7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mintis, kad viskas pasaulyje susiję, yra gera

Ivano Vyrypajevo filmas „Delės šokis“

Agnė Mackevičiūtė
Nr. 25 (1086), 2014-06-27
Kinas
„Delės šokis“
„Delės šokis“
Birželio 11–15 d. Vilniaus „Multikino“ vyko Rusų kino dienos. Parodyti šeši 2012–2013 m. sukurti filmai, kuriuos, anot juos parinkusios ir atvežusios kino kritikės Marijos Bezruk, labiausiai sieja empatijos ir atleidimo temos. Po kiekvieno seanso M. Bezruk žiūrovus įtraukdavo į trumpus, gyvus pokalbius apie ką tik matytus kūrinius, buvo galima užduoti klausimus filmų pristatyti atvykusiems režisieriams, prodiuseriams, aktoriams. Įdomus pašnekesys įvyko po Ivano Vyrypajevo filmo „Delės šokis“ peržiūros, kai prodiuseriui Konstantinui Panfilovui į žiūrovų klausimus atsakyti padėjo į salę visiems netikėtai užsukęs filmo montažo režisierius Marius Blinstrubas.
 
Papasakokite apie režisierių.
Konstantinas Panfilovas: Ivanas Vyrypajevas – dramaturgas, režisierius, Maskvos teatro „Praktika“ meno vadovas. Tai toks avangardinis, minimalistinis, novatoriškas teatras, statantis dokumentines pjeses. Europoje šis žanras seniai žinomas ir populiarus. Tai reiškia, kad imama kokia nors dokumentinė istorija ir suvaidinama teatro scenoje.
Marija Bezruk: Vyrypajevas tai žmogus kosmosas. Žmogus, gebantis dvi valandas išlaikyti žiūrovų dėmesį vien tik sėdėdamas prie stalo ir skaitydamas savo tekstą. Nepastebite, kaip pralėkė laikas. Jo kalbos melodingumas, gebėjimas verti žodžius – lyg atskira meno rūšis. Tai reikia pamatyti, išgirsti.
Konstantinas Panfilovas: Taip, jo kinas yra poetinis. Komanda jam reikalinga tik kaip pagalba kūrėjui, kad paduotų instrumentus. Kitaip savęs ir neįsivaizduojame. Tiesiog norisi būti šalia tokio menininko ir jam padėti, jokiu būdu nesikišti, netrukdyti.
 
Kaip filmavimo komandoje atsirado lietuvis?
Konstantinas Panfilovas: Puiki istorija. Kai pradėjome filmuoti, aikštelėje trūko žmogaus, kuris suvestų vaizdą ir garsą. Vienas geras draugas man sako: „Klausyk, mano brolis iš Anglijos atvažiavo atostogų, gal priimtum jį padirbti?“ Sutikau. Kai Marius atėjo pas mus, jam buvo dvidešimt dveji, jis Anglijoje mokėsi kino mokykloje. Po filmavimo darbų, kai ėmėmės montažo, atsisakėme visų prieš tai buvusių. Ne todėl, kad jie blogi specialistai, bet niekaip negalėjome rasti žmogaus, galinčio sumontuoti būtent šį filmą. Ir vieną dieną, kalbantis telefonu, šovė mintis: „Juk turime Marių!“ Šis filmas pakeitė Mariaus gyvenimą, į Angliją jis nebegrįžo. Marius montuos ir kitą Vyrypajevo filmą.
Marius Blinstrubas: Taip, „Delės šokis“ – beprotiškos mano karjeros pradžia. Bendradarbiavimas su Vyrypajevu tęsiasi. Ką tik grįžome iš filmavimų Indijoje.
 
Apie ką bus naujausias I. Vyrypajevo filmas?
Marius Blinstrubas: Jis vadinsis „Išgelbėjimas“. Tai pasakojimas apie vienuolę katalikę, vežančią vertingas relikvijas iš Lenkijos į Tibetą per Indiją, per Himalajus, kur labai gražu, kur taip pat stovi katalikų vienuolynai. Tai filmas apie kelionę po šventas, nuostabias vietas, skirtingus pasaulius, per kuriuos save atrandi. Vyrypajevas, be abejo, yra šios srities profesionalas, todėl bus įdomu ir toliau su juo dirbti.
Marija Bezruk: Ar jis vaidina kokį nors vaidmenį filme?
Marius Blinstrubas: Kol kas nepasakosiu, paaiškės po montažo.
Marija Bezruk: Jau dvi dienos bandau tai išsiaiškinti, nes man atrodo, kad Vyrypajevo išvaizda tiesiog prašosi kokio nors Tibeto vienuolio vaidmens. O jie neišsiduoda!
Marius Blinstrubas: Už poros dienų skrendu į Portugaliją montuoti šio filmo. Tada ir paaiškės.
Marija Bezruk.: Kodėl Portugalija? Maskvoje ar Vilniuje nepavyksta montuoti?
Marius Blinstrubas: Ten geras oras, gražu.
Konstantinas Panfilovas: Turiu klausimą žiūrovams: ar patikėjote, kad filme yra septynios atskiros dalys? Mažai kas žino, kad pjesėje buvo septynios dalys, ir nufilmavome septynias dalis, tačiau montuodami supratome, kad septintoji pernelyg skiriasi nuo kitų dalių ir netinka. Taigi padalinome penktąją dalį į dvi. Šeštoji taip ir liko šeštąja. O pabaigoje – vėl penktoji dalis. Mat galiausiai paaiškėjo, kad buvo rašomas vienas filmas, filmuojamas kitas, o montuojamas – trečias.
 
Kodėl šokis filme taip ir nebuvo parodytas?
Marius Blinstrubas: Vis klausdavau Vyrypajevo: „Tai ką, taip ir neparodysime šokio?“ – „Kad viską, ką galėjome, jau parodėme“, – atsakė jis.
Konstantinas Panfilovas: Man režisierius sakė tą patį.
Marija Bezruk: Paskutinėje novelėje Ksenijos Kutepovos herojė kalba apie draugę teatro kritikę ir aiškina, kodėl ji nė karto neparašė apie tą šokį: jis toks nuostabus, kad žodžiais aprašyti neįmanoma. Taip sau atsakiau į šį klausimą. Jis toks puikus, kad viskas, ką būtų buvę įmanoma parodyti filme, atrodytų menkiau nei tai, ką įsivaizduojame. Šokis turi likti tam tikra iliuzija. Įsivaizdavimas apie tobulybę.
Konstantinas Panfilovas: Be to, šis šokis yra dvasinis šokis. Kiekvieno žmogaus vidinis šokis. Kai suvoki savo gyvenimą ir aplinką, kai pasiekiamas tam tikras sąmoningumo lygis. Kai pakyli virš to, ką kasdien matai, jauti, prasideda kosminis šokis. Vyrypajevas iš tikrųjų yra „kosmosas“, todėl ir šokį suprantu kaip kosminį, kurį matyti galima tik pasiekus tam tikrą būseną.
 
Kaip gimė filmo idėja?
Konstantinas Panfilovas: Labai gaila, kad kartu su mumis nėra režisieriaus. Stevenas Soderberghas kartą pasakė, kad už viską, kas vyksta ekrane, atsakingas tik vienas žmogus, t.y. režisierius. Todėl mudviem su Mariumi bus sunku šnekėti už Vanią. Ir nešnekėsime. Manyčiau, kad idėja, kaip ir kiekviena didžio menininko idėja, kilo netikėtai. Bet klausimas, deja, skirtas ne mums.
Marius Blinstrubas: Tiesą sakant, man Vania papasakojo. Mintis sukurti tokį kūrinį jam atėjo būnant Indijoje, tačiau pačią pjesę jis rašė, kai sunkiai susirgo ir gulėjo ligoninėje. Jam pasisekė būti vienam, telefonas buvo išjungtas, niekas netrukdė. Buvo daug gryno oro. Gydytojai neleido jo lankyti, Vyrypajevas tiesiog pasinaudojo galimybe pabūti keletą dienų ramiai ir parašė pjesę.
 
Kaip atsirinkote aktorius?
Konstantinas Panfilovas: Buvo trys aktorių sudėties variantai. Pirmame variante buvo Galina Volček, Karolina Gruszka, Ingeborga Dapkūnaitė. Bet sudėtis keitėsi, nes Ivanas keitė filmo koncepciją. Ksenija Kutepova filme atsidūrė pati paskutinė. Dėl jos apsispręsta per pusvalandį, vieną naktį kavinėje. Igoris Gordinas nuo pat pradžių buvo pagrindinis kandidatas Andrejaus vaidmeniui.
Marija Bezruk: Igoris Gordinas – vienas geriausių Rusijos teatro scenos artistų. Jis – tikra teatro žvaigždė, vaidina Maskvos jaunojo žiūrovo teatre, kuriam vadovauja Henrietta Janovskaja ir Kama Ginkas. Šis aktorius gali dirbti su skirtingais žanrais, jis tiesiog universalus, o tai – didelė retenybė. Manau, kad būtent dėl šios priežasties Vyrypajevas jį ir pasirinko: jam reikėjo aktoriaus, gebančio atkartoti vyrypajevišką estetiką.
 
Filmas labai primena teatrą. Kodėl?
Konstantinas Panfilovas: Ivanas – stulbinantis eksperimentuotojas. Kaip tikras kūrėjas jis nori skleistis visais įmanomais būdais. Pirmiausia „Delės šokis“ buvo pastatytas Nacionaliniame Lenkijos teatre. Vėliau – Paryžiuje, Amerikoje, kituose Europos miestuose. Tikriausiai tada Ivanas suvokė, kad reikia kurti filmą. Man toks klausimas nekyla, nes atrodo, kad įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Man rodos, spektaklį turėjo pamatyti kur kas daugiau žmonių nei skirtingų šalių teatro lankytojai. Nes tai nuostabi idėja. Čia noriu prisiminti vieną linksmą juokelį – vis klausdavome Vanios, ar yra koks nors orientacinis filmas, su kuriuo galėtume sieti tai, ką filmuojame. „Taip,– atsakydavo jis, – yra. Tai Jameso Camerono „Įsikūnijimas“.“ Be abejo, filmų forma skiriasi, tačiau kartojasi mūsų bendrumo, vienybės, užuojautos idėjos. Mintis, kad viskas šiame pasaulyje susiję, man rodos, yra gera mintis. Kuo daugiau žmonių tai suvoks ar bent pagalvos apie tai, tuo mūsų pasauliui, mūsų planetai bus geriau.
Marija Bezruk: Noriu patikslinti žiūrovės klausimą. Kita Vyrypajevo pjesė „Deguonis“ jo paties buvo ekranizuota kaip filmas, t.y. išversta į kino kalbą, tapo visai kita, kinematografine istorija. „Delės šokis“, atleiskite už apibūdinimą, yra sąmoningai sukurtas televizinis spektaklis. Kodėl filmui kurti buvo pasirinkta teatrinė estetika?
Konstantinas Panfilovas: Minčių, kaip kurti „Delės šokį“, buvo kelios. Ivanas labai ilgai ieškojo formos. Projekto pradžioje jis kalbėjo: „Žinome, apie ką. Tereikia suvokti kaip.“ „Kaip“ ir yra ilgų ieškojimų rezultatas. Iš pradžių filmas buvo sumanytas visiškai kitaip. Jis turėjo būti ryškesnis, masyvesnis. Vania norėjo kurti spalvingą, 7-ąjį dešimtmetį primenantį miuziklą su didžiulėmis dekoracijomis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kaip vystėsi sumanymas, tapo aišku, kad ryškumas čia nebūtinas. Svarbiausia – Vyrypajevo kalbos poetika, idėja, aktorių vaidyba. Todėl filmas negali būti dubliuojamas į kitas kalbas. Prieš tarptautinę premjerą Romos kino festivalyje mąstėme, ar nereikėtų filmo dubliuoti, nes teksto pernelyg daug, bus sunku sekti subtitrus. Tačiau galiausiai tapo aišku, kad tai tiesiog neįmanoma. Nes svarbiausia filme – aktorių intonacijos, teksto melodija. Todėl, manyčiau, Ivanas atsisakė visko, kas nereikalinga, kas nukreiptų dėmesį nuo teksto. Prie šios teatrinės formos buvo prieita po truputį, tai buvo atradimas. Juk „nauja – tai pamiršta sena“, ar ne? Galbūt todėl filmas taip patiko žiūrovams. Nes televizinių spektaklių laikai – 8-asis ir 9-asis dešimtmečiai – jau seniai praeityje. Ir štai, netikėtai, Ivanas grąžina šią formą didžiajam ekranui.
Marija Bezruk: Tik norėčiau pridurti, kad šis filmas sukurtas ypač reta variacijų forma. Tai neišpasakytai sunku. Šiuolaikinėje literatūroje tai daroma retai, o šiuolaikiniame kine – iš esmės niekada. Todėl „Delės šokis“ yra unikalus pavyzdys, kad variacijas vis dar įmanoma kurti ir kad tai įdomu.
Marius Blinstrubas: Vaniai labai svarbus buvo tekstas. Jis buvo toks svarbus, kad svarbiausia tapo, jog niekas neblaškytų dėmesio. Net aktoriai vaidino kitaip – iš pradžių buvo keista, kaip jie nevaidina personažų jausmų, o tiesiog raiškiai skaito tekstą. Ilgainiui supratau, kad būtent tekstas yra pagrindinis veikėjas. Filmuodami visąlaik kalbėjome „Delės šokio“ personažų replikomis, pavyzdžiui, nuolat kartojome frazę: „Geriau blogai nugyventi savo gyvenimą, nei gerai – svetimą.“
 
Papasakokite apie muziką, kompozitorių Andrejų Samsonovą ir ar Borisas Grebenščikovas dainą filmui kūrė specialiai?
Konstantinas Panfilovas: Andrejus Samsonovas – Peterburge gyvenantis kompozitorius ir puikus garso režisierius, dirbo su dviem naujausiais Zemfiros albumais. Taip pat jis yra grupės „Akvarium“ ir Boriso Grebenščikovo prodiuseris. O su daina „Too far away from here“ buvo taip: Ivanas paskambino Borisui, nes jie geri draugai, ir paprašė sukurti dainą filmui. Borisas atsakė: „Žinai, nepatikėsi, bet vieną dainą jau turiu. Aišku, galiu parašyti ir kitą. Paklausysi abiejų ir išsirinksi.“ Ivanas paklausė „Too far away from here“ ir ji iš karto tapo filmo garso takelio tema. Anksčiau ši daina išleista nebuvo, nors parašyta senokai, britiškuoju Grebenščikovo periodu, maždaug 1992–1994 metais, o įrašyta studijoje tik kuriant šį filmą.
 
Kaip filmui sekėsi Rusijoje?
Konstantinas Panfilovas: Buvo išleista 20 kopijų. Tai nėra labai daug, bet kaip nekomerciniam kinui – neblogai. Milijonieriais netapome, tačiau filmas atsipirko.
Marija Bezruk: Džiaugiuosi, kad Ivano Vyrypajevo filmą pagaliau atrado lietuvių žiūrovai.
Konstantinas Panfilovas: Filmo premjera 2012 m. įvyko Romoje, tada jis apkeliavo beveik visą pasaulį ir Lietuva yra viena paskutinių šalių, kur filmas rodomas. Džiaugiamės, kad filmą sutikote taip šiltai!

 

„Delės šokis“
„Delės šokis“