7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prasmė pagal Sergejų Bukovskį

Baigėsi Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Auksė Kancerevičiūtė
Nr. 34 (1095), 2014-10-03
Kinas
„Rytoj šventė“
„Rytoj šventė“
„Rodyti, kad gyvenimas bjaurus, šiais laikais paprasčiau nei sakyti, kad vis dėlto jis turi kažkokią prasmę“, – teigia ukrainiečių režisierius Sergejus Bukovskis. Jis – vienas žymiausių kino autorių Ukrainoje, kurio filmuose „Pasakyk savo vardą“, „Gyvieji“, „Rytoj šventė“, „Dislokacija“, „Stogas“ persipina tragiškos epochos ir neįmenamos lemties ženklai. Sluoksnis po sluoksnio, tarsi restauruojant senąsias ikonas, atidengiami XX amžiaus istorijos siužetai, žmonių liudijimai, bylojantys apie karus, badą, pažeminimus ir... šviesą, kuri tūno giliame sielos kamputy ir neleidžia paskęsti purve. Laikas Bukovskio filmuose teka lėtai, kaip ir prieš keletą dešimtmečių, o su herojais bendraujama nuoširdžiai ir paprastai, tarsi jie būtų seni geri draugai.
Sergejaus Bukovskio filmų retrospektyva šiemet papuošė festivalio programą, su juo kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė.
 
 
Kaip atėjote į dokumentinį kiną?
Gimiau ir augau kinematografininkų šeimoje – tėtis režisierius, dirbo A. Dovženkos kino studijoje, mama – aktorė (Nina Antonova, – red. past.), kuri dabar vėl ėmė daug filmuotis. Vaikystėje norėjau būti biologu arba zoologu, bet baigęs mokyklą nusprendžiau stoti į Kijevo teatro institutą. Tais metais rinko dokumentinio kino kursą. Žinojau, kad jei neįstosiu, teks eiti į armiją. Nors ir nenorėjau, po penkerių metų studijų vis tiek teko joje tarnauti. Paskui pradėjau dirbti kino kronikoje, dokumentinių filmų studijoje. 10-ojo dešimtmečio viduryje mums visiems iškilo dilema, ką daryti toliau, nes senoji sistema griuvo.
 
Tačiau iki šio vadinamojo istorinio lūžio momento pasirodė 1987 metais kurtas filmas „Rytoj šventė“ – sovietinės sistemos satyra. Vadinasi, niekas „iš viršaus“ filmavimo nekontroliavo?
Iki 1990-ųjų studijoje dirbo trys keturi scenaristai, jie gaudavo pačius didžiausius atlyginimus. Jiems, o ne režisieriams, priklausė ir autorių teisės. Studijoje tuo metu vyravo „diedovščina“, kaip ir armijoje. Debiutantai iš pradžių filmuodavo kronikos siužetus, tik vėliau galėdavo kurti filmą. Scenarijus vadinosi „Sanitarinis sprogimas“ ir jo niekas neėmė: kažkoks fabrikas, vištos – niekam neįdomu. Buvo pasakojama apie technologinę problemą, būtinybę stabdyti gamyklą ir ją remontuoti. Kai su operatoriumi nuvykome į tą vietą, iškart išmetėme scenarijų. Filmavome intuityviai – negalvojome, kas yra aukos, o kas budeliai. Tiesiog nujautėme, kad kažkas turi atsitikti. Gamykla didelė, o mes pasirinkome būtent tą vištienos apdorojimo cechą, kuris atrodė panašus į kankinimų kamerą. Paskui, kai montuodami apmąstėme medžiagą, išryškėjo sarkastiškas požiūris į sistemą.
Žinoma, „perestroikos“ laikais daug kas buvo leidžiama. Šiandien tą padaryti būtų sudėtingiau. Prodiuserinis kinas visiškai kitoks. Viskas turi vykti pagal grafiką, scenarijų ir t.t., tad režisierius nebegali improvizuoti. Turėjau reikalų su kanalu ARTE, kai jo atstovai, kaip Holivude, peržiūrinėjo nufilmuotą medžiagą. Man tai buvo absoliuti naujovė, ji labai slėgė, nes pats dar nebuvau matęs, ką nufilmavome. Dabar svarbiausias prodiuseris, o režisierius tam tikra prasme – instrumentas jo rankose. Yra darbo rinka, jei tave pasirinko, turi atidirbti.
 
Kalbėti apie autoriaus pozicijas tampa vis sudėtingiau?
Taip. Nebent filmuotum savo sąskaita. Bet tuomet reikia dar ką nors veikti. Pamenu, Chrisas Markeras turėjo mažą kamerą ir nuolat kažką filmavo, o duonai kasdieninei uždirbdavo versdamas knygas iš ispanų kalbos į prancūzų.
 
Filme „Stogas“ taip pat fiksavote, kas vyksta priešais įjungtą kamerą, ar rėmėtės iš anksto apgalvota dramaturgine struktūra?
Filmavome Voluinėje, kur dabar vėl įsikūrė tikras vyrų vienuolynas. Tada ten buvo senelių namai, nors kartu gyveno ir bepročiai, ir grįžusieji iš kalėjimų bei lagerių po Stalino represijų. Jie jau nebebuvo nuteistieji, tačiau turėjo būti stebimi milicijos ir valdžios. Ir filme „Rytoj šventė“, ir „Stoge“ naudojau tą pačią dramaturginę konstrukciją. Tai didelių įvykių išvakarės. Pirmu atveju – gegužės 1-oji, Darbo žmonių šventė, o kitu – lapkričio 7-oji, Spalio „revoliucijos“ metinės. 1991 m. pasirodė „Brūkšnio ženklas“. Man labai patinka šis filmas – sukurtas visiškai laisvai, jį sunku būtų „pičinguoti“ (pristatyti prodiuseriui, – red. past.). Šiandien kiekvienas kimba su tuo kvailu klausimu – kokia filmo žinutė? Bet aš darau tai, ką jaučiu ir noriu daryti. Kokią žinutę gali turėti eilėraštis ar poema?
 
Jūsų filmuose atsiveria tai, kas šventa, priklauso žmogaus dvasios sferai, ir tai, kas žiauru, – sistema, lozungai: „Pirmyn, draugai, pirmyn“, istorijos nusikaltimai. Tačiau renkatės ne tiesmuką, rėksmingą kino kalbą, o subtilius pustonius. Kodėl? Nebijote likti nesuprastas?
Taip, mūsų nesupranta, mes – kitokie. Yra dar kita tendencija, dėl kurios galima ginčytis. Kalbant apie šiuolaikinį rusų, ukrainiečių kiną, rinkos arba festivaline vertybe tampa savo bėdų ir purvo eksploatavimas. Pavyzdžiui, festivaliuose noriai rodomas ir prizus laimi ukrainiečių ir olandų bendros gamybos filmas „Gentis“. Tai vaidybinis režisieriaus Miroslavo Slabošpickio filmas, kuriame nėra nei aktorių, nei teksto, nes pasakojama apie kurčnebylius. Kadaise tokius filmus vadinome „černucha“, bet dabar tai puiki egzotika, skirta eksportui. Ramioje ir gražioje Švedijoje mus nori matyti būtent tokius, tai yra – purvinus papuasus, kurie tik keikiasi ir geria degtinę. Vykdoma socialinė terapija – tampa lengviau, ypač kai jaudiniesi, kad alus pabrango dviem eurais. Tada pamatai kitokį gyvenimą ir galvoji: „Dieve, du eurai, koks menkniekis! Ten juk va kaip gyvena!“ Tokią pat funkciją atlieka filmai apie Afriką. Man tai neįdomu, tokio kino kurti aš nenoriu. Rodyti, kad gyvenimas bjaurus, šiais laikais paprasčiau nei sakyti, kad vis dėlto jis turi kažkokią prasmę.
 
Kaip vyko filmo apie Holokaustą „Pasakyk savo vardą“, kurio gamybą inicijavo žymus Holivudo režisierius Stevenas Spielbergas, parengiamieji ir gamybos darbai?
Spielbergas už savo pinigus 1994–1998 m. visame pasaulyje nufilmavo apie 54 tūkstančius interviu su išlikusiais gyvais Holokausto liudininkais, surinko archyvinę medžiagą. Prodiuseris Markas Edwardsas – amerikietis, gyvenantis Prancūzijoje, atvyko į Kijevą ir režisierių atrankoje pasirinko mane. Tokia buvo Spielbergo sąlyga – kurti filmą apie Holokaustą Ukrainoje turi ukrainietis režisierius. Su žmona nuvykome į Los Andželą – mėnesį gyvenome mažame vagonėlyje ir peržiūrinėjome archyvus. Tai buvo pats sunkiausias mano darbas, net palyginus su filmu „Karas. Ukrainos sąskaita“. Nepaprastai sunki medžiaga... Negali paprasčiausiai pažiūrėti, paskui išjungti aparatūrą ir užsiimti kažkuo kitu. Žmonės, kuriuos matai ir girdi kalbančius, visą laiką lieka kartu, kaip giminės ar kaimynai. Galbūt todėl, kad filmuota buvo ne kinui, o archyvui – norint išsaugoti tuos liudijimus (kaip per tardymą). Be to, visi mano išankstiniai režisūriniai sprendimai griuvo kaip kortų namelis. Tik montuodamas supratau: patys herojai neleidžia naudoti režisūros gudrybių, nes šiuo atveju tai banalu.
 
Filme „Gyvieji“ taip pat vengiate to banalaus itin atviro skausmo ir kančių demonstravimo...
Žinoma, galima buvo taip sukonstruoti, kad žiūrovus šiurpas krėstų. Stengėmės to išvengti. Apie holodomorą prezidento Juščenkos periodu buvo sukurta daugybė filmų. Juščenka norėjo, kad ši bendra nelaimė sujungtų, suvienytų šalį. Nieko neišėjo, nes jis perlenkė lazdą. Čia svarbesnis balansas, nes vieną dieną mes visi gedime, o kitą – jau juokiamės. Gryna siaubo istorija prieštarautų pačiai senukų būčiai, jų orumui. Su kūrybine grupe dalyvavome specialiuose apmokymuose, kur atvykdavo psichologas. Jis patarė, kaip bendrauti ir dirbti su holodomorą išgyvenusiais žmonėmis, kurie 1933 metais buvo dar vaikai. Gaila, kad Ukrainoje taip ir nebuvo įsteigtas centras, kuriame būtų saugomas archyvas, kaip savo laiku padarė Spielbergas. Jis sutelkė daugybę žmonių – įsteigė Shoah institutą, viską iššifravo ir susistemino. Ukrainoje buvo įkurtas nacionalinės atminties centras, bet jis veikia labai formaliai.
 
Daug metų dirbote kartu su operatoriumi Vladimiru Kukorenčiuku. Koks vaidmuo kuriant filmą tenka operatoriui?
Dabar kartu jau nebefilmuojame – jis dėsto fotografiją. Vizualios technologijos greitai keičiasi, reikia nuolat sekti naujienas, o jis žmogus nejaunas. Gaila, kad ta senoji dokumentinio kino operatorių karta jau nueina. Grupėje dirbo dar du operatoriai – Roma Jelenskis ir Pavelas Kazancevas. Jie mąstė kamera, o ne tik filmavo gražius paveikslėlius. Nepaisydami savų ambicijų, jie galėjo būti instrumentu režisieriaus rankose – mus siejo absoliutus pasitikėjimas. Mažai kas dabar gali dirbti su kamera kaip su smuiku, nes vyrauja statika. Kaip Sergejus Loznica filmavo „Maidaną“ – pastatė kamerą, nuėjo, parūkė, po 10 minučių sugrįžo ir išjungė. Nesu tikras, ar tai kinas, labiau – stebėjimo įrankis. Kinui vis dėlto reikia atrankos.
 
Sutinkate, kad vaizdo kultūros lygis krenta?
Taip. Dabar kuriu dokumentinį filmą „Okean Elzy“. Kartą turėjau susitikti su vienu potencialiu platintoju. Ilgai pasakojau, apie ką filmas. Klausiu, gal jis matė Wimo Wenderso filmą „Pina“? Jis atsako, kad taip. Filmas žlugo, nes nesurinko žiūrovų... Paskui klausia: „Žinote, kas svarbiausia kine “?Atsakau, kad ne. Trisdešimt metų dirbu šioje srityje, bet nežinau. Platintojas padaro pauzę ir išrėžia: „Paveikslėlis turi būti ryškus!“ Taip mes su juo ir atsisveikinome. Sakau operatoriui: „Mes stengiamės, filtrus keičiame, beveik akvarelę liejame, o turi būti ryšku!“
Nufilmavome tikrai daug – ir Sviatoslavo Vakarčiuko koncertų, ir interviu su patriotiškai nusiteikusiais šios grupės gerbėjais. Reikia laiko, kad viskas tinkamai susidėliotų, o mus jau spaudžia – atseit lapkritį filmas turi būti baigtas. Bėgte, bėgte – tokios dabar gyvenimo taisyklės, ypač kalbant apie televiziją. Kadaise pasiimdavome kamerą, juostą, sėsdavome į automobilį ir po trijų mėnesių grįždavome. Dabar visą šį darbą reikia atlikti per tris dienas. Kiti tempai, reikia nebe kūrinio, o produkto.
 
Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė

 

„Rytoj šventė“
„Rytoj šventė“
„Dislokacija“
„Dislokacija“
„Stogas“
„Stogas“