Jo biografija žinoma atmintinai, suskaičiuoti visi jo aukso ir sidabro medaliai prestižiniuose konkursuose, gerbiama Veros Gornostajevos mokykla, randama panašumų su tėvu – puikiu pianistu Petru Geniušu, kai kurie jo skambinimo momentai lyginami netgi su legendinio Sviatoslavo Richterio. Apie jauną pianistą tai byloja labai daug ir, atrodo, nieko nebepridursi. Tačiau kai Vilniuje koncertuoja Lukas Geniušas – ir vėl iš naujo pradedi ieškoti tos paslapties – kaip tai įmanoma?
Vilniaus festivalio rečitalis šiemet buvo itin stiprus – jau subrendęs menininkas Lukas Geniušas pademonstravo netikėtą, sudėtingą, gana margą, užtat dramaturgiškai labai pagrįstai sudėtą programą: grojo Johanneso Brahmso Sonatą Nr. 1 C-dur, op. 1, Bélos Bartóko Tris burleskas, op. 8c, Sz. 47, BB 55, antroje dalyje – Ludwigo van Beethoveno Sonatą, op. 2, Nr. 3 C-dur ir Sergejaus Prokofjevo Sonatą Nr. 7 B-dur, op. 83.
Koncertą pradėjo iš peties – jaunojo Johanneso Brahmso Sonata pasižymi aštriais ir veržliais akordų kirčiais, dinaminiais kontrastais, virtuozine faktūra. Nenuostabu, pats J. Brahmsas buvo puikus pianistas, žavėjęs ir Robertą Schumanną ir kitus amžininkus. Tačiau tuščias virtuoziškumas jam buvo svetimas. Kaip tik panašiais bruožais pasižymi L. Geniušo skambinimas, nors nepriekaištingai techniškas, prasmės požiūriu visuomet pagrįstas. Beje, Sonatos pradžia (Allegro) dažną priverčia krūptelėti, ir tai priklauso nuo to, kokio aštrumo „briaunomis“ bus daromi pirmieji kirčiai. Pirmosios Luko akordų sekos suskambo, mano manymu, per daug aštriai ir garsiai, tačiau vėliau, plėtojant visą kūrinio ir netgi koncerto dramaturginę liniją, toks sumanymas pasiteisino: kokia stipri ir bekompromisė pradžia, tokia pabaiga – S. Prokofjevo finalinis Precipitato (galbūt dėl didesnės skambesio jėgos koncertui specialiai buvo atgabentas „Fazioli“?).
Antrąją J. Brahmso Sonatos dalį esu girdėjusi ne vieną pianistą skambinant lėčiau, ištęsčiau (o kartais ir nuobodžiau), nei tą darė L. Geniušas. Jis Andante suprato kaip tolesnę nepaliaujamą tėkmę, prasiveržusią pirmoje dalyje, tik sukūrė jai kontrastą jautriai, lengvai ir dainingai vesdamas paprastą melodiją, nuspalvindamas ją skaidriais akordais, bet giluminės tėkmės nestabdydamas. Finalą (Allegro con fuoco. Presto non troppo ed agitato), kuriam būdingos greito tempo mirgančios akordų repeticijos ir žaismingos intonacijos, Lukas atliko ne beatodairiškai šuoliuodamas ar demonstruodamas nepaprastas galias, o paieškodamas tų intonacijų žaismės – ir jos skambėjo tarsi šmaikščios replikos, pašėliojimai, kartkartėmis nugrimztantys į skaidrios lyrikos epizodus. Sonatoje sukaupta daug įvairių fortepijoninės technikos įmantrybių, joje itin gausu pašėlusio tempo staccato, marcato ir panašių akcentų, kuriuos pianistui labai puikiai sekasi atlikti neperspaudžiant ir neforsuojant, o lengvai ir nepaprastai tiksliai.
Pianisto repertuare neseniai atsiradusios L. van Beethoveno Sonatos, op. 2 Nr. 3 skambesys man priminė Sviatoslavo Richterio interpretaciją, tik be erzinančių itin staigių dinaminių kontrastų. Legendinio pianisto galima pasiklausyti tik iš senų įrašų, o štai L. Geniušas čia ir dabar pateikia nė kiek ne prastesnę grojimo kokybę ir gilią L. van Beethoveno muzikos sampratą. Beje, prisiminkime jo nepaprastą santykį su L. van Beethovenu, kai pernai spalį vienu kartu atliko visus penkis L. van Beethoveno koncertus fortepijonui su orkestru. Tuomet jis sakė, kad Beethovenas yra vienas iš centrinių kompozitorių jo gyvenime, visur palikęs gilius atspaudus. Išties, ši muzika – tas klasikos ir užgimstančio romantizmo derinys – atrodo Lukui labai artima.
Sena tiesa, kad pianistų meninę (o ir gyvenimišką) brandą atskleidžia tai, kaip jie suvokia lyriką, dainingumą, paprastumą. Tokia branda jau seniai pasižymi L. Geniušas, kaskart iš naujo stebindamas savo giluminiu kūrinio visumos, stiliaus, dramaturgijos, o ir kartais į muziką įpintos poetikos, žaismingumo suvokimu. Tai, kaip skaidriai jis paskambino ir giliai išjautė balsų linijas, romantiškas „aimanos“ intonacijas L. van Beethoveno Sonatos Adagio dalyje,kaip švariai, žaismingai, stilingai praplazdeno Trys Bélos Bartóko burleskos, kaip improvizacijos laisve padvelkė trijuose biso kūriniuose – buvo taip genialiai paprasta, jog tik užgesus paskutiniam garsui ir atsitokėjus nekvėpuojančiai publikai atėjo suvokimas, kad tokiam lengvam plazdenimui reikia nepaprasto profesionalumo ir Dievo duotos muzikos pajautos. Pirmąją dovaną – mažne nuo gimimo ugdytą grojimo technikos meistriškumą – jam, be abejo, suteikė močiutė, geriausia pasaulyje fortepijono pedagogė (nė kiek neperdedu) Vera Gornostajeva (šiuo metu Lukas studijuoja P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje). Kitas dovanas, matyt, Dievas dalijasi ir su giminės genais. Tačiau galima pasvarstyti, ar vien prigimtimi ir mokykla gali remtis atlikėjas, grodamas tokius ne tik techniškai, bet ir dvasiškai sudėtingus kūrinius kaip, pavyzdžiui, Sergejaus Prokofjevo Septintoji Sonata B-dur, op. 83, kuria pianistas užbaigė savo rečitalį ir kuri yra verta atskiro dėmesio.
Sonata turi stiprų istorinį ir politinį kontekstą. S. Prokofjevas ją kūrė 1939–1942 m., pirmą kartą atliko čia minėtas S. Richteris 1943-aisiais. Sonatos muzika persmelkta gilaus tragizmo, nulemto tamsių to meto raudonojo teroro aplinkybių, asmeninės kompozitoriaus dramos: jis kentė nuolatinę bolševikinę kritiką dėl savo muzikos stiliaus, vienas po kito nuo represijų žuvo artimi žmonės (režisierius Vsevolodas Mejerholdas, aktorė Zinaida Raich, beje, vėliau aštuonerius metus gulaguose kalėjo pirmoji žmona ispanė Lina), prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kaip moralinį spaudimą galima suprasti ir tai, kad 1939 m. S. Prokofjevui buvo užsakyta sukurti Staliną šlovinančią kantatą. Taigi tikruosius savo jausmus kompozitorius išliejo fortepijoninėse sonatose Nr. 6, 7, 8 (ironiška, kad už Septintąją ir Aštuntąją sonatas jis buvo apdovanotas Stalino premija).
Kaip tokią muziką gali pagroti jaunas atlikėjas, kurio gimimo data, laimei, yra toli nuo tokių kontekstų? Lukas įrodė, kad gali. Kaip prasmingai suskambo Sonatos Andante caloroso! Prasidėjusi lyg ir paprasta melodija, muzika išsikerojo iki didingos kulminacijos, kupinos skausmo ir tvirtybės. Masyvūs paskirų garsų ir akordų dūžiai priminė varpų gaudesį – nevilties, karo, sugriautų cerkvių varpų gaudesį. Susidarė įspūdis, jog Sonata buvo perteikta nelyginant dokumentinis filmas, kuriame nėra nieko suvaidinta, o tik istoriją ir žmogaus likimą liudijantys dokumentai. Tačiau svarbiausia Sonatoje buvo tai, kas neverbalu, nevizualu, nenusakoma – S. Prokofjevo muzikos dvasingumas, plakantis pulsas, išgryninta lyrika ir jokiu būdu joks programiškumas. Audringoje muzikos tėkmėje pianistas reikšmingai traktavo I dalies (Allegro inquieto. Andantino. Allegro) lyrinius epizodus, sužavėjęs švariu, santūriu piano. Finalinę sonatos dalį grojo gal kiek lėčiau, jeigu lygintume, pavyzdžiui, su Lang Lang, bet juk šios muzikos esmė yra ne rytietiškas virtuozinis atlikimas. Šiuo atveju Lukas turi pranašumą prieš daugelį pianistų, nes jis nuo gimimo kvėpuoja tokios muzikos oru – ta sugriautų ir bandytų atstatyti cerkvių ir bažnyčių dvasia, senosios rusų inteligentijos išmintimi ir nepasidavusiųjų šiandieniniams „sąrašams“ moraline tvirtybe. Taip autentiškai, su visomis ne iš piršto laužtomis konotacijomis perteikta muzika – neabejotinas įvykis, bylojantis ir apie jauno atlikėjo dvasinę brandą, ir apie jį girdėjusiųjų dvasinį praturtėjimą.
