Užmetus akį į televizijų anonsus gali pasirodyti, kad lietuviai kalbasi tik apie seksą ir erotiką. Apie seksą televizijų pokalbių šou kalba anonimiškos vienišos moterys, garsios Seimo narės, nelabai žinomi šou verslo atstovai, trumpai tariant, įvairių mūsų visuomenės sluoksnių atstovai ir atstovės. Seniai nemačiau lietuviškos laidos, kur susėdę studijoje žmonės kalbėtųsi apie knygas, muziką, architektūrą ar panašiomis temomis. Tiesiog sėdėtų ir kalbėtųsi ne todėl, kad yra kultūros ministrai ar menininkai, vykdantys dar vieną viešųjų ryšių akciją, o todėl, kad apie tai kalbėti būtina, jei vis dar nori jaustis žmogumi. Todėl ne kartą, prasidėjus politinei, tarkime, Ritos Miliūtės pokalbių laidai, užplūsta nuojauta, kad netrukus vedėja paims į rankas rimbą ir pradės juo plakti už ilgo stalo susėdusius mazochistus, o šie aikčios iš malonumo. Šį pirmadienį, kai studijoje susirinko kandidatai į Lietuvos prezidentus, tokia mano fantazija atrodė visai reali. Kitą savaitę rinkimų kampanija prasidės oficialiai, tad susitikimų televizijoje tik padaugės. Manau, televizijų „galvoms“ nuoširdžiai gaila, kad iš jos iškrito Kristina Brazauskienė, kuri turi tiek daug minčių apie viską, kas įdomu lietuviams.
Kristinos Buožytės filmo „Kolekcionierė“ (LRT, šįvakar, 11 d. 23.15) herojė logopedė Gailė (Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė) taip pat randa išeitį perversiškose fantazijose. Po tėvo (sic!) mirties ji prarado gebėjimą jausti. Kartą moteris suvokia, kad jausmus jai padeda susigrąžinti nufilmuoti kadrai. Taip ji pradeda kurti savo antrąjį, paralelinį gyvenimą. Erotinį – taip pat. Deja, turiu prisipažinti, kad nemėgstu mūsų kino humoro ir erotikos. Paprastai jie man sukelia ilgus žiovulio priepuolius.
Bet visai nesistebiu, kad BTV anonsuotojai įvardijo Stanley Kubricko „Plačiai užmerktas akis“ (BTV, 17 d. 21.30) „erotine drama“. Ką daugiau žiūrėti katalikams Didžiojo ketvirtadienio vakarą? 1925 m. Arturo Schnitzlerio (1862–1931) parašyta apysaka tikrai vadinama erotine. Perskaitęs ją, maždaug tuo pačiu metu, apie 1968-uosius, Kubrickas yra prisipažinęs, kad nori sukurti soft pornografinį filmą su pirmo ryškumo žvaigždėmis. Schnitzlerio šlovė tada jau buvo beveik išblėsusi, nors kadaise Sigmundas Freudas jį net pavadino savo antrininku. Rašytojo knygas ekranizavo ne vienas kino klasikas – Cecile’as B. De Mille’as, Maxas Ophulsas, Paulis Zinneris. Kubrickas ne kartą svarstė Schnitzlerio ekranizacijos galimybę – iš pradžių norėjo, kad veiksmas vyktų Dubline, paskui ketino paversti filmą juodąja komedija su Steve’u Martinu, kol galiausiai nusprendė veiksmą iš libertiniškos fin de siecle Vienos perkelti į mūsų dienų Manhataną. Pagrindiniams vaidmenims pakvietęs tada dar porą – Nicole Kidman ir Tomą Cruise’ą, jis nusprendė, kad aktorių asmeninis gyvenimas tik sužadins susidomėjimą filmu. Netrukus po filmo premjeros aktoriai išsiskyrė, bet režisieriaus kūrybos tyrinėtojas Jamesas Nevermore’as teigia, kad „Plačiai užmerktose akyse“ yra daugybė paslėptų nuorodų į režisierių ir jo artimuosius. Todėl tyrinėtojas mano, kad tai pats asmeniškiausias Kubricko filmas.
„Plačiai užmerktų akių“ herojai Bilas ir Elis Harfordai (beje, pavardė sudaryta iš pirmųjų tipiško vidutinio amerikiečio – Harrisono Fordo vardo ir pavardės skiemenų) – pora, sukelianti laimingo šeimyninio gyvenimo įspūdį. Jie gyvena ramų ir pasiturintį gyvenimą. Tačiau už idealių santykių slepiasi pavydas, slapti troškimai. Pirmąjį žingsnį žengia Elis – ji pasakoja vyrui apie savo fantazijas. Po to Bilas leidžiasi į realią seksualinę odisėją. Tačiau jos pabaiga bus netikėta ir pačiam herojui – didžiausias jo troškimas bus grįžti į įprastą šeimyninį gyvenimą.
Filmas primena kraupų sapną, čia daug dviprasmiškų pasikartojimų, veidrodinių situacijų, tarsi aidas sugrįžtančių frazių ir replikų, todėl aktoriai priversti vaidinti potekstes ir, būkime atviri, jiems tai ne visada pavyksta. Tačiau Kidman, be abejo, suvaidino patį sudėtingiausią moters paveikslą iš visų Kubricko filmų ir ne vienoje filmo scenoje įrodė, kad puikiai valdo rafinuotą vaidybos techniką.
Baimės jausmas kine toks pat jaudinantis kaip ir erotika. Jis tapo Johno Miltono Brantono filmo „Baimės gniaužtuose“ (TV3, 13 d. 00.10) tema. Filmas pasakoja apie tai, kaip artimųjų paieškos gali duoti visai netikėtų rezultatų. Filmo herojė Džesė kartu su mylimuoju žurnalistu vyksta ieškoti jo dingusio tėvo. Paskutinįkart tėvas buvo pastebėtas negyvenamoje saloje Filipinuose. Kad būtų linksmiau, pora pasikviečia draugų. Bet rojaus kampelis, pasirodo, ne toks jau ir svetingas. Juolab kad ir tėvas slepiasi, nes yra slapto projekto dalyvis. Projekto tyrimo objektas – baimė.
Naktį žiūrėti tokį filmą – tikras mazochistinis malonumas. Bet ir mazochistai kartais pavargsta, todėl mielai tampa snobais. TV1 „Snobo kine“ šįvakar (11 d. 23.05) – retai rodomas politiškai korektiškas Clinto Eastwoodo filmas apie tolerantiškumą „Nenugalimasis“ (2009). Jis perkels į Pietų Afriką, pirmuosius metus po to, kai žlugo apartheidas, ir į 1995 m. ten vykusias regbio pasaulio taurės varžybas. Prezidentas Nelsonas Mandela norėjo išnaudoti visas galimybes nutraukti dešimtmečius trukusį baltųjų ir juodaodžių šalies gyventojų tarpusavio nesupratimą. Mandela tikėjo, kad sportas tam puikiai pasitarnaus, nors gerai žinojo, kad baltieji regbį dievina, o juodaodžiai jo nekenčia. Prezidentas tikisi, kad Pietų Afrikos regbio rinktinės kapitonas taps jo sąjungininku. Pagrindinius filmo personažus sukūrė Morganas Freemanas ir Mattas Damonas. Originalus filmo pavadinimas „Invictus“ – tai Williamo Ernesto Henley’aus eilėraščio, kurį cituoja Mandela, pavadinimas. Mandela kartodavo, kad žodžiai: „Esu savo likimo valdovas, esu savo sielos kapitonas“ padėjo jam išgyventi ilgus įkalinimo metus.
Apie tai, kas padeda išgyventi, ir Julie Bertucelli filmas „Tėve mūsų, kuris esi medyje“ (BTV, 16 d. 21.30). Don ir Piteris – dar viena laiminga šeima, tik iš mažo Australijos kaimelio. Jie augina keturis vaikus. Bet staigi Piterio mirtis pasėja chaosą. Kiekvienas šeimos narys pradeda ieškoti savos išgyvenimo strategijos. Aštuonerių metų Simona atsisako priimti tėvo mirtį – milžiniškame medyje ji leidžia laiką su tėvu, nes mano, kad jis liko gyventi medžio viršūnėje.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, Don grįžta į darbą, pradeda kurti ateities planus. Štai tada gamta įsiveržia į šeimos gyvenimą, o medžio šaknys skverbiasi po namo pamatais... Žinau, kad filmą galima interpretuoti pačiais įvairiausiai būdais, kad jis gražus ir poetiškas, mistiškas ir t.t., bet mano argumentas paprastas: Don vaidina Charlotte Gainsbourg. Neatsitiktinai parinkau ir jos nuotrauką hamake: tai taip pat gali būti dar vienas būdas išgyventi.
