7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kada filmavimo aikštelėje jauku

Režisierius Spike’as Jonze’as apie naują filmą „Ji“

Kora Ročkienė
Nr. 14 (1075), 2014-04-11
Kinas
„Ji“
„Ji“
Šį penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti Spike’o Jonze’o filmas „Ji“ („Her“, JAV, 2013). Filmo veiksmas nukels į netolimą ateitį, kurioje gyvena ką tik išsiskyręs rašytojas Teodoras (Joaquin Phoenix). Jis užsidirba pragyvenimui rašydamas laiškus (atsidarius BeautifulHandwrittenLetters.com skaitytojų laukia staigmena). Teodoras jaučiasi vienišas ir netrukus įsimyli į naujai įsigytą kompiuterių sistemą. Ji pritaikyta konkrečiam asmeniui ir net turi vardą. „Samanta“ yra kompiuteris, bet kalba Scarlett Johansson balsu. Būtent ši kompiuterinė mergina Teodorui atrodo tobula, nors jų santykiai nuolat keičiasi. Tačiau Jonze’o filmas – ne tik apie naujas technologijas. Režisieriui jos tik pretekstas prabilti apie meilę, intymumą, žmones, kurie būdami šiame pasaulyje ir konkrečioje erdvėje iš tikro gyvena kitur, tad filme „Ji“ tarsi iš naujo formuluojamas klausimas, kas yra realybė ir žmonių santykiai.
Jonze’as išgarsėjo po filmo „Būti Džonu Malkovičiumi“, kurį sukūrė bendradarbiaudamas su scenaristu Charlie’iu Kaufmanu. Kitas jų bendras darbas, filmas „Adaptacija“ (2002) taip pat sulaukė pripažinimo. 2009-aisias pasirodė jo filmas „Kur tie pabaisos“. „Ji“ – ketvirtasis Jonze’o filmas. Karjerą jis pradėjo kaip fotografas, sukūrė daug muzikinių klipų ir reklamų, suvaidino epizodinius vaidmenis keliuose filmuose (naujausias – Martino Scorsese’s „Volstryto vilke“).
Su 44-erių režisieriumi šių metų pradžioje Los Andžele kalbėjosi dramaturgė ir režisierė Nicole Holofcener, kurios filmas „Meilei nereikia žodžių“ pernai rodytas ir pas mus. Pateikiame jų pokalbio fragmentus.
 
Spike’ai, aš iš anksto sudariau klausimų sąrašą. Pirmasis iš jų toks: ar tu iš tų vyrų, kuriems patinka užpakaliai?
Klausi, kas man labiau patinka, – moters krūtinė ar moters užpakalis?
 
Būtent.
Oho, kaip netikėta. Net nežinau, ką atsakyti.
 
Na, gerai. Toliau sąraše: kiek tu uždirbi pinigų ir ar skutiesi bikini zoną?
Nicole, tavo klausimai tiesiog super.
 
Ačiū, man jie taip pat patinka. Numeris keturi: ar geri antidepresantus?
Žinai, juk visos šios temos glūdi mano filmo širdyje. Ypač bikinio zonos tema.
 
Būtent! Palauk, turiu dar du: ar turėjai žeminančios seksualinės patirties ir ar nors kartais darai sau makiažą?
Jei dabar apie visa tai papasakosiu, žurnalistai gerus penkerius metus neturės apie ką su manim kalbėtis. Apskritai per daug dalykų taps aiškūs. Geriau į juos aš tau vėliau atsakysiu tviteryje.
 
Kaip nori. Tada pakalbėkime apie filmą „Ji“, pasakojantį apie vienišo rašytojo ir dirbtinio intelekto meilę. Kokį vaidmenį tavo filme vaidina technologijos?
Akivaizdu, kad to dabar manęs klausia kiekvienas žurnalistas. Bet, supranti, aš labiau norėjau sukurti filmą apie tai, kaip mums, žmonėms, sunku užmegzti ryšius su kitais. Ir kartu apie tai, kaip labai mes visi to norime. Kūriau filmą apie santykius, meilės istoriją, vykstančią šiuolaikinėse realijose.
 
Kokie tavo santykiai su technologijomis?
Švelnūs.
 
Esi priklausomas nuo elektroninių žaisliukų?
Ir dar kaip. Kas penkias minutes tikrinu telefoną, ar kas neatsiuntė SMS. Nerimauju, ar kas nors apskritai apie mane galvoja, ar kas nors mane myli. Turiu tokį įprotį, kai telefonas guli ekranu žemyn, paimti jį į rankas, šiek tiek paversti, kad pamatyčiau, ar nėra naujų pranešimų. Tam man reikia įtempti konkretų riešo raumenį, kuris, man regis, iki mūsų kartos visai nebuvo ištreniruotas. O aš tai darau 100 kartų per dieną. Man regis, šiuolaikiniams žmonėms atsiras visokių neįprastų riešo pažeidimų, nes jie nuolat ką nors spaudinėja telefone. Žinai, panašiai kaip anksčiau, kai ant mokinių pirštų likdavo nuospaudų nuo plunksnakočių.
 
Vadinasi, greit atsiras ir specialistų gydytojų, kurie gydys visas tas ligas, ir kas nors susikraus didelius pinigus.
Greičiausiai. Žmonės juk tiesiog dievina tikrinti pranešimus. Aš asmeniškai didžiuojuosi savimi, kai pavyksta įtikinti save palikti telefoną mašinoje per pietus.
 
Nekalbėkime apie liūdnus dalykus. Geriau papasakok, kaip tau sekėsi dirbti su Joaquinu Phoenixu. Ar daug repetavote?
Labai. Po šimtą kartų aptarinėjome, kaip ir ką padaryti geriau. Tačiau repetavome ne tam, kad jis išmoktų tekstą, o kad geriau suprastume vienas kitą. Kartais Joaquinas sakydavo: „Tai nesuveiks.“ Arba: „Nesu įsitikinęs.“ Tačiau nė karto nieko nepakeitė pats. Tiesiog sustodavo ir sakydavo: „Čia kažkas ne taip. Šita frazė čia netinka.“
 
Ir jis nieko neperrašinėjo pats?
Nieko.
 
Jo vaidyba mane tiesiog sukrėtė. Iki šiol man kartais prieš akis lyg niekur nieko iškyla tavo filmo personažo veidas.
Jis iš tikrųjų suteikė filmui gilaus žmogiškumo.
 
Pirmas scenas filmavimo aikštelėje jis vaidino su gyva Samantha Morton? (Iki tol, kol prie aktorių prisijungė Scarlett Johansson, kompiuterinės sistemos, tiksliau, jos balso vaidmenį vaidino Morton, – red. past.)
Taip.
 
O paskui viską teko kartoti su Scarlett?
Teko. Kartais mes kai ką filmuodavome atskirai su Joaquinu, kartais – jau studijoje kartu su jais abiem. Tu mane pažįsti. Aš nesakau: „Stop, nufilmuota!“ po trečiojo dublio. Naktį man ateina į galvą geniali mintis ir ryte viską perfilmuojame. Garso režisierius kalbėdamasis su manimi nuolat sako: „Tai tavo procesas“, turėdamas omenyje mano darbo metodą. Nesu įsitikinęs, kad tie žodžiai turi teigiamą prasmę.
 
Ir ką, Scarlett tau nė karto už tai neužvožė?
Kad aš ir pats sau kartais esu linkęs užvožti. Bet Scarlett nepuolė manęs mušti, nors aš begalę kartų kviečiau ją į filmavimo aikštelę, kad nufilmuotume scenas šimtu būdų. Kartais ji kalbėjo su Joaquinu be kameros, tik garso įrašui, kartais atvirkščiai, aš net filmavau ją, kai Joaquinas buvo kadre, o Scarlett sėdėjo šalia ir replikavo.
 
Ne veltui juos taip kankinai. Nors Scarlett ir nėra kadre, jos herojė lyg gyva. Joaquino herojus pagal scenarijų skiriasi, filme daug prisiminimų apie jo gyvenimą su buvusia žmona, ją vaidina Rooney Mara. Tas scenas taip pat parašei?
Ne visai. Sugalvojau maždaug 20 situacijų jaunos poros istorijai, bet dialogų nebuvau parašęs. Prisiminiau Terrence’ą Malicką ir nusprendžiau: tegu aktoriai improvizuoja.
 
Ne vieną aktorių laisvė paralyžiuoja.
Bet maniškiai susidorojo! Iš anksto tas scenas svarstėme, o filmuojant jos buvo pačios kameriškiausios: tik aš, Rooney, Joaquinas ir du operatoriai. Tad mes tiesiog visą dieną filmavome, kaip norėjome, kamera sekė aktorius, ir scenos viduryje aš galėjau pasiūlyti operatoriui: „O gal tegu jie dabar išbėgs iš namų, o tu bėk paskui juos?“
 
Rooney vaidmuo visai nedidelis, bet labai svarbus.
Esmė ne tai, kaip parašytas scenarijus, o tai, kad vaidina būtent ji. Kai kviečiau Rooney į savo filmą, žinoma, žinojau, kad ji gera aktorė, bet net neįsivaizdavau, kad tokia gera. Ji taip tiksliai ir nuoširdžiai pataiko į vaidmenį, kad būti režisieriumi šalia jos – vienas malonumas.
Be šių scenų filmavimo aikštelėje nebuvo daug improvizacijų. Bet buvo nemažai scenų, kurių intonaciją pakeitėme filmuodami: viena turėjo skambėti valiūkiškai, bet pavirto liūdna, kita – atvirkščiai. Pamenu, kai dirbau su Davidu Russellu „Trijų karalių“ filmavimo aikštelėje, stebėjausi, kaip lengvai jis gali atsisakyti savo parašytų dialogų. Užtekdavo per pertrauką kam nors patyliukais prie jo prieiti su nauja idėja, ir jis susižavėjęs perrašydavo atskiras scenas, duodavo jas aktoriams, sakydamas: „Pabandykime šitai suvaidinti.“ Aš taip radikaliai, žinoma, nesielgiau, bet stengiausi tokį metodą turėti galvoje.
 
Ar pasikeitė tavo požiūris į režisūrą, kai tapai toks velniškai senas?
Taip, aš tai žinau. Aš toks senas... ir toks pavargęs. Manau, kad laikui bėgant tapau...
 
Geresnis?
Gal ir geresnis, bet aš ne apie tai. Metams bėgant lyg ir jaukiau jaučiuosi filmo erdvėje ir tiesiog intuityviai pradėjau jausti, kur statyti kamerą.
 
O kas iki tol tau buvo nejauku?
Paklausyk, pradėjau nuo fotografijos, tad kompozicija ir kamera man nebuvo svetimos. Bet ateiti į aikštelę, matyti, kaip aktoriai repetuoja, kažką jiems nurodinėti, galvoti, iš kurio taško juos geriausia filmuoti – visa tai man dar ilgai buvo nauja.
 
Ačiū Dievui, kad pagaliau pripratai. Pabaigai pridursiu, kad Amy Adams, vaidinanti Teodoro mokyklos laikų draugę, tiesiog fantastiška. Niekad nemačiau jos vaidinant tokį personažą ir tiesiog mėgavausi kiekvienu kadru.
Ar tik nenori jos filmuoti viename iš savo filmų? Man atrodo, kad ji tiktų idealiai.
 
Dar ir kaip. Tikiuosi, kad ji perskaitys šitą interviu. Amy, sveika!
Taip, Amy, labas! Ir iš anksto tau labai ačiū, kad nusifilmuosi kitame Nicole filme.

 

„Ji“
„Ji“
Spike Jonze
Spike Jonze