7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Galerijų „dainų šventė“

Pasivaikščiojimas po Vilniaus meno mugę „ArtVilnius ’14“
 

Monika Krikštopaitytė
Nr. 25 (1086), 2014-06-27
Dailė
Nerijus Erminas, „Perlai“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Nerijus Erminas, „Perlai“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.

Vilniaus mugė – tai toks siurrealistinis renginys, kurio svarbą ir funkcijas, net sėkmės matus kiekvienas savaip įsivaizduoja, todėl bevaikščiodamas tarp tirštai kūriniais aplipintų laikinų sienelių jauti, kaip susilieja dalyvių ir žiūrovų, nors jie beveik sutampa, realybės. Tačiau renginys tikrai nėra beprasmis, o ir labai malonus. Sapniškas: eini ir sutinki visus dailės pasaulio veikėjus, kur bepažvelgsi, ten „Labadiena, kaip Jums sekasi?“. Smagu kaip klasės susitikime. Pirmas ratas – pokalbiai (3 val.), antras – kūrinių apžiūra (1 val.). Vos valanda kūriniams ne todėl, kad trūktų apimties, bet todėl, kad parodas lankančiam žmogui gal 40 proc. turinio yra per šiuos metus matyta. Ir tai anaiptol ne minusas, juk ne visi dailės puslapį rengia ir į parodas kaip į darbą eina, daugeliui metinė parodų suvestinė yra labai parankus pasiūlymas. Norintiems susipažinti su patikusio pristatymo objektu plačiau, verta įvesti raktažodžius į mūsų puslapio paiešką, nemažai jų aprašyta.


Mugei būdingas déjà vu jausmas dar ir todėl, kad prie įėjimo būtinai bus kas nors didelio, šiemet kažkoks dujokaukių debesis; būtinai bus, matyt, perkamų autorių rinkinys (ir „klasikų“ pardavimo vietos, bet juk ne viskas, kas sena, yra klasika) kaip konstanta, pirmas korpusas bus visada erdvesnis, o antrasis – tirštesnis, antrame korpuse būtinai išgirsite motorų pučiamo oro alsavimą (tai Kęstučio Svirnelio menai), o antro korpuso antrame aukšte bus skulptorių komplektukas ir kur nors tarp ekspozicijų įterptas Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas. Ir taip penkis kartus iš eilės...


Tačiau yra ir naujas elementas: ši mugė dedikuota fotografijai ir, kaip rašoma kataloge, jai skiriama net (?) 30 proc. ekspozicijos. Ši intencija ekspozicijoje jaučiasi, ne viena galerija, šalia kitko, stengėsi parodyti ir kokį nors fotografą. Žinoma, tapyba – kaip parduodamo dailės objekto klišė – dominavo.


Ideali formato ir visais kitais požiūriais ekspozicija, mano manymu, buvo „Baroti“ galerijos. Pirma pamačiau labai patogiai apžiūrėti sukabintų fotografijų seriją, kaip užkibusi lydeka pradėjau blaškytis norėdama paklausti, kieno čia tokie geri darbai. O pamačius galerijos atstovę iškart susivedė – juk tai akivaizdžiai Remigijus Treigys, tik truputį kitokio formato (ne horizontalūs ilgi stačiakampiai, o maži kvadratai). Ypač pradžiugino, kad nuotraukos paveikė be vardo gravitacijos. (Tai truputį skiriasi nuo to, kai rodoma daug panašių abstrakcijų, ir sakoma „Galdikas!“. Koks čia Galdikas? Tas Galdikas ir taip save jau užmušęs kiekiu. Tai greičiau perteklius.)

 

Be klasiško, gelmiško ir vis dar galinčio nustebinti Treigio, „Baroti“ rodo ir konceptualų, be to, dar ir vizualiai efektingą Dainiaus Liškevičiaus kūrinį, tiksliau, jo performanso dokumentaciją, kai iš dūmų plunksna formuotas Jurgio Mačiūno portretas (reikėjo laiko, kad visai įdomų kūrinį galima būtų atskirti nuo prasto, visai ne meninio, o politinio konteksto). Aišku, švaru, paveiku ir į temą. Komisija geriausia „ArtVilnius ’14“ galerija pasirinko „Wolkonsky gallerie“ iš Miuncheno, kaip supratau, už efektingiausią atstovavimą. Geriausiu menininku išrinkta Eglė Ridikaitė (pristatė VDA galerija „Artiflex“). Tam niekada neprieštaraučiau. Jos dar niekur nerodytoje darbų kolekcijoje „Palikimas. Bobutas skarelas“ pateiktos menininkės močiutės skarelės su jos pačios kalba surašytais apibūdinimais: „pagrabna, rudenina plonyta vilna, švintina, un daktarų“ ir t.t. Skarelių išklotinės ir tie užrašai vaizdžiai kuria močiutės pasaulio kontūrus. O „Palikimo“ ekspozicija viena iš nedaugelio išlieka atminty bendrame meno sraute.


Įdomiausia, kad galerijos čia užsiima skirtingais dalykais. Vienos tiesiog prisistato (naujos, jaunos, edukacinės), joms svarbu, kad jas atsimintų, žinotų, į jas ateitų: rodo vadinamąjį „asortimentą“. Kitos siekia įdomios ekspozicijos, jų požiūriu, geras darbas yra geriausia vizitinė kortelė: rodo ką nors viena, na, du, bet raiškiai vientisai, tačiau ne visada tai yra parduodama... Trečios – pragmatiškosios – stumia „tavarą“: kūrinius rikiuoja kaip prekes. Ketvirtosios – muziejų pusseserės – pakelia iš archyvo ką nors, kas atrodytų naujai aktualus. Tai neabejotinai įdomu. Pavyzdžiui, su dideliu malonumu lėta eiga apžiūrėjau Violetos Bubelytės autoportretų ekspoziciją „Prospekto“ galerijos stende. Nors didesnė dalis kūrinių ir atmintinai žinomi, dar nebuvau mačiusi jų originalų, tik albumuose ir Modernaus meno centro interneto svetainėje.


Na, dar yra vadinamieji projektai – tai menininkai, kurie „smulkiąja prekyba“ neužsiima, o kuria šlovės šleifą. Juos labiau domina prašmatnios dokumentacijos nuotraukos ir biografijoje sukaupti svarūs įrašai, kurie turi byloti, kaip jie vos spėja tenkinti norinčius juos eksponuoti. Labiausiai turiu galvoje menininkus Stanikus. Jų instaliacija „Ir aš nežinau, kaip tai pristabdyti“ („And I don’t know how to slow it down“) šį kartą išeksponuota itin prašmatniai. Užuolaidomis atskirtas erdvus projektų blokas apskritai atrodė kaip „pateptųjų“ rezervuaras, šalia tų buitiškai sugrūstų aptvarėlių. Jį aplankius žiūroviška kokybės pretenzija šoktelėjo.


Stanikų kūrinį irgi pamačiau pirmiau nei vardą, ir jis efektingas. Milžiniškos profiliuotų ir auksuotų karstų fragmentų nuotraukos iš tolo atrodo kaip labai priartintai nufotografuota knygų lentyna, o tai jaukiai nuteikia. Todėl supratus, ką čia matai, smogia vidinė jausmo permaina. Iš ant žemės pridėliotų nuotraukų su Svajone ir a la senovės meistrų piešinių atėjo tas „aaaaa, na kaipgi be jų“. Išdidinta drama susijungė su visais kitais jų sado-mazo taurumu „užpumpuotais“ darbais. Vardo gravitacija šiuo atveju, asmeniškai man, efektą sumažino, nes toji pompastika vis primena holivudinių filmų garso takelį, tą vietą, kuri iš tavęs reikalaute reikalauja: „Drebėk, jaudinkis ir verk.“ 


Juk smagu kartą metuose, o gal užtektų ir kas dveji, susitikti visiems gyvai, ne feisbuke. Pažiūrėti vienas kito kūrinius, ne feisbuke. Būtų, žinoma, labai gerai ir tas svarbus meno ir meno rinkos segmentas – žiūrovas. Mane kaip ir kiekvienais metais būtinai nutildys po mugės pasirodanti statistika apie tai, kiek žmonių apsilankė, kiek darbų parduota ir kiek pinigų išleista. Mes visi tyliai pagalvosime apie knygų mugės apsukas. O tada atsargiai galima dar kartelį pasvarstyti apie tai, kas toji publika turėtų būti. Ar Vakarų prekeiviai, atvažiuojantys pažinti ir pirkti Rytų ir Šiaurės Europos meno? Tuomet norėtųsi daugiau stiprių mūsų regiono atstovų ir komunikacijos Vakarams. Ar staiga praprususi Lietuvos tauta? Tam reikėtų ruoštis visus metus: verbuoti „Žmonių“ tipo elitą įsigyti meno ir fotografuotis su juo, komentuoti pasirinkimą. Įtikinti, kad menas yra socialinio statuso kūrimo įrankis, po to, kai jau turi visus bentlius ir visus aifonus, o Maldyvai įkyrėjo iki gyvo kaulo. Tam puikiai galėtų pasitarnauti istorijos apie Medici ir panašias šeimas. Nes kol kas paskalų skyreliuose pranešimai neišlipa iš spintos (apsirengė, nusirengė) ir fiziologijos (pastorėjo, nusipjovė, įsidėjo, pagimdė, buvo girta/s). Nes verslo žmonėms mugės pasiūla yra daugiau nei įkandama, net, sakyčiau, gana pigi. O gal mes turime saugoti visą turtą savo elitiniame rate? Ir kasmet susitikti dvasingai galerijų „dainų šventei“, parduoti vienas kitam šį tą su nuolaida ir kai ką Modernaus meno centrui?


Mugės kokybė, mano akimis, palengva auga, nes galerijos įgauna patirties, vis geriau perpranta, kaip sudominti ir įtraukti žiūrovą, prisideda praktiškų iniciatyvų, kaip jaunuomenės meną pardavinėjanti „ArtCart“ ar sumaniai pramoginė „Fluxus“ radijo būdelė, pristatyta Jono Meko vizualiųjų menų centro, tačiau tobulėjimo bei pokyčių taip pat tikėčiausi ir iš organizatorių, o svarbiausia, turi būti atsakytas žiūrovo klausimas.

Birželio 20 d. Vilniuje vykęs vienos nakties kultūros ir meno festivalis „Kultūros naktis“ žiūrovų trūkumu nesiskundžia ir turi aiškią edukacinę funkciją. Nuostabu žiūrėti, kaip į Paveikslų galeriją grūdasi minia, ir čia pat kyla klausimas, kodėl įprastu režimu čia apsilanko tiek nedaug žmonių? Atrodo, kad festivalis vis dar supažindina potencialius meno mėgėjus su pagrindiniais adresais, jaukina kultūros žiūrovą, rodo, kad čia jau nebebaisu ateiti. „Kultūros naktyje“ kyla jau visai kitos – navigacijos organizavimo ir žiūrovų segmentavimo – užduotys. Programoje yra 500 menininkų ir 150 skirtingų projektų, daugelis jų persikloja, ir tūlas naktinėtojas lieka su karčiu apgailestavimu, kad iš viso to aruodo tegali du ar tris dalykus aprėpti, aktyvesnis paviršutiniškai gal kiek daugiau apibėgs. Bet ar neverta jau kaip ir dideliuose kino festivaliuose galvoti apie kokį nors programų rūšiavimą, trajektorijų modeliavimą? Žinau, kad dalis žiūrovų, kurie neįveikė programos dilemų, atsidavė aiškiam pasaulio vyrų futbolo čempionatui, kuris jau daug vakarų neleidžia išsimiegoti šios sporto šakos mėgėjams ir jų artimiesiems, kurie sportininkų kovas galbūt visai kitaip žiūri, kad ir antropologiškai.

Vilniaus meno mugė „ArtVilnius ’14“ vyko birželio 18–20 d.

Nerijus Erminas, „Perlai“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Nerijus Erminas, „Perlai“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Saulius Vaitiekūnas, „Žalia giria – balta jūra“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Saulius Vaitiekūnas, „Žalia giria – balta jūra“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Eglė Ridikaitė, iš ciklo „Palikimas. Bobutas skarelas“ (VDA galerija „Artiflex“). J. Lapienio nuotr.
Eglė Ridikaitė, iš ciklo „Palikimas. Bobutas skarelas“ (VDA galerija „Artiflex“). J. Lapienio nuotr.
Remigijus Treigys (galerija „Baroti“). J. Lapienio nuotr.
Remigijus Treigys (galerija „Baroti“). J. Lapienio nuotr.
Povilas Ramanauskas (galerija „Meno forma“). J. Lapienio nuotr.
Povilas Ramanauskas (galerija „Meno forma“). J. Lapienio nuotr.
Robertas Antinis (galerija „Meno parkas“). J. Lapienio nuotr.
Robertas Antinis (galerija „Meno parkas“). J. Lapienio nuotr.
Antanas Sutkus, parodos „Moteris“ fragmentas (kuratoriai Eric Schlosser, Jeff Cowen). J. Lapienio nuotr.
Antanas Sutkus, parodos „Moteris“ fragmentas (kuratoriai Eric Schlosser, Jeff Cowen). J. Lapienio nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „And I don’t know how to slow it down“. J. Lapienio nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „And I don’t know how to slow it down“. J. Lapienio nuotr.
Ray Bartkus, „Išklotinė II“ („Lewben art foundation“). J. Lapienio nuotr.
Ray Bartkus, „Išklotinė II“ („Lewben art foundation“). J. Lapienio nuotr.
„ArtVilnius ’14“ ekspozicija. J. Lapienio nuotr.
„ArtVilnius ’14“ ekspozicija. J. Lapienio nuotr.
Vytautas Virbickas, „Sėdinčio arklio skulptūra šalia kitų mažų dalykų“. 2013–2014 m. J. Lapienio nuotr.
Vytautas Virbickas, „Sėdinčio arklio skulptūra šalia kitų mažų dalykų“. 2013–2014 m. J. Lapienio nuotr.
Skulptūrų ir instaliacijų takas. J. Lapienio nuotr.
Skulptūrų ir instaliacijų takas. J. Lapienio nuotr.