Kompanija„British Pathé“ įkėlė į internetą 85 tūkstančius kino žurnalų bei dokumentinių filmų, sukurtų 1896–1976 metais. Vis norintys gali juos pasižiūrėti „YouTube“. Šis archyvas – tikras lobynas, jame didelės istorinės, pažintinės ir meninės vertės dokumentiniai kadrai, kuriuose užfiksuoti karalienės Viktorijos laidotuvės (1901), „Titaniko“ palydėtuvės (1912), dirižablio „Hindenburg“ katastrofa (1937), Marilyn Monroe mirtis (1962). Žiūrovai gali rinktis pagal temų sąrašus: „Įžymybės: aukso amžius“, „Muzika“, „Kronika iki 1910 metų“, „Neįprastos naujienos“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tris vakarus iš eilės, balandžio 11, 12, ir 13 d., pilnutėlėje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro salėje aidėjo karšti plojimai ir pritarimo šūksniai. Jie prapliupdavo muzikai dar tebeskambant, mat scenoje, šventiškų fejerverkų fone, išnirdavo ryškiai apšviestas tviskantis raudonas automobilis, į kurį sėsdavo tik ką su Rozina susituokęs grafas Almaviva. Štai suburzgia įjungiamas motoras ir laimingi jaunavedžiai miniai džiūgaujant išrieda kelionėn „į pasaulio kraštą“. Kuo ne smagus holivudiškų filmų happy endas?!
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Balandžio 5 d. VU Didžiojoje auloje įvyko neeilinis jubiliejinis Vilniaus kultūros centro moterų choro „Liepos“ renginys „Supynė „Liepos“ žiedų vainiką“. Savo jubiliejiniam renginiui „Liepos“ (meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė, koncertmeisterė Loreta Kuliešiuvienė) pasirinko originalią formą su spalvingu turiniu. Renginio originalumą greičiausiai lėmė dvigubas „Liepų“ choro jubiliejus: 50 metų „Liepaitėms“ ir 25 „Liepoms“.Dabartinės „Liepos“ yra pirmosios „Liepaičių“vaikų choro studijos, susikūrusios prieš 50 metų, dainininkės. Nenutraukusios ryšių su daina, jau dvidešimt penkerius metus buvusios„Liepaitės“ sėkmingai dainuoja moterų chore.
![]() |
Pirmadienį pažiūrėjęs Ritos Miliūtės laidą supratau, kad jau galime kalbėti apie homo lituanicus fenomeną. Laidoje dalyvavusios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadės savanoriškas pasidalijimas į kalbininkę ir valstybės pareigūnę atitiko šizofrenišką homo sovieticus susidvejinimą. Moteris, beje, jo net nesigėdijo ir rinkosi ne profesinį, o „valstybinį“ požiūrį. Tai man ir baisiausia, nes profesionalas, net ir užimdamas aukščiausius postus, turi likti profesionalas, o ne valdininkas.
![]() | ![]() | ![]() |
Atsiimdamas „Oskarą“ už vaidmenį filme „Dalaso klubas“, Matthew McConaughey savo kalbą pradėjo žodžiais: „Pirmiausia dėkoju Dievui, nes jį garbinu. Jis suteikė man malonę – galimybes, kurios ne mano ir ne kitų, bet tik jo nuopelnas.“ Ceremonijos dalyviai liko nustebinti, bet ne todėl, kad išgarsėjęs vaidmenimis kvailose romantiškose komedijose aktorius staiga pelnė „Oskarą“. Niekam nekilo abejonių, kad sergančio AIDS herojaus vaidmuo, dėl kurio aktorius neatpažįstamai pasikeitė fiziškai, bus įvertintas „Oskaru“, nes visiškai atitinka Akademijos narių skonį. Nustebino tai, kad aktorius dėkojo ne režisieriui ir ne prodiuseriui, o būtent Dievui. Žinoma, jis dėkojo šeimai ir sau, bet tai jau nieko nestebino. Amerikiečių žiniasklaida netrukus pateikė duomenis, kad per paskutinius 30 metų „Oskarų“ ceremonijoje Dievas buvo prisimintas tik 14 kartų.
![]() | ![]() | ![]() |
Jau ne pirmą kartą kiek paskubomis iš manęs padaromas kuratorius tų projektų, kurių nekuruoju. Jau teko išgirsti kritikos, kad kuravau gana vidutinišką menininko Giuseppe’s Zevola parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre, nors aš tebuvau darbininku ‒ žmogumi, kuris turėjo instaliuoti parodą ir pristatyti menininką per atidarymą. Todėl kritikams ir kritikėms galiu prisipažinti, kad nuo to laiko, kai pradėjau oficialiai dirbti JMVMC, šioje institucijoje nesukuravau nė vieno autorinio projekto, nes iki šiol dirbau labiau kaip koordinatorius, tarpininkas tarp centro „valdžios“ ir meninink(i)ų arba net labiau kaip techninis darbuotojas.
Gegužės 3-4 d. Menų spaustuvėje teatras „cezario grupė” pristatys spektaklio „Tankumyne” premjerą pagal japonų klasiko Ryūnosukės Akutagawos (1892 -1927) to paties pavadinimo novelę. Spektaklio režisierius Rolandas Kazlas ir „cezario grupės” aktoriai kviečia žiūrovus į ekspediciją žmogiškos esaties tankmėn. Žiūrovai jau turėjo galimybę susipažinti su Rolando Kazlo režisuotais darbais pagal Hermaną Melvilį, Kristijoną Donelaitį, tačiau šis darbas – pirmasis, kurį aktorius tik režisuoja, pats nepasirodydamas scenoje.
![]() |
![]() | ![]() |
Balandžio 9–12 d. vyko dvidešimt pirmasis Tarptautinis Budapešto kino festivalis „Titanikas“. Organizatoriai pakvietė kaip žiuri narę kartu su vengrų režisieriumi Jánosu Szászu, kurio filmas „Storas sąsiuvinis“ pernai Karlovi Varuose buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, bei subtiliu humoru išsiskiriančio britų režisieriaus Beno Wheatley ilgamečiu prodiuseriu ir draugu Andy Starke’u. Beje, paskutinis Wheatley filmas „Laukas Anglijoje“ pernai Karlovi Varuose taip pat buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu.
![]() |
Pastaruoju metu kalbėti apie jaunus kolektyvus, teatrus nėra labai džiugu. Vos keli sėkmingi bandymai ieškoti savitos kalbos leidžia konstatuoti, kad dažniau ieškoma prieglobsčio valstybiniuose teatruose, kartojant mokytojų estetiką ar koketuojant su žiūrovais pokštavimais ar patrauklia išvaizda. Jaunas teatras, keletą metų pabandęs kurti kitaip, labai greitai pasensta, o kartais debiutuoja jau senas. Regis, trūksta tik drąsos pasipriešinti mokytojui, mokyklai, tradicijai, status quo įsikibusioms institucijoms ar (nepatvirtintais duomenimis) banalių pramogų tetrokštantiems žiūrovams.