7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ilgų distancijų bėgikai

Pokalbis su Neringa Černiauskaite ir Ugniumi Gelguda

 

Inesa Pavlovskaitė
Nr. 25 (1086), 2014-06-27
Dailė
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris

 Lietuvių menininkų duetas – Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda – bendradarbiauja nuo 2009 metų. Menininkų kūryboje – videodarbuose, objektuose, fotografijose – daiktai ir medžiagos, nublankus jų pirminėms atsiradimo pasaulyje priežastims, įsivelia į naujus politinius, kultūrinius ir ekonominius kontekstus. Birželio 26 d. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, atidaromos jų parodos „Bėgiko metafizika“ proga menininkus kalbina ŠMC kuratorė Inesa Pavlovskaitė.

 

Inesa Pavlovskaitė: Jūsų naujausias projektas „Bėgiko metafizika“ savo estetika ir tema skiriasi nuo ankstesnės judviejų kūrybos, tokių projektų kaip „Dabar labiau nei bet kada“ („Lietuvos dailė 2012“, ŠMC), „Atspindžių girios kronikos“ (2012), „Aukščiausiame taške“ (2011). Naujausiuose darbuose retroaktyvų žvilgsnį keičia vizionieriškos nuotaikos: praeities ženklai užleidžia vietą eksponentinės technologinės pažangos, posthumanistinių nuojautų ženklams. Praeities–dabarties dialektiką keičia dabarties–ateities dialektika. Kas lėmė šį posūkį ir ar tai išties yra nauja jūsų kūrybos kryptis? Kaip prie to prisidėjo keleri pastarieji metai, praleisti Niujorke?

 

Neringa Černiauskaitė: Reiktų pradėti nuo to, kad ir mums patiems atrodė, jog tai iš tikrųjų yra labai didelis atotrūkis nuo to, ką mes darėm anksčiau. Vis dėlto darsyk pamąstę apie tas temas, kurios mums buvo įdomiausios ankstesniuose darbuose, supratom, kad ir šiame projekte tęsiamas tas pats vaizduotės ir ateities santykio klausimas. Mums įdomus tas tarpas, kuris atsiranda tarp vaizduotės, dabarties ir ateities. Pavyzdžiui, „Aukščiausiame taške“ kalbama apie tai, kaip ateitis buvo įsivaizduojama tuomet. Juk mes dabar gyvename ateityje, kuri tada buvo įsivaizduojama. „Atspindžių girios kronikose“ pats (Europos – red. past.) parkas ir skulptūros tapo postistorijos fonu, kino priemonėmis bandėme įsivaizduoti, kaip tos skulptūros galėtų atrodyti žvelgiant ateities žmogaus akimis, t.y. naudojamos kaip vieta valgymui ar pasislėpti nuo lietaus. Naujuose darbuose Niujorkas, taip kaip ir anuomet Vilnius, labai veikia kūrinius. Pats miestas, visur ten esanti labai stipri reklama, kaip ir ten pastebimos meninės kryptys, tikrai labai paveikė estetiką.

 

Ugnius Gelguda: Menininkai Niujorke labai reflektuoja miesto situaciją, viską, kas juos supa. Įdomu, kad labai jaučiasi tiesioginis parodų bei galerijų ryšys, kiekviena paroda yra lyg ir kitas žingsnis į dialogą, nors plika akimi ir nematomą.

 

I. P.: Šis miestas yra palanki terpė estetinėms, idėjinėms tendencijoms rastis ir stebėti.

 

N. Č.: Taip, ir kartu tai, ką mes darome, nėra tų tendencijų reflektavimas, o jų pratęsimas, dalyvavimas.

 

I. P.: Galvojant apie jūsų naujausią parodą kontekstualiai, į galvą ateina tokie menininkai kaip Pamela Rosenkranz, Timuras Siqu-inas, Joshas Kline’as. Šių menininkų kūryboje ryškus domėjimasis latentine žmogaus kūno ir technologijų sinergetika ir to pasekmėmis. Regis, jūsų parodoje taip pat svarbus kūno proteziškumo, jo pratęsimo, technologijos ir organikos santykis. Naudojate daugiausia sintetines medžiagas, ekspozicijoje nemažai nuorodų į technikos ir kūno „susidūrimą“. Ar galėtumėte pakomentuoti parodos struktūrą ir kaip ji atliepia minėtus aspektus?

 

U. G.: Kuriame instaliaciją, kuri replikuoja sporto salės struktūrą. Parodoje naudojami elementai gana aiškiai primena sporto salėje ir kasdieniame gyvenime atsirandančias kiekvienam pažįstamas struktūras: turėklus ir pan.

 

N. Č.: Taip, struktūros, kurios pratęsia kūną, skirtos įsikibti, pasiremti ir pan. Kai pašalinamos visos jų detalės ir funkcijos, šie apibendrinti treniruoklių motyvai tampa abstrakčiomis minimalistinėmis skulptūromis, šiek tiek ironiškomis, mat jos suponuoja aktyvų naudojimąsi, tampymąsi, lenkimąsi. Taip pat ant jų atsiranda ekranai, tokie, kokie paprastai būna ant bėgimo takelių, simuliuojantys peizažą, skatinantys bėgti – kai sustoji, ekranas užgęsta, užgula tikrovė, kurioje tu bėgi. Bėgi tam, kad toje tikrovėje nedalyvautum.

 

U. G.: Kuriant drabužio objektą, kurį darėme bendradarbiaudami su Niujorke gyvenančia korėjiečių menininke Jeannine Han, mums buvo labai svarbus sintetinės medžiagos pasirinkimas. Norėjome lazeriu išpjauti drabužyje vieną kitą motyvą, tačiau dėl toksinių medžiagos savybių to padaryti negalėjome. Drabužis tampa objektu, jis nedėvimas.

 

N. Č.: Bėgiko skulptūra padaryta iš epoksidinės dervos (angl. resin), o Centriniame parke rastų šakelių atliejos yra porcelianinės. Kartu jie sunkiai atskiriami, kur čia porcelianas, o kur epoksidinė derva. Materialistinis aspektas yra išties labai svarbus.

 

I. P.: Mokslo, technikos, skaitmeninių, komunikacijos ir informacijos technologijų pažanga XXI a. keičia esminius žmogaus aplinkos, jo kūno ir kalbos parametrus. Ar galima kalbėti apie bėgiko leitmotyvą jūsų parodoje kaip apie šiuolaikinio žmogaus (angl. millennial) metaforą? Regis, greitis tampa parametru, apibrėžiančiu šio žmogaus būklę.

 

N. Č.: Čia mūsų autoportetas (juokiasi). Mes save vadiname ilgų distancijų bėgikais.

 

U. G.: Bruklino galerijoje eksponuotas „Soylent“ gėrimas buvo ne šiaip objektas, jis mums buvo tapęs beveik tam tikra būtinybe. Niekur nebespėjom, maisto darymo arba galvojimo apie maistą būtinybė tapo našta. Tobula „Soylent“ mikstūra, kuri leidžia negalvoti apie fizinius dalykus, buvo labai aiškus argumentas jo pasigaminti, ir taip jis tapo parodos dalimi.

 

N. Č.: Įdomu, kaip fizinis greitis tampa trukdžiu pinigams gamintis svyruojant vertybinių popierių kainoms (angl. High Frequency Trading). Kalbama apie šviesos greitį, kuris yra tarp motininės plokštės serverių ir vertybiniais popieriais prekiaujančio „Algobit’o“ algoritmo, prognozuojančio prekybos eigą. Kuo jis toliau nuo tos plokštės, tuo lėčiau gauna informaciją, taigi praranda dešimtadalį milisekundės, priešingai negu tie, kurie yra arčiau. Fiziniai parametrai tiesiog trukdo prekiauti greičiau, negu galėtum. Kadaise tai darydavo žmonės su telefonais, jie atsimerkia ir užsimerkia labai lėtai, per tą sekundės dalį daug ką galima padaryti. Fizinis greitis tampa kliūtimi kapitalui judėti į priekį. Prie to labai prisideda technologijos, kurias mes patys kuriame, kad gamintume toliau. Greitis turi peržengti save, kad taptų kažkuo kitu. Bėgiko metafizika – tai veržimasis, savęs peržengimas, ėjimas į postorganiką, papildų vartojimas.

 

I. P.: Kūno pratęsimas.

 

N. Č.: Taip, ir pakeitimas. Kūno ir pasaulio sinchronizavimas. Bernardas Stiegleris sako, jog tai mūsų, žmonių, prigimtis, mes jau esame gimę su technika, mūsų atmintis yra protezinė, mes egzistuojame tik naudodami išorinius įrenginius.

 

I. P.: Meno istorikas Alexanderis Alberro, neseniai skaitęs paskaitą Vilniuje, greičio sąvoką vartojo ir šiuolaikinio meno žiūrovui apibūdinti. Anot jo, tai supergreitas žiūrovas.

 

N. Č.: Man regis, tai susiję ir su tuo, kaip mes patiriame parodas. Užtenka pavartyti „Contemporary Art Daily“ arba „Mousse“. Niujorke yra net kelios institucijos, kurios išfotografuoja parodą ir publikuoja dokumentaciją dar prieš pačios parodos atidarymą. Tai plokščias patyrimas, kartais jo visai užtenka. Per vieną slinktelėjimą kompiuterio ekrane gali pažiūrėti penkias parodas, įvertinti jas ir pasisemti įkvėpimo.

 

I. P.: Pastebėtina, kad jūsų pačių parodų dokumentacija tampa tokios strategijos dalimi, jūsų parodos tampa medijuotomis. Brukline surengtoje „Bėgiko metafizikos“ parodoje specialiai dokumentavimui pasikvietėte modelį, kuris animavo ekspoziciją. Viena iš nuotraukų tapo parodos Vilniuje ekspozicijos dalimi.

 

N. Č.: Taip, mes sąmoningai siekiame parodyti, kad dokumentacija yra tam tikra apgaulė. Tai nėra objektyvus žvilgsnis.

 

U. G.: Vartydamas žurnalus, tokius kaip „Mousse “ ir pan., pastebi, kaip per trejetą pastarųjų metų dokumentacijos kokybė pasikeitė. Naudojami vos ne reklaminiai triukai – papildomi šviesos šaltiniai ir t.t., – kad paveikslas atrodytų tobulai, nors galbūt taip nebuvo.

 

N. Č.: Ir dokumentacijoje nebelieka žiūrovo kūno. Tai tampa idealizuotu vaizdu žmogui, kuris nedalyvauja. Yra tik akis, kuri „eina“ per savo ekraną. Būtent tam žiūrovui ir skirtos tos parodos. Kalbant apie komercijos ir meno santykį, įdomu, jog gaji nuomonė, kad tam tikri dalykai, kurie yra patirtiniai, yra tikri ir priešinasi komercijai. Gal toks požiūris kiek naivus? Tai nenorėjimas pripažinti tiesos, kad tos patirtys yra lygiai taip pat komercializuojamos. Tie, kurie akivaizdžiai „daro“ produkciją, jie bent jau akivaizdžiai tai daro ir apie tai kalba. Taip vyksta aktyvus kapitalizmo strategijų perėmimas siekiant jį kažkaip keisti arba kritikuoti, užuot neva priešinantis, nors iš tikrųjų dalyvaujant. Tai skirtumas tarp aktyvaus ir reflektyvaus veikimo. Mums labiau norisi akcentuoti aktyvų. Reklaminė nuotrauka parodoje daugeliui greičiausiai bus labai nemalonus akiai dalykas. Tarsi ateini pailsėti nuo reklamos, komercijos klišių, o parodoje randi būtent tai. Tokia estetika perimama sąmoningai, kad galėtume kalbėti ta pačia kalba, o ne pradėtume kurti abstrakcijas ir atsiribotume nuo to. Tai yra darymas vietoj kalbėjimo.

 

I. P.: Paroda „Bėgiko metafizika“ buvo pristatyta skirtingai „321 Gallery“ Brukline ir „NADA“ meno mugėje Niujorke, o dabar Vilniuje. Kaip manote, ar skiriasi ir, jeigu taip, – kuo, parodos recepcijos čia ir ten? Ligšioliniai jūsų kūriniai, pristatyti Lietuvoje, buvo gana stipriai sukibę su lokalia (kolektyvine) atmintimi, kultūros istorija, leidžiančia ir empatinį, ir analitinį žiūrovo žvilgsnį, o „Bėgiko metafizikos“ kalba, regis, sunkiau pasiduoda tiesioginiam paveikumui, jūsų rūpestis naujųjų technologijų įtaka ir jų efektais mūsų viešojoje erdvėje kol kas nėra tokie aktualūs, diskutuotini, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

 

N. Č.: Aš manau, kad čia yra kartų skirtumas. Žmonės, kurie bėgioja „Nike“ maratoną, labai greitai suprastų, apie ką mes kalbam. Paroda yra apie tą kartą ir su ta karta, kuri yra gimusi skaitmeniniame amžiuje (angl. born digital). Tai karta, kuri nebijo ateities, nebijo greičio, o jį kaip tik akceleruoja. Suprantame, kad tam tikrai auditorijai tai bus kažkas labai svetimo, bet, tikimės, vis tiek – labai įdomaus, kažkas, kam norėsis prieštarauti, kas nepaliks abejingų. Paroda galbūt padės suprasti, koks yra kartų santykis su ateitimi, su kita karta. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai vaikai technologijas išmano daug geriau negu jų tėvai, ir tai pereina į edukacinį, mokyklos lygmenį, kai mokytojai bijo interaktyvių ekranų, o vaikai iš jų juokiasi. Čia jau kalbama apie autoritetų griūtį. Įdomu apie tai pagalvoti.

 

U. G.: Ši paroda taip pat įgaus visai kitokią formą, negu paroda Brukline, kur ji buvo labiau įvietinta, taikėmės prie tos erdvės specifikos, šviesos. Būtent todėl ir anos parodos dokumentaciją pasirinkome ne tokią tradicinę – sportininkė pademonstravo, kaip elementai veikia toje erdvėje, kad tai ne tik linijos.

 

N. Č.: Aišku, tam tikri parodos elementai Niujorke perskaitomi tiesiogiai. Vien todėl, kad tai yra kieno nors kasdienybės dalis. Bet taip pat ir dėl meninio lauko aktyvumo. Akis ten jau pripratusi prie tokios estetikos, tokio medžiagiškumo, jis perskaitomas, atpažįstamas. Tai, kas ten atrodo savaime suprantama, čia galbūt kažkiek „iškrenta“, bet kartu tas plyšys yra labai įdomus. Vis dėlto labai aišku, kad ir čia vyksta panašūs procesai – juk jau kalbama apie postinternetines skulptūras, viskas jau ant liežuvio galo, reikia tik protrūkio. Man „Nike“ maratonas yra geriausias pavyzdys, kad tai, apie ką mes parodoje kalbame, yra globalus reiškinys. Per technologinį ir korporacinį inkorporavimą tampi globaliu piliečiu.

 

I. P.: Alexanderis R. Galloway’us šiuolaikinį kapitalizmą vadina kompiuterizuotu kapitalizmu, anot jo, tai, ką kadaise istorijai padarė konvejerio diržas ir garo variklis, dabar atlieka programinė įranga. Jūsų parodoje nemažai nuorodų į korporacinę kultūrą: prekiniai ženklai, prekės estetika ir pan.

 

N. Č.: Ateitis labai aiškiai siejama su tam tikrais prekiniais ženklais. „Nike“ tampa gyvenimo dalimi, į kurią tu nebežiūri kaip į priešą-prekinį ženklą, bet jį inkorporuoji. Neseniai pasirodė serija straipsnių „Art in America“ žurnale, kurie taip ir vadinosi – „Incorporated Minds“ („Inkorporuota sąmonė“) arba „Incorporated aesthetics“ („Inkorporuota estetika“). Gimę kapitalistinėje sistemoje jau nebemato to kaip išorės. Tokio dalyko kaip išorė išvis nebėra. Kad ir ką darytum, visur matomas santykis su juo. Apie tai ir kalbame. Taip pat dalis kūrinių parodoje kalba ir apie savo paties „brendinimą“. Turime idėją susikurti sau „brendą“, nes tampa aišku, kad taip būtų paprasčiau komunikuoti. „Brendo“ strategijos perėmimas yra meninė praktika. Parodoje yra nuotrauka, iš kurios skaitmeniškai pašalintas prekinis ženklas – tai lyg ir tampa atvira vieta mūsų „brendui“ atsirasti, galbūt kitoje „Bėgiko metafizikos“ parodoje.

 

I. P.: Ligšiolines ir naujausias jūsų menines praktikas, man regis, jungia utopijos ar, veikiau, distopijos motyvas. Šioje parodoje kalbėdami apie ateitį iš dalies atsispiriate nuo amerikiečių mokslininko, futuristo Ray’aus Kurzweilo bendrystės (angl. singularity) teorijos, pasak kurios, 2045 m. žmonės ir mašinos susijungs. Susidaro įspūdis, jog jūsų parodoje rodoma ateities vizija yra grėsminga, netgi apokaliptiška. Kokia ji čia yra iš tikrųjų?

 

U. G.: Dar yra tokia sąvoka – postironija. Videodarbas, kuriame naudojami Kurzweilo sukurto sintezatoriaus garsai, labai dviprasmiškas. Kiekvienas garsas turi blogį pranašaujančią viziją, „Drone Harmonics“ skamba labai liūdnai, bet kartu yra ir kažkokio šmaikštumo, tie garsai suskamba tiek pat grėsmingai, kiek ir šmaikščiai.

 

N. Č.: Aš nepriskirčiau to nei utopijai, nei distopijai, tai – absoliutus realizmas. Tai yra labai racionalus ruošimasis tam tikrai ateičiai, tasai antropocentriškas „prisidirbimas“, kurį dabar reikia kažkaip tvarkyti. Labai aiškus pragmatizmas, o utopijos galbūt mažiau. Pats Kurzweilas labai pragmatiškai mąsto apie ateitį, turi aiškią programą. Kurzweilo ateitis nieko gera nežada. Žmogus taps atsilikusia rūšimi. Jo vizijos padeda pergalvoti, kas yra žmogus, ką mes vadiname žmogumi ir kas tu nenorėtum, kad būtų vadinama žmogumi. Tam, kad atsitiktų tai, apie ką Kurzweilas kalba, turi atsirasti pozityvūs apibrėžimai, kas yra tasai žmogus. Tai yra labai slidus reikalas. Pozityvūs apibrėžimai yra ir pavojus. Juk mes žinom iš istorijos, ką reiškia tokie apibrėžimai, kas yra žmogus, rasė ir pan. Santykis su technologija tampa vis labiau integruotas ir aštresnis, technologija vis labiau padeda apsibrėžti, kas aš esu ir ką norėčiau išsaugoti, o ko atsisakyti.

 

I. P.: Dėkoju už pokalbį.

 

 

 

 

Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“) . 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, kadras iš filmo „After Nature" („Po gamtos“). 2014 m.
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, kadras iš filmo „After Nature" („Po gamtos“). 2014 m.
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „Be pavadinimo" (Centrinis Parkas). 2013 m. Porcelianas, 43x43 cm
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „Be pavadinimo" (Centrinis Parkas). 2013 m. Porcelianas, 43x43 cm
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, kadras iš filmo „After Effects" („Po efektų“). 2014 m.
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, kadras iš filmo „After Effects" („Po efektų“). 2014 m.
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“). 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris
Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „The Metaphysics of the Runner" („Bėgiko metafizika“). 2014 m. Parodos vaizdas „321 Gallery", Bruklinas, Niujorkas. Daniel Terna nuotr., modelis Stephanie Harris