7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Moterys nori būti liečiamos

Vanessa Paradis apie filmą „Žigolo“ ir meilę

Kora Ročkienė
Nr. 24 (1085), 2014-06-20
Kinas
„Žigolo“
„Žigolo“
Šį savaitgalį Lietuvoje pradedamas rodyti amerikiečių aktoriaus ir režisieriaus Johno Turturro filmas „Žigolo“ („Fading Gigolo“, JAV, 2013). Tai pasakojimas apie du draugus – knygyno savininką (Woody Allen) ir floristą (John Turturro), kurie mėgina imtis seniausio pasaulio amato. Filmas sulaukė gana prieštaringų vertinimų, atkreipė dėmesį ne tik „pikantiška“ jo tema, bet ir garsių aktorių ansamblis – „Žigolo“ taip pat vaidina Sharon Stone, Lievas Schreiberis, Sofia Vergara, Tonya Pinkins, Jade Dixon. Su prancūzų aktore ir dainininke Vanessa Paradis, kuri filme sukūrė našlės Avigal vaidmenį, Niujorke kalbėjosi Pawełas T. Felisas. Pateikiame jų pokalbio fragmentus.
 
Prieš „Žigolo“ filmavimą minėjote, kad labiausiai bijote dialogų scenų su Woody Allenu.
Tai suprantama, nes Woody niekad nesilaiko teksto. Jis žaidžia su dialogu, visąlaik improvizuoja. Scenoje turiu būti liūdna, bet atrodau išsigandusi, nes Woody vis labiau tolsta nuo scenarijaus, o aš nesuprantu, kur turėčiau įsiterpti su savo replika. Woody – fantastiškas, šiltas, neįtikėtinai supratingas. Tačiau tai žmogus, ant kurio kaktos trys šimtai filmų, ir šalia jo jautiesi lyg mokinė. Jei bandysi su juo rungtyniauti sąmojumi, pralaimėsi iškart. Jei pernelyg laikysies įsikibusi plano, tapsi manekenu, mechaniškai kartojančiu svetimą tekstą.
 
Ar galų gale stresas praėjo?
Jis baigėsi greit. Iš tikrųjų pačią pirmą filmavimo dieną: ateinu, nerimauju dėl savo akcento, nepažįstų filmavimo grupės žmonių, bet paaiškėja, kad po akimirkos turėsiu iš savo filmo sūnaus plaukų... rinkti uteles. Ledai sutirpo iškart, kai prisipažinau, kad esu šioje srityje labai patyrusi, nes pernai mano sūnus pasigavo utėlių keturis kartus. Nors niekad nerinkau utėlių iš afro šukuosenos...

„Žigolo“ vaidinate ortodoksų šeimos motiną ir našlę Avigal – leidote save padaryti gana negražią.
Kai apsivilkau kostiumą, jaučiausi lyg surišta: keli drabužių sluoksniai, sunkiai uždedamas perukas (mano plaukai tada buvo ilgi), viskas suspausta. Tai kaip filmuotis su korsetu: į jį įsispraudęs iškart vaidini kitaip, kūnas juda kitaip. „Žigolo“ filmavimo aikštelėje apskritai nesijaučiau patraukli. Bet paskui pamačiau filmą ir nustebau – filmavimo būdas, besiplaikstanti plaukų sruoga, muzika... Tai – kinas, jo magija.
Kitas klausimas, kas sugeba žavėti, juk viskas – skonio klausimas. Žydų ortodoksų šeimose žmonos ir motinos faktiškai mokomos prarasti moteriškumą – jos turi būti gražios vyrui, bet niekad – pasauliui. Jei jos pasirodo gatvėje, tai beveik visada apsuptos savo vaikų, pavyzdžiui, dvylikos. Bet jei net keliais sluoksniais uždengsi kūną, o ant plaukų uždėsi peruką, nesugebėsi uždengti jų akių. Žinoma, jos negali į svetimą žmogų žiūrėti tiesiai. Tačiau pažvelgęs į tų moterų akis pamatysi jose tiesiog šokiruojantį grožį.
 
Ar anksčiau buvote susidūrusi su chasidais?
Ne. Juolab kad nesu religinga, nepriklausau jokiai Bažnyčiai, net jei esu giliai įsitikinusi, kad egzistuoja kažkas, ko nesuprantu. Kai rengiausi filmui, kartu su Johnu daug kalbėjomės su žydų šeimomis, kartu su jais praleidome Sukot šventę, per kurią žydai apsigyvena specialiose šventinėse palapinėse, klausinėjome apie kasdienį gyvenimą. Juk tai žmonės, kurie niekad nežiūri televizijos, nesinaudoja internetu. Jie gyvena savo pasaulyje.
Tačiau pirmiausia susipažinau su šią bendruomenę palikusiais žmonėmis. Su mergina, kuri iš ten pabėgo, kai jai buvo dvidešimt dveji. Ji su manim pasidalijo viso savo gyvenimo istorija, pasakojo apie vaikystę, kai buvo traktuojama kitaip nei broliai – negalėjo dalyvauti šventėse, skaityti, žaisti kaip berniukai. Pasakojo apie moters, kurios vienintelis tikslas – rūpintis vyru ir atsisakyti savo poreikių, brendimą.
 
Ko gero, labiausiai jaudinanti filmo scena, kai Turturro personažas turi masažuoti Avigal. Ji pravirksta, nes iki tol jos niekas taip nelietė.
Jos apskritai niekas nelietė. Gal kartais vaikai ar mama, bet niekad vyras. Tai joks dvasinis pabudimas – Avigal gal pirmą kartą suvokė, kad turi ne tik sielą, bet ir kūną. Ir kad tas kūnas gali suteikti artumo, gal net malonumo jausmą.
Gyvename pasaulyje, kur moterys nekliudomos gali semtis fizinių malonumų. Todėl Johno personažas turi tiek daug klienčių: jos moka už seksą, nes nori patenkinti savo kūną. Bet yra ir Avigal, kuri negalvoja apie seksą, jai revoliucija yra paprastas, tyras prisilietimas. Gal visoms Johno filmo moterims stinga to paties – jos nori, kad kažkas jas paliestų, pastebėtų, sutelktų dėmesį tik į jas.

Ko gero, neatsitiktinai daugumos „Žigolo“ moterų amžius – vidutinis. Ar Jūsų dažnai klausia apie amžių?
Ne, juk užtenka įlįsti į internetą. Bet aš dėl to nesijaudinu, netrukus bus 42-eji.

Ar amžinos paauglės įvaizdis kartais vargina?
Man juokingas žodis „įvaizdis“. Atrodytų, tarsi atliepdama svetimų žmonių poreikius turėčiau kurti alternatyvią savo versiją. Vadovautis tuo, ką apie mane mano ir rašo kiti. Tik kam? Kada turėčiau tam rasti laiko? Juk ir taip rašo ir rašys. Žmonės mano, kad mane pažįsta. Bet aš ir mergina iš žurnalų viršelių – du skirtingi žmonės. Tačiau būkime atviri – tai ne našta, o prabanga, nes kai mane visiškai praryja eilinės mamos gyvenimas, galiu pabėgti į kitą pasaulį. Scenoje arba priešais kamerą nematyti, kad esu pavargusi arba kad atsirado naujų raukšlių. Galiu būti šiek tiek geresne savo versija. Tik kad trumpam.

Tačiau būkime atviri – esate aktorė, dainininkė, modelis, o Prancūzijoje Jus vadina „ikona“. Ar raukšlės nėra problema?
Greičiau išlaisvinimas. Juk beveik visą gyvenimą turėjau įrodinėti, kad nebesu mergaitė. Pagaliau turiu įrodymą! (Juokiasi.) Man patinka galvoti, kad kiekviena raukšlė sako: „Nesugadinau nė vieno iš tų keturiasdešimties metų.“ Viskas, ką išgyvenau, užrašyta net odoje. Kartais kūnas gali slėgti, gali tapti ne toks gražus, bet kol jis primena apie save, žinau, kad vis dar gyvenu.

Ir jokios su senatve susijusios baimės?
Akimirka gana stingdanti, kai žiūri į veidrodį ir matai jau kitokį veidą. Nes jei pasikeitė veidas, vadinasi, kitoks ir kūnas. Pagaliau nesiblaškai, žinai, ko nori. Mokaisi nekovoti su tuo, ko negali pakeisti. Nenorėti pernelyg daug. Bet užtenka žengti dar žingsnį ir pradedi suprasti, kad nebeturi tiek jėgų, kiek anksčiau. Žiūri į vaikus ir svarstai, kiek dar jų gyvenimo galėsi pamatyti. Manęs nebaugina senatvė. Bet apie tai, kaip siaubingai greit viskas prabėga, baigiasi, išnyksta, anksčiau galvojau ne taip dažnai.

Ar Prancūzijoje jaunystės kultas kitoks nei JAV?
Prancūzija visada šiek tiek atsilikdavo, bet galiausiai viskas, kas svarbu Amerikoje, pasiekia ir mus. Kitoks tik mastelis: JAV yra milžiniška šalis, populiarumas čia dažnai pavirsta isterija. Prancūzai labiau gerbia privatumą, jie ne tokie agresyvūs. Ir, ko gero, geriau supranta visus, kurie nenori būti jauni ir tobuli.
 
Ar vis dar patinka ta keturiolikmetė iš vaizdo klipo „Joe le taxi“?
Patinka. Juk tai aš. Kartu – šiek tiek sutrikusi būtybė, kuriai tada buvo liepta keistai apsirengti, ryškiai pasidažyti, provokuoti. Liepta elgtis kaip moteriai, kuria tapau tik vėliau, po daugelio metų.

Atėjo sėkmė, bet kartu ir agresija, nepalankumas.
Tai normalu, juk kiekviena daina, kuri radijuje skamba kasdien penkiasdešimt kartų, gali nusibosti. Ypač jei ją atlieka mergina, kuris dar neturi žalio supratimo, kas ji tokia, sunkiai dėlioja prasmingus sakinius ir, švelniai tariant, dainuoja vidutiniškai. Galėjau erzinti. Ko gero, būčiau pradėjusi kraustytis iš proto, jei ne tėvai. Bet nieko nesigailiu, nes jei ne ta daina, gal nebūčiau dabar čia, kur esu.

Nenorėjai pabėgti?
Tam tikra prasme ir pabėgau. Išsikrausčiau iš tėvų namų, išvažiavau į Niujorką ir pirmąkart patyriau laisvę. Prancūzijoje buvau stebima žiniasklaidos, o Niujorke manęs niekas nepažinojo. Buvau paprastas žmogus, vaikštinėjau gatvėmis, vogiau šio miesto energiją. Vaikščiojau į klubus, kino teatrus. Buvau įsitikinusi, kad liksiu čia kelerius metus, bet gyvenimas norėjo kitaip.
 
Būtent čia, Niujorke, filmavote „Žigolo“.
Sugrįžo visi prisiminimai. Tačiau kadangi atvykau ne žvalgytis kaip turistė, o dirbti, pusantro mėnesio vėl tapau šio miesto dalimi. Susipažinau su daugybe niujorkiečių, kurie įtikinėjo, kad čia iki šiol daroma blogiausia pasaulyje kava. Tai magiškas laikas, lyg gyvenimas būtų apsukęs ratą.
 
Kaip atsitiko, kad tai pirmasis Jūsų filmas anglų kalba?
Tam tikra prasme tai mano pasirinkimo pasekmė. Jau keliolika metų maždaug pusę laiko praleidžiu JAV, pusę – Prancūzijoje. Kaip namuose jaučiuosi tik Prancūzijoje, bet ten ir dirbu, filmuojuosi, leidžiu plokšteles, duodu interviu. Amerika tapo mano pabėgimu. Galimybe kelis mėnesius būti tik mama. Čia dalyvavau įvairiuose projektuose, bet niekad neieškojau vaidmenų.

JAV vis dar jaučiatės svetima?
Taip, bet tas svetimumas man patinka. Kai čia būnu kelis mėnesius, sugebu pagauti tikrai gerą, amerikietišką akcentą. Paskui su kuo nors kalbuosi, susipainioju ir akimirksniu jį prarandu. Tai net miela, nes primena, kad net jei mano vaikai lanko Los Andžele puikią mokyklą, net jei turiu čia draugų ir pamėgtas vietas, viduje esu nepagydomai prancūziška.

Tai yra?

Daug amerikiečių man sakė, kad prancūzės labiau pasitiki savimi. Nemanau. Tiesiog kitaip kalbame su žmonėmis: esame atviresni, mažiau slepiamės už to, kaip priklausytų elgtis. Ir sugebame džiaugtis menkais dalykais. Prancūzijoje 12.30 visi liaujasi dirbę – pusantros valandos yra pietų metas, bet pirmiausia tai laikas stabtelėti. Žinoma, Paryžių taip pat valdo komercija, bet pastebimai labiau nei Los Andžele esame linkę skaityti knygas, žavėtis ambicingais filmais, praleisti vakarą teatre, kur pastatyta avangardinė pjesė. Kai kurie tai vadina snobizmu. Gal ir taip, bet tai sveikas snobizmas: mėgstame viską, kas prancūziška, ir tai kuriantiems Prancūzijoje menininkams labai padeda.

Ar save vadinate menininke?
Neturiu tokio balso kaip Celine Dion, neturiu Catherine Deneuve talento – štai tikros menininkės. Žinau savo ribas. Aš tiesiog dainuoju ir vaidinu filmuose. Stengiuosi tai daryti geriausiai, kaip sugebu, bet neturiu iliuzijų, kad tai, ką darau, pakeis pasaulį. Kita vertus, daug metų dainavau tik tas dainas, kurias specialiai man sukūrė kiti....
 
Ne šiaip sau kiti, bet kad ir Lenny Kravitzas ar Serge’as Gainsbourg’as.
Visada būsiu jiems už tai dėkinga. Tačiau galiausiai pradėjau kurti pati ir kažkas pasikeitė: pamažu drąsėju, bandau save įtikinti, kad galiu duoti kažką, kas sudomins žmones.

Filme „Žigolo“ seksas tampa jausmų ilgesio ženklu, „Café de flore“ kyla klausimas, kaip atsitinka, kad net ideali meilė gali baigtis. Paskutiniame Jūsų albume „Love Songs“ skamba dainos apie meilę...
Bet jos skamba skirtingai! Vieną net pavogiau iš Johno Turturro: jis norėjo, kad dainuočiau seną klasikinę italų dainą. Ilgai mokiausi neapolietiško.... kaip tai vadinama angliškai? – akcento, net įrašiau ją į savo „iPhoną“. O paskui paklausiau Johno, ar negalėčiau jos įdėti į savo plokštelę. Tai liūdnas kūrinys, nes meilė būna skirtingų spalvų ir tonų – ir romantiškas įsimylėjimas, ir artumas, supratimas, fizinis nuovargis, stresas. Gyvename ne pasakoje, o Žemėje, čia ir dabar. To, kas tobula ir amžina, galime tik ilgėtis. Tačiau jei meilė būtų tik matematinė lygtis, ji nebebūtų paslaptis, motoras, kuris padaro taip, kad lauki ryto, nes nežinai, kas atsitiks. Juk dažniausiai atsitinka tai, ko nesitikėjai.

 

„Žigolo“
„Žigolo“