Kosminė apatija

Studentų meno dienų (SMD) projektas, ambicingai pavadintas „Kosminė odisėja“, geriausiu atveju atitiktų troposferinį pasivaikščiojimą. Iškelti projekto siekiai padėti studentams būti matomiems bei užkariauti meno sceną –„kosmosą“, manau, beveik nebuvo įgyvendinti. Bet dėl to turbūt kaltesni ne organizatoriai, o studentai.

Pirmiausia nuvylė VDA senųjų rūmų erdvėje eksponuoti studentų darbai. Kai kurie jų kelia įspūdį, kad nei apie jų turinį, nei apie formą nebuvo ilgiau pamąstyta. Kiti – tai tiesmukas XX a. 2–3-iojo dešimtmečių Vakarų meno idėjų plagijavimas arba nesąmoninga kartotė. Konkrečiai turiu galvoje tą baltų stačiakampių triptiką antrame aukšte. Jei projekto idėja būtų buvusi „laiko mašina į praeitį“, tai galbūt dar būtų verta gilintis. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmo aukšto spalvotus žmogelius. Labai jau matytas vaizdas.

„5 malūnų“ erdvėje eksponuojami kūriniai džiugino labiau. Geresne kokybe, turiniu, forma. Įsiminė vizualiai paveiki Gražinos Eimanavičiūtės „Kelionių“ optinė motorika, Povilo Ramanausko „Horizontas“ – minimalistiška, sumani šviesos ir atšvaitų iliuzija, Jelenos Škulienės „No concept. Užkniso baltai“ tekstilės ir teksto santykiu. Tačiau iki kosmoso tų kelių darbų neužtenka.

Veržlus, bene labiausiai projekto idėjas atitinkantis ir, tikiuosi, projekto siekius įgyvendinsiantis – Aistės Papartytės šilkografijų ciklas „Recreational manual“, rodytas kavinėje „Planeta“. Harmoninga kompozicija, subtilus spalvų derinimas, nepretenzingi siluetai, iliustratyvus patrauklumas, bet ir žavi ironija leidžia šiems darbams tapti specifinės aplinkos dalimi. Papartytės šilkografija atrodo nauja, perspektyvi, kad ir su švelnia komercijos gaida. Manau, šiuos kūrinius verta „pakylėti į kosmosą“.

Deja, ko gero daugiau kūrinių minėti neverta. Kyla klausimas – kodėl studentai taip negausiai, blankiai ir neaktyviai dalyvavo šiame projekte? Projektas puikiai atskleidžia kelias bent jau VDA studentų bendruomenės problemas. Svarbiausia jų – apatija. VDA pastate D, kitaip žinomame kaip „Titanikas“, vyko diskusijos. Susirinko nemažai garbių, veiklių ir patyrusių žmonių, tokių kaip „5 malūnų“ iniciatorė Milda Dainovskytė, VDA Vilniaus fakulteto dekanas Česlovas Lukenskas, XII Baltijos trienalės kuratorė Aurimė Aleksandravičiūtė ir kt. Tai buvo diena, kai buvo galima klausti ir gauti atsakymus, išsakyti pastabas ir kritiką, pasidalinti keisčiausiomis, progresyviausiomis, aršiausiomis idėjomis, studentiškomis patirtimis, skausmais, kliūtimis ir rasti sprendimus. Keista, bet diskusijos vedančiųjų buvo daugiau nei klausytojų. Matyt, kaip tyčia šį gražų penktadienį studentai buvo labai užsiėmę savo dieviškąja kūryba ir sielos tobulinimo darbais.

Norėčiau pabrėžti, kad dabar galimybių studentui yra kaip niekad daug. Suteikiamos patalpos nemokamai eksponuoti darbus, nuolat organizuojami projektai siekiant gerinti matomumą, dažnai siūlomas net piniginis atlygis, rengiamos visokios dirbtuvės ir rezidencijos, mainų programos, praktikumai ir daug kitų gėrybių, apie kurias prieš kokius 20 ar 10 metų galima buvo tik pasvajoti. Gal todėl SMD vaidmens aktualumas kiek nublanko? Atsižvelgiant į tokią pasiūlą, kažkaip naiviai kyla vizija – klegančios, muzika, šviesų, spalvų, idėjų perpildytos VDA koridorių, auditorijų, kiemelių erdvės, kur vyksta nuolatinė gamyba, projektų kūryba ir įgyvendinimas, o visa tai po truputį liejasi per VDA ribas ir pildo miestą kūryba, ekspresija ir energija, na ir jei nedaro gyvenimo geresnio, tai bent verčia geriau jaustis. Matyt, kažko panašaus ar bent jau šiek tiek energingesnio tikėjausi iš „Kosminės odisėjos“. Tačiau panašu, kad dabar madingesnė apatija, kuri pasimato ne tik per projektus, o nuolatos sklando VDA, ypač paskaitose. Apatija darymui, bendravimui, raiškai, diskusijai. Tik per „srautines“ paskaitas studentija kažkodėl vis nepavargsta kartoti, kad nėra galimybių, kad nežino, kaip kuratorių susirasti, kad menas miręs ir kad jis dar smirda.

SMD didysis pliusas – VDA siūlomų erdvių išnaudojimas. Gaila žiūrėti, kad tokios puikios erdvės taip retai naudojamos. Net ir ekspozicijos metu. Paradoksas, nes rengiant tokius projektus norėtųsi, kad studentai konkuruotų dėl erdvių, kad jos būtų gyvos, lankomos, kad eksponuojami kūriniai jei ne kas dieną, tai bent kas savaitę keistųsi, nes, velniai rautų, – VDA juk Lietuvos meno fabrikas!

Studentų kūryboje ir apskritai Vilniuje eksponuojamose parodose pasigendu radikalumo ir aktyvizmo. Anot Česlovo Lukensko, radikalumas yra vienas iš gero meno kūrinio bruožų, o diskusijos metu prieita prie išvados, kad būtent radikalumas ir yra vienas iš meno atsinaujinimo katalizatorių. Tad kodėl, mieli kolegos kūrėjai, nebandote ieškoti naujo, drąsaus, kodėl neklykiate apie tai, kas „kaso“, ar apie tai, kas „kabina“ per savo kūrybą?

Labai dažnai mėgstama kritikuoti organizatorius dėl nepasiteisinusių ar mažai publikos pritraukusių renginių prikišant netinkamai, per menkai ar per vėlai paskleistą žinią apie renginius. Norėčiau pabrėžti, kad projektas sklaidos tikrai nestokojo (el. paštu keliavo laiškai, plakatai irgi buvo, sukurtas feisbuko puslapis). Žinoma, pristačius senamiestyje ir miesto centre bei visokiuose traukos objektuose, tokiuose kaip „Akropolis“ ir Arkikatedra, milžiniškų, blizgančių kosmonautų iškamšų ar panašių objektų, skelbiančių žinią apie projekto renginius, lankytojų ir dalyvių būtų daugiau – tik kad vis tas nenoras „parsiduoti“, vis ta „grynojo meno“ siekiamybė. Neskatinu žvelgti į komunikaciją grynai komerciškai, pirmiausia, žinoma, reiktų turėti, ką parodyti, bet įvairesnių, meniškesnių, labiau idėją atliepiančių reklamos būdų galima būtų paieškoti. Apibendrinant, projektas nudžiugino organizatorių pastangomis, renginių pasiūla, gausa ir įvairove, nuliūdino tik pačių studentų pasyvumas ir neproduktyvumas. Argi nekeista, argi neparadoksalu, kad ten, kur erdvė turėtų būti užpildyta menu, kūriniais, naujausiomis idėjomis ir revoliucingais, gaivališkais ekspresijos fontanais, vyrauja apatija, akina plikos baltos sienos ir net kažkoks idėjinis prėskumas. Kodėl jau pačioje pradžioje formuojasi kūrybinio puvėsio tvaikas? Tad pabuskit, kolegos studentai! Pirmyn į SMD! Pirmyn užkariauti kosmoso! Į kovą su apatija ir snobizmu! Jei ne pasireikšti, ne diskutuoti, ne kurti, tai bent kėdę auditorijoje užimti.

Renginys vykta iki balandžio 23 d.

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/1401776420076017/?fref=ts