7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žvilgsnis į dugno gilumą

Jurgos Šarapovos paroda VDA tekstilės galerijoje „Artifex“

 

Lijana Šatavičiūtė
Nr. 15 (1076), 2014-04-18
Dailė
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Jurga Šarapova niekada nepataikavo žiūrovams, nepasidavė madoms, netarnavo komercijai. Kiekvienas viešas dailininkės pasirodymas grupinėje ar asmeninėje parodoje sulaukdavo didelio dėmesio. Savo pasakojimus, jaudinančius naiviu paprastumu ir vaikiška šiluma, tekstilininkės diplomą turinti menininkė kuria autorine technika, pačios įvardyta „darysiu, kaip norėsiu“. Iš miniatiūrinių zuikučių, genių, meškučių, moterų ir vyrų figūrėlių, kurių kiekviena apdovanota individualiais bruožais, kaip iš modulinių detalių Jurga konstruoja kirbančias būtybes ir daiktus, juos sužmogindama, įliedama gyvybės, paversdama mitologinių ir savo kuriamų istorijų veikėjais.

 

Tokią J. Šarapovą pažinojome iki šiol. Dar iki parodos „Dubens dugnas“ atidarymo pasiekdavo gandai apie kintantį dailininkės stilių, apie tai, kad dabar ji kūrinius konstruoja ne iš „zuikučių“, bet iš tekstilinių medžiagų („skudurų“). Apžiūrėjus parodą, mažiausiai rūpėjo gretinti su ankstesne kūryba, galvoti apie žaliavas ir atlikimo būdus. Buvo ir „zuikučių“, ir „skudurų“. Tai ta pati Jurga, kuri niekada nesiimtų to, kas jai nerūpi. Ir skuduriniai, ir iš gyvūnų figūrėlių suformuoti daiktai, žmonių ir gyvūnų figūros susiliejo į pagavią, jaudinančią visumą. Parodos motto tarnautų pačios autorės žodžiai, išdėstyti anotacijoje: „Tėvynės jausmas mane domina kaip gyva asmeninės istorijos dalis“. Trijose nedidelėse „Artifex“ galerijos salėse, kurių kiekviena skirta vis kitam „dubens dugno“ aspektui, dailininkė vedė per žmogaus (ir tautos) gyvenimą nuo pirmapradės etnografijos (I salė „Etnografinė taksidermija“), tautos formavimosi (II salė „Dauginimasis ir surašymas“) iki vertybinių dabartinės Lietuvos gyvenimo aspektų (III salė „Vertybės“).

 

„Dubens dugno“ metafora slepia keleriopą prasmę. Dailininkė nemato skirtumo tarp gyvo ir negyvo reiškinio. Paprastas indas jos kūryboje gali įkūnyti žmogų, atspindėti sudėtingą egzistencijos klodą. Svarbus kūryboje ir lingvistinis matmuo. Dubuo – ir talpus indas, ir anatominė žmogaus kūno dalis, jungianti stuburą su kojomis, sauganti dauginimosi organus, suteikianti kūnui stabilumo. Dubens-indo dugno metafora slepia dvasinio gylio idėją, dubens, kaip kūno sandaros elemento, dugnas asocijuojasi su stabilumu, padedančiu žmogui išlaikyti pusiausvyrą, surasti reikalingą atspirties tašką.  

 

Nebrandžias tautiškumo apraiškas J. Šarapova neprikišamai lygina su tautinės vėliavos spalvomis padabintais stabukais – trijų paršiukų figūromis, atsivožiančiomis kaip puodynės, trispalvių indų, grįstų skirtingų tautų indų formomis, triptiku. Tai identiteto paieškos. Susiūti iš kaimiškus skudurinius takelius primenančių pailgų volelių, jie dvelkia kažkuo savu ir lengvai atpažįstamu. Šioje salėje eksponuojamos elementarių formų taurės – pagarba per anksti šį pasaulį palikusiam draugui Viliui Kelerui (1965–2013), kurio sukurtos neįmantrios keraminės taurės ir indeliai įkvėpė menininkę. Jie eksponuojami parodoje įrengtoje vitrinoje.

 

„Dauginimosi“ salė pasitinka keturiais erdvėje plevenančiais „Stalais“, kurie nusėti žaismingais motyvais ir kurių buitinį įprastumą nustelbia autorės rankų prisilietimas – kruopščiai sudaigstytose ir sutrauktose standžiose kadaise dėvėtų audinių plokštumose boluoja iš vaikiškų vystyklų atkeliavę žirneliai, nutupia firminiai dailininkės austi gyvūnėliai (geniai, seniai besmegeniai, ančiukai ir viščiukai). „Stalų“ ciklą papildo „Surašymas“ – juvelyriškai smulkiais žmonių veidais išmarginti popieriaus lakštai. Vienodu ritmu surikiuoti miniatiūriniai veidukai ­– tarsi žmonių minia, kurioje ištirpsta individualybės. Jie panašūs ir skirtingi, gaudžiantys minimalistinės muzikos garsais, kai tos pãčios ritmo ir melodijos atkarpos kartojamos iki begalybės.

 

„Vertybių“ kolekcijoje susipina buitis su istorija. Indų ciklai, moteriškajam ir vyriškajam pradui skirtos kompozicijos. Štai ant postamento išaukštinta nusiplūkusi „Skalbėja“, besistengianti ištrūkti iš užburto darbų rato. O didysis kunigaikštis Gediminas – tik menkas ant suolelio miegantis žmogeliukas, įlindęs į meškučio formos įmautę, šalia viauksinčio, į mažą piktą šuniuką panašaus vilko. Tačiau jokios ironijos „Gedimino sapne“ nėra. Ji daugiau būdinga vyriškumą kvestionuojančiai „Tvirtovei“ – padėklui su besipuikuojančia boksininko taurių kolekcija ir tarp jų pasimetusia mažute paties boksininko figūrėle. Atsakymą apie dailininkės poziciją galėtų pasufleruoti ir greta miegančio kunigaikščio Gedimino eksponuojamas indų ciklas „Gulbė- rankena“, tarsi teigiantis, kad viskas šiame pasaulyje yra reliatyvu (ir požiūris į istoriją), transformuojama, montuojama į visiškai naujas prasmių ir formų kombinacijas.

 

Vienas įspūdingiausių parodos darbų – ciklas „Dubens dugnas“, neįprastų spalvų derinių (rožinis vidus, pilka išorė), pateikiantis plastiškai paveikias indo / žmogaus kūno dalių transformacijas. Medžiagiškumo aspektas – neatsiejama J. Šarapovos kūrybinių ieškojimų dalis. „Tekstilinė žaliava, būdama kūnui gerai pažįstama ir artima, yra puiki mano sąjungininkė“, – patvirtina anotacijoje autorė. Tekstilės juvelyre vadinama menininkė tūkstančiais mažų dygsnelių standina audinį, sutraukia jį iki skulptūriškos masės, pakeisdama plastines ypatybes, paversdama audinį lankstoma, išverčiama, į norimus pavidalus formuojama, gyvybingai pulsuojančia medžiaga. Negali likti abejingas iš meškiukų susiūtai „Kalaitei“ su milžiniškais aukštakulniais bateliais ar marmuro tekstūra pasižymintiems skuduriniams indams. Tai, kad audiniai pirkti dėvėtų drabužių iš Vakarų Europos parduotuvėse, suteikia naujų niuansų tapatybės paieškoms kūryboje.

 

Dailininkės kūriniai nepasiduoda vienpusiškoms interpretacijoms. Jos pasaulėjautai būdinga vidinė laisvė, kurios nevaržo nei laikas, nei aplinka. Apie esmines gyvenimo vertybes J. Šarapova kalba be patoso, sureikšminimo, neprikišamai, kartais su lengva ironija, pasiremdama intuicija ir jausmo logika. Tautiškumo paieškas ir istorinius mitus pateikia kaip žaismingą pasakojimą. Pasaulį mato akimis mažo žmogaus, siekiančio išsaugoti savo individualybę, nenorinčio tapti statistiniu vienetu begalinėje veidų jūroje.

 

Paroda veikia iki balandžio 25 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.

 

 

 

 

Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Trys paršeliai“. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Trys paršeliai“. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Stalų“ ciklo fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Stalų“ ciklo fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Stalų“ ciklo fragmentas J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Stalų“ ciklo fragmentas J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Surašymas“. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Surašymas“. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Gulbė- rankena“. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Gulbė- rankena“. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, be pavadinimo. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, be pavadinimo. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Dubens dugnas“. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, „Dubens dugnas“. J. Lapienio nuotr.