7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarsi nebūtų fotografijos

 

Agnė Narušytė
Nr. 14 (1075), 2014-04-11
Fotografija
Paul Herbst nuotr.
Paul Herbst nuotr.
Šį straipsnį išprovokavo klausimas „Kas nėra fotografija?“, tapęs pokalbių ir paskaitų ciklo Nacionalinėje dailės galerijoje pavadinimu. Klausimo intrigą nesunku išsklaidyti – visa tai, kas neatitinka fotografijos apibrėžimo, ir nėra fotografija. O fotografija – tai „patvarių atvaizdų (nuotraukų) gavimas elektromagnetinei spinduliuotei jautriose medžiagose“ (anot kompiuterinio žodyno „Interleksis“). Jie (jos) gaunami naudojantis aparatu arba ne, gali pakakti dėžutės su skylute ar šviesos piešinio tiesiai ant fotopopieriaus. Tuomet nei šis laikraštis, nei kėdė, kurioje sėdėdamas jį skaitai, nei tu pats, nei tavo dienos ir naktys nėra fotografija. Ir viskas. Į sąvokas kartais pravartu pažvelgti tiesiai, neklaidinant jų mąstymo vingiuose.
 
Tačiau kažkam klausimas vis dėlto kilo. Ir išgirsti atsakymo į auditoriją susirinko daug žmonių, tikriausiai suviliotų paradoksaliu jo mįslingumu – juk toks akivaizdus sprendimas turi kažką slėpti, kažkur turi būti pakastas koks nors šuo. Panašiai kaip Rene Magritte’o paveiksle nutapyta pypkė, po kuria parašyta „tai nėra pypkė“, – nesąmonė ir tiesa vienu metu, viskas paviršiuje ir niekas neužšifruota. Ir kaip tik todėl įtartina.
Nežinau, kaip į klausimą atsakys jį iškėlusieji – dar tris savaites vyks paskaitos ir pokalbiai. Bet čia galima paanalizuoti, ką siūlo netiesioginiu pokalbių ciklo pretekstu tapęs leidinys „Tarsi nebūtų rytojaus“ (Vilnius: Rupert, 2013) – savotiškas jaunosios fotografų kartos manifestas.
 
Apie kartą, o ne apie atskirus fotografus skatina kalbėti tai, kad fotografijos nepasirašytos, nors leidinio pabaigoje esanti rodyklė leidžia pavardes susieti su vaizdais. Šis principas padeda dėliojant vaizdus išvengti įprasto autorių pristatymo ir sieti juos asociatyviai – tuomet vieno autoriaus kūrinys pratęsia kito mintį. Pavyzdžiui, „apsiverkusios“ akmeninės meškos akys kitame kadre virsta vynu, išsilaisčiusiu ant akmens, o į tave žiūrintys ištuštėjusių butelių kakleliai ir plastmasinis puodelis atkartoja žvėries akių ir nosies trikampį. Tai senas principas, kuriantis pasąmonės pėdsakais sekančios sąmonės įspūdį, alogišką vizualinį tekstą. Ryškiausi pavyzdžiai fotografijos istorijoje – Roberto Franko knyga „Amerikiečiai“ (1958), Ralpho Gibsono „Somnabulistas“ (1970), „Déjà vu“ (1972) ir „Dienos prie jūros“ (1974). Tik esminis skirtumas čia tas, kad leidinyje „Tarsi nebūtų rytojaus“ tekstas rašomas ne vieno, o dvylikos autorių kolektyvinėje sąmonėje. Tarsi ją įspūdžiais maitintų dvylika žvilgsnių, kurie lyg slaptos stebėjimo kameros fiksuoja tai, kas pasitaiko pakeliui. Jos sukiojasi vienodu ritmu, jose nustatyti vienodi parametrai ir viena užduotis. Taigi nors patirtys ir trajektorijos skirtingos, gaunamas vaizdas yra vientisas, atskiri atvaizdai nestabdo žiūrovo žvilgsnio nei individualiu pranešimu, nei koncepcija. Vienos kameros žvilgsnis nėra reikšmingas. Reikšminga yra fotografijų-patirčių-žvilgsnių visuma – karta kaip visuma, fotografija kaip visuma. Toks keistas vaizdų kultūros panoptikumas, skirtas prižiūrėti ne kitus, o save.
 
Kad žvilgsnis nukreiptas į save, galima suprasti ir iš tekstų. Juos parašė leidinio sudarytojai – meno ir edukacijos centro „Rupert“ kuratorė Justė Jonutytė ir fotografas Paulius Petraitis, taip pat – rašytojas ir menininkas Rowanas Learas bei menotyrininkė Monika Kalinauskaitė. Nors tekstų temos skirtingos, juose galima apčiuopti savistabos giją – kaip apsiribojimą savo diena ir atsiribojimą nuo išorės: „dienai leisiu eiti savo vaga“, „nesvarbu, kas bus rytoj“, – rašo Justė Jonutytė. Dienos laikui tekant, spaudomas fotoaparato mygtukas, fiksuojami kažką primenantys daiktai, smulkūs sutrikimai pažįstamoje erdvėje, žaismingos nuorodos į meno istoriją, šviesos blyksniai, įsikūnijimai ir personifikacijos, minčių atspindžiai daiktuose. Aplinkoje fiksuoti ne objektus, o savo mintis – sena idėja. Čia galima paminėti Alfredo Stieglitzo jausmų „Ekvivalentus“ debesyse (1925–1931), Algimanto Kunčiaus rastus atminties ir tapatybės ženklus „Reminiscencijose“ (1975–1987) ar Gintaro Zinkevičiaus apčiuoptą žmogaus savijautą eurosąjunginėje „liberalios“ rinkos zonoje („Portfolio depresanto“, 2007). Kokia mintis sieja jaunosios fotografų kartos vaizdus? Vos pagauta ji sklaidosi, nes taip sukonstruotas leidinys, o ir programinio teksto autorius Rowanas Learas perspėja, kad čia nėra temos, siūlydamas fotografijas vadinti „prabėgančiomis mintimis, nedideliais netikėtumais arba niežuliais, kuriuos reikėjo pakasyti“. Pasikasius niežulį, atitraukusį dėmesį nuo įprastos buities, mintys bėga toliau, vaizdas keičia vaizdą, netikėtumas – netikėtumą. Viskas pasimiršta.
Tačiau pati efektyviausia apsisaugojimo nuo sunkiasvorės minties strategija – fotografuoti taip, „tarsi nebūtų rytojaus“. Tai reiškia – atsiduoti tėkmei, susitelkti į dabartį taip, kad išsivalytų visos mintys apie ateitį, eiti nesistengiant niekur nueiti – sau tai uždrausti, nežvilgčioti už lengviausiai aprėpiamo čia ir dabar – dienos kadro – ribų. Tuomet fotografija registruoja ne tikrovę, o fotografo būtį, yra ne meno kūrinys, o būties pėdsakas, tarsi kokia judančio-jaučiančio-mąstančio kūno išskyra – sėkla, dosniai sėjama į kultūros dirvą. Šitaip fotografai palieka vaizdą – jo sąrangą ir mitą, kad grįžtų į pačią tikrovę, išeitų iš vaizdo kaip maginio užkeikimo. Ir kartu jie priešinasi tekstui – jo linijiniam pasakojimui, kuris visada veda kokio nors tikslo link, kažką aiškina ir sprendžia, neleisdamas laisvai plūduriuoti dabartyje, įsivaizduojant, kad užfiksuotas dabar yra neaprėpiamas.
 
Ką tai duoda? Kitokį laiko pojūtį – laikas čia teka taip lėtai, kad net sustoja. Pasakojimo vengimas leidžia atsispirti greitėjančiam pasauliui, kuriame „nėra laiko“, kurio svarbiausias imperatyvas – bėgti, siekti, padaryti per dieną kuo daugiau. Tai pozityvus poveikis, patrauklus tuo, kad sukuria kaitos (ir mirties) nebuvimo iliuziją. Vengdamas pasakojimo, išvengi ir pamatinės pasaulio beprasmybės apmąstymo – tiesiog rausi savo egzistencijos urvelį nesiaiškindamas, kur jis yra. Ir nemąstydamas apie tai, kad ateitis tą urvelį ilgainiui užplombuos beprasmybe. Taigi nors nieko nepasakojančiai fotografijai kažko trūksta, šis kolektyvinio atskilimo nuo istorijos gestas yra gražus – gražus, įsisąmoninus tai, kad geismo gaminti prasmę beprasmėje visatoje valdoma egzistencija yra absurdiška.
 
Vis dėlto čia slypi ir pavojus kažką pradanginti vaizdų ir laiko tėkmėje. Sprendimas fotografuoti taip, „tarsi nuotrauka būtų užsisvajojusio proto darinys“, kaip siūlo Rowanas Learas, nėra toks nekaltas. Pirmiausia jis susitepęs ta pačia meno istorija, kurios taip vengiama – jos imperatyvą šviesti beraščius, moralizuoti ir kurti didžiuosius pasakojimus nuolat pertraukdavo menininkų pastanga išjungti proto kritiką, kad laisviau reikštųsi intuicija. Tuo ypač pagarsėjo siurrealistai, organizavę savanoriško (narkotinio) miego seansus. Gal dėl to kai kurie jaunųjų fotografų kasdienybės tėkmėje sužvejoti atvaizdai primena siurrealistų radinius, bet nukenksmintus, tarsi iš pasąmoninės tikrovės būtų išnykęs geismas ir uždrausto sadomazochizmo trauka. Arba – 6-ojo dešimtmečio subjektyvistų metaforas, kurių neiššifruojami koanai padėjo Harriui Callahanui, Minorui White’ui ir Aaronui Siskindui išvengti cenzūros dėl komunistų baubo pamišusioje Amerikoje. Tačiau dabarties metaforos yra lengvai perskaitomos ir nuvargusios. Po matomu tikrovės sluoksniu tvinksinti prasmė siurrealistams ir subjektyvistams padėjo ištverti aplinkos ar savo pačių pasąmonės slėgį. Jaunuosius dabarties fotografus slegia tai, kad pasaulyje per daug vaizdų – slegia pati fotografija, jos nudėvėtos tiesos ir didingos tradicijos. Ir jie, regis, gydosi tuo, nuo ko susirgo – fotografuoja, bet taip, kad neskaudėtų, kad niekam nepakenktų ir nebūtų jokio šalutinio poveikio, kad vaizdai būtų „lengvi ir nerūpestingi“, judėtų greitai. Kad išeitų, kaip rašo Monika Kalinauskaitė, „nuotrauka, kuri nebėra nuotrauka, bet vis dar yra nuotrauka“. Kad fotografija gydytų kaip homeopatiniai vaistai, neturintys jokių aktyviųjų medžiagų, tik juos reikia nuolat, laiku ir tvarkingai vartoti.
 
Antra, kažkur užkulisiuose suskamba Francisco Goyos frazė, užrašyta po vienu atvaizdu iš „Kapričų“ ciklo: „Proto miegas gimdo pabaisas.“ Virš miegančio balto vyro sklando juodos pelėdos ir šikšnosparniai, simbolizuojantys kvailybę ir neišmanymą. Jų šešėliais Goya bandė perspėti XVIII a. pabaigos visuomenę – korumpuotą ir toliau savo nosies nieko nematančią. O panašioje visuomenėje gyvenantys šių laikų fotografai, savanoriškai užmigdydami savo protus, netyčia patys pagimdo pabaisą.
 
Iš pradžių atrodo, kad priešindamiesi vaizdų gausai (ir sprendžiant iš programinių tekstų) jie įsitraukia į kovą, kurion dar 1983 m. juos pašaukė filosofas Vilémas Flusseris. Jis perspėjo, kad fotoaparatas visada laukia pasiruošęs lyg koks plėšrūnas ir traukia mus kaip lengvai valdomas žaislas, kurio mechanizmas mums nesuprantamas. Užsižaidę mes nepastebimai tampame jo dalimi. Mes vis spaudome mygtuką, vis kartojame tą patį veiksmą ir taip atsiduodame maginei techninių vaizdų galiai. Ir net nesuvokiame, kad realizuodami vieną aparato galimybę po kitos sudarome jam galimybę tobulėti. Net ir kritiškai apmąstydami mediją, mes tik tobuliname aparatą, nes niekas geriau nepadeda pataisyti kokios nors sistemos trūkumų kaip kritika. Todėl net Flusserio pasiūlytos aparato vengimo strategijos (pergudrauti aparatą, infiltruoti nenumatytas intencijas, priversti jį kurti ką nors nenuspėjama, niekinti aparatą) suveikia kaip jo tobulinimo priemonės – aparato pergudrauti neįmanoma būnant jo viduje, jo galia atrodo absoliuti. Tai, regis, patvirtina vis gausėjantis vaizdų srautas ir tas faktas, kad fotoaparato žvilgsnis tampa visuotinis, visą būtį verčiantis fotografijomis. Tokiai galiai iš tiesų reikia priešintis, ir jaunieji fotografai priešinasi – atsiduodami atsitiktinumo tėkmei jie priešinasi bet kokioms užmačioms užprogramuoti jų veiksmus. Jie tai daro ne eksperimentuodami aparato galimybėmis, nes taip tik dar labiau jį patobulintų, bet išjungdami istorinę sąmonę, nes pasakojimas jau būtų tam tikra programa. Jie priešinasi atsisakydami aparatui aiškinti, ką nors teigti, kritikuoti. Tiesiog „nieko nedarydami“ ir taip atsiribodami. Bet...
 
Ar nebus įvykę tai, dėl ko irgi perspėjo Flusseris? Štai kaip jis apibrėžė fotografijos – techninio vaizdo – funkciją: „išlaisvinti gavėjus per magiją nuo būtinybės mąstyti konceptualiai ir tuo pat metu pakeisti istorinę sąmonę antros eilės magine sąmone, pakeisti gebėjimą galvoti konceptualiai antros eilės vaizduote“. Savanoriškai užmigdę mąstymą jaunieji fotografai galbūt teįvykdė fotografijos funkciją. Bet galima eiti dar toliau ir atgręžti Flusserį prieš patį save: galbūt aparatas ir yra užmigusio proto pagimdyta pabaisa? Matant, kaip nuosekliai leidinyje pristatomi fotografai vykdo Flusserio programą, kyla įtarimas, jog paties filosofo teksto aiškinamąją galią įveikė maginė vaizdo galia. Mat jo sukurtas aparato vaizdinys yra itin paveikus. Tokiais atvejais, sako Flusseris, tekstai tampa sunkiai iššifruojami ir susiformuoja tekstameldystė. Regis, tai atsitiko ir jo paties tekstui – jis tapo tekstameldystės objektu. Vienam tekstui paklusdamas kolektyvinis autorius, kuris atsisako mąstyti konceptualiai, atsiduoda maginei sąmonei ir sukuria aparatą kaip pabaisą. Galbūt aparatas yra tik puikus filosofo – žodžio meistro – kūrinys. O fotoaparatas ir tebėra įrankis, mažas daiktas, parankus kaip pieštukas, kuriuo galima rašyti šviesa dar lengviau nei bet kada. Iš tikrųjų rašyti, nebejaučiant priemonės pasipriešinimo. Rašyti įdomius tekstus, atveriančius prasmės kanalą, kurio galbūt nepavyks užplombuoti laikui. Skleisti šviesą.
 
Taip leidinys „Tarsi nebūtų rytojaus“ aplinkiniais keliais sugrąžina prie klausimo „kas nėra fotografija?“ Jo atsiribojimas nuo istorijos ir nuo mąstymo tarsi siūlo priimti prielaidą, kad rašyti šviesa – su aparatu ar be jo gaminti patvarius atvaizdus – nebūtinai turi žmogus. Rašyti gali pati šviesa. O ji visuomet rašo. Visa visata nuolat rašoma šviesos greičiu, šviesa yra jos kodas, uždraudžiantis tikrovei banalėti. Tuomet tikrai būtų sunku rasti kažką, kas nėra fotografija – viskas yra fotografija. Fotografija be ribų. Ir be tikslo. „Išėjusi iš krašto“ – iš kadro. Susinaikinusi fotografija. Nes – fotografai tai žino – į kadrą nepatekusi tikrovė dar nėra fotografija ir neturi prasmės.

 

Paul Herbst nuotr.
Paul Herbst nuotr.
Ugnės Straigytės nuotr.
Ugnės Straigytės nuotr.