7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie sielų harmoniją ir sovietmečio akivarus

Mozartas, Schnittke ir Lietuvos kamerinis orkestras Vilniaus festivalyje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 24 (1085), 2014-06-20
Muzika
Sergejus Krylovas ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Galingo įvairiapusės informacijos srauto nešamam šių dienų žmogui tolimų epochų muzikos gretinimas koncertuose diskomforto nebekelia. Vis dažniau Filharmonijoje, Operos ir baleto teatre, Kongresų rūmuose tokie programų deriniai sutinkami vienodai entuziastingai, dažniausiai dar ir „ovacijomis stovint“. Pelnytomis ar ne – kita, ne šio rašinio tema.
 
Klasikos klausymasis reikalauja iš mūsų vienokių įgūdžių, susijusių daugiausia su žinojimu ir sukaupta kultūrine patirtimi, o šiuolaikinis, ypač naujai sukurtas veikalas, naudojantis kaskart kitokią kalbą, tampa tarsi mįsle, kurią įminti galima tik atradus tos kalbos kodą. Čia, žinoma, su manimi nesutiks kompozitoriai. Paprastai jie teigia, kad dabarties muzika nėra sunkiau suvokiama ir iš esmės nesiskiria nuo klasikos, tik „reikia jos nebijoti ir tiesiog klausytis“. Betgi nėra ko slėpti, klausytis, ypač sudėtingesnį veikalą, kartais tenka daug kartų, kol jo kalbos sakiniai iš tiesų susidėlioja ir išgirsti, kokią žinią jis siunčia, apie ką byloja, arba nutinka ir taip, jog nusprendi, kad jis nieko nepranešė ir nebepraneš. Tai labai asmeniškas ir intymus procesas, vienoks muzikos mėgėjui, o visiškai kitoks profesionalui, iš kurio jis gali pareikalauti kelerių metų ar net dešimtmečių. Ir tuo niekas nesibaigia, žiūrėk, po kurio laiko viskas prasideda iš naujo, ir „galutinis“ sprendimas gali kardinaliai pasikeisti.
 
Šie svarstymai vėl sukosi galvoje po birželio 8-osios Vilniaus festivalio koncerto, kuriame Lietuvos kamerinis orkestras sugrįžo prie Alfredo Schnittke’s muzikos, šįsyk kompozitoriaus 80-mečio proga. Sovietų Sąjungos laikais, kai orkestrui vadovavo Saulius Sondeckis, jis kartu su Gidonu Kremeriu ir kitais gana dažnai grojo A. Schnittke’s veikalus ir nesyk yra juos išvežęs už „geležinės uždangos“. Išskirtinis, iš tiesų pirmas A. Schnittke’s kūrybos propaguotojas anais laikais buvo G. Kremeris. Viename pirmųjų pokalbių esu su juo apie tai kalbėjusi ir jis sakė, kad šiuo kompozitoriumi tiki ir kad jis iš tiesų „turi ką pasakyti“. Gerai prisimenu ir savo abejones, kurių garsiai, žinoma, neišreiškiau: man tuo metu A. Schnittke’s muzika buvo gana svetima ir neperskaitoma. Pirmąjį Concerto grosso, 1977 m. atliktą Vilniuje, be menkiausios paties autoriaus nuorodos adekvačiau suvokti buvo sunku. Bet premjerą ir labai rimtą koncerto atmosferą neblogai įsiminiau. Grojo G. Kremeris, Tatjana Grindenko, Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas S. Sondeckio. Jiems šis veikalas ir dedikuotas. Nepamenu, kas skambino preparuotu fortepijonu ir klavesinu, bet tai galėjo būti Virginija Dapkutė arba Dainius Trinkūnas.
 
Tik po kurio laiko, geriau įsiklausius į muzikos vyksmą, ne vien konstatuojant, jog tai – polistilistika, pradėjo ryškėti į kūrinį prikrautų skirtingų stilių muzikinių idėjų ir temų prasmės. Tai nebuvo vien tik bandymas nutiesti tiltą per bedugnę, skiriančią rimtą ir pramoginę muziką, kaip tuomet apie savo ieškojimus sakė pats A. Schnittke. Tokios „apibendrintos“ mintys tais laikais patikimai paslėpdavo tikrąsias autoriaus intencijas. Man regis, po jomis buvo slepiamas Concerto grosso muzikoje juntamas itin asmeniškas pasakojimas apie savąjį kūrybinį kelią, dvasinę savijautą ir kovą už kūrybos laisvę. Skirtingus pasakojimo epizodus supa įtampa ir niūri aplinka, kartkartėmis išnyranti kaip reali grėsmė. Slogią ir gąsdinančią atmosferą sustiprina kūrinį įrėminantys preparuoto fortepijono garsai, keliantys asociacijų su gedulingais varpais. Pagirtinai įtaigiai ir prasmingai šįsyk kūrinį grojo smuikininkai Sergejus Krylovas ir Džeraldas Bidva, klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, atlikusi ir preparuoto fortepijono partiją, ir Maksimo Rysanovo diriguojamas orkestras. Smuikininkų duetas buvo tiesiog paniręs į A. Schnittke’s idėjų pasaulį, suteikė joms raiškų pavidalą ir adekvačių, vietomis sproginėjančių emocijų. Apie S. Krylovo meistriškumą rašyta daug kartų, tad ypač noriu pabrėžti orkestro koncertmeisterio D. Bidvos aukštą profesionalumą ir puikų stiliaus pojūtį. Neatrodė, kad šį veikalą su S. Krylovu jie grojo pirmąsyk, greičiau pamanytum, jog tai seniai susiderinusių profesionalų duetas.
 
Kitas nuskambėjęs A. Schnittke’s veikalas buvo gerokai vėliau, jau subyrėjus Sovietų Sąjungai, 1994 m. sukurtas Koncertas smuikui, altui, violončelei ir styginiams „Na troich“ („Trims“), skirtas įžymiems muzikantams Gidonui Kremeriui, Jurijui Bašmetui ir Mstislavui Rostropovičiui. Su Lietuvos kameriniu orkestru kūrinį atliko S. Krylovas, M. Rysanovas ir jaunas violončelininkas Aleksandras Rammas. Jie taip pat šį veikalą kartu grojo pirmąsyk, tačiau apie tai galėjai tik sužinoti, o ne klausydamasis suprasti. Darnus ansamblis, bendra muzikos samprata ir fantazija suteikė veikalui įtaigią meninę formą.
 
Keturių dalių koncertas sudarytas, sakytum, iš trijų kontrastingų kiekvieno instrumento mini koncertų ir bendros pabaigos. Kiekviena dalis apibūdina muzikantus, kuriems šis veikalas buvo skirtas. Pirmoji dalis – energingas ir drastiškas violončelės solo tamsiame kontraboso ir violončelių fone; antroji skirta, sakyčiau, įvairesniam alto pasirodymui, pradžioje nuobodžiai „kalant“ vieną, kitą garsą, paskui – nuotaikoms kaitaliojantis. Trečia dalis – smuiko solo, nedrąsūs pavieniai garsai, aliuzija į minimalizmą (?), akordai, klaidžiojimas po grifą iki tylutėlių aukščiausių garsų. Paskui staigus pasikeitimas: finalas veržlus, chaotiškas, augančios įtampos ir greitėjančio tempo, jį nutraukia trinktelėjęs fortepijono akordas ir ilga pauzė. Po jos pasigirsta violončelė, pradėdama keistą lėtą c-moll epizodą, palaipsniui tęsiamą alto ir smuiko, pasiekiančio aukščiausio diapazono garsus. Koncertą užbaigia tylutėlis pizziccato. Nužymėjau vyksmą tik tam, kad girdėjusieji koncertą pripildytų jį savos vaizduotės pavidalais.
 
Po koncerto lietuviškai kalbėdama su jaunuoju violončelininku A. Rammu sužinojau, kad A. Schnittke jis grojo apskritai pirmąsyk, tačiau jo muziką mėgsta ir planuoja netrukus imtis Sonatos violončelei. O lietuviškai jį išmokė mama, studijavusi VGIK’e, paskui paskirta į Vladivostoką, kuriame Aleksandras gimė. Dabar jis studijuoja Vokietijoje ir yra laimėjęs prizines vietas ne viename tarptautiniame konkurse. Kadangi apie koncertą „Na troich“ paprastai rašoma atsargiai ir neapibrėžtai, susidomėjau, kaip jį įsivaizduoja šis jaunas muzikantas, apie ką jam ši muzika? Aleksandras labai ramiai pasakė tai, ką vyresnieji linkę santūriai nutylėti: „Apie gėrimą. O pabaiga – tai pagirios“... Vyresni žmonės dar nepamiršo, ką reiškia tasai „na troich“. Šis rusiškas posakis kilo sovietiniais laikais, kai degtinės butelis kainavo tris rublius, tad jos ištroškusiems ir paprastai stokojantiems tokios sumos tekdavo susimesti po rublį ir nusipirkus gėrimėlio pakaitomis trise suvartoti. 
 
Bet koncertas prasidėjo saulėta, kupina šviesių harmonijų Wolfgango Amadeaus Mozarto koncertine simfonija, Sinfonia concertante Es-dur, KV 364. Šį smuikui, altui ir styginiams skirtą šedevrą Lietuvos kamerinis yra grojęs su įvairiausiais solistais – nuo tarptautinių įžymybių iki koncertuoti pradedančio jaunimo. Tą vakarą solo partijas griežė pavieniui nesyk koncertavę, bet drauge mūsų scenoje susitikę pirmą kartą, publikos pamėgti muzikai – Sergejus Krylovas ir Maksimas Rysanovas. Puikus duetas W.A. Mozartą pagriežė itin gyvai ir labai įdomiai. S. Rysanovo atliekamą Sinfonia concertante esu girdėjusi, o S. Krylovas, kurio atlikimo klausiausi pirmąsyk, ne tik sužavėjo, bet iš tiesų nustebino. Savo partijai jis suteikė labai daug gaivios raiškos, žavingo lankstumo ir elegancijos, kiekvieną frazę pripildęs turiningo kalbėjimo subtilybių ir neišsemiamų dinaminių atspalvių. Altas „veikė“ tarsi stambesniais potėpiais, o smuikas – smulkučiais ir juvelyriškai tiksliais. Orkestras savo misiją įvykdė idealiai – išgirdo kiekvieną solistų pašnekesio detalę, meistriškai grojo tutti.

 

Sergejus Krylovas ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Maksimas Rysanovas, Aleksandras Rammas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Maksimas Rysanovas, Aleksandras Rammas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Maksimas Rysanovas, Sergejus Krylovas, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, Džeraldas Bidva ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Maksimas Rysanovas, Sergejus Krylovas, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, Džeraldas Bidva ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.