7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kai piešinys prilygsta pamišusio jaučio šokiui

Pokalbis apie VDA Garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) piešinių konkursą

Asta Jackutė
Nr. 35 (1096), 2014-10-10
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Algimanto Švėgždos piešinių konkurso dalyvių parodos atidarymas jau treti metai sutampa su Akademijos mokslo metų atidarymo švente. Tai jaunas, atviras konkursas, o jo dalyvių darbai įvairūs, kartais net provokuojantys, peržengiantys tradicinio piešinio supratimo ribas. Mintis pasikalbėti apie konkursą kilo apžiūrinėjant dalyvių darbus. Pokalbyje dalyvavo visi piešinio konkurso idėjos „gimdytojai“: Vilniaus fakulteto dekanas doc. Česlovas Lukenskas, profesorius Arvydas Šaltenis, Piešimo katedros vedėjas profesorius Jonas Kazlauskas, menotyros mokslų daktaras Viktoras Liutkus ir konkurso mecenatė Dalia Gruodienė.
 
Kaip gimė idėja surengti Algimanto Švėgždos piešinių konkursą?
Česlovas Lukenskas: Per studentų darbų peržiūras matėme, kaip jaunieji kūrėjai vengia rodyti savo pirmines idėjas. Norėjome paskatinti jaunimą, kad jie drąsiau fiksuotų sumanymus piešinio, eskizo forma, neapriboti jokia stilistika. Mintimi pasidalinau su piešimo katedros vedėju Jonu Kazlausku. Abu sutarėme, kad rengiant tokį konkursą nereikia iš studentų reikalauti išorinio pasaulio atvaizdavimo. Nors mokėti tikrovę nufotografuoti pieštuku yra gerai, unikali pasaulio matymo analizė gali pasireikšti ir drąsesnėmis kūrybinėmis formomis. Norėdami išlaikyti balansą tarp tų studentų, kurie stengiasi tikrovę vaizduoti išmoktais metodais, demonstruoti studijose įgytas žinias, ir tų, kurie reiškiasi laisviau, sugalvojome dvi lygiavertes premijas. Norėjome, kad studentai suprastų, jog mes priimame ir puikiai atliekančius akademines užduotis, ir esančius nuolatiniuose kūrybiniuose ieškojimuose. Tuomet pasikvietėme į pagalbą menotyrininką Viktorą Liutkų ir kartu parengėme konkurso nuostatus.
 
Ar konkursas sudomino studentus?
Č. L.: Taip. Pirmąjį kartą rengdami konkursą sulaukėme daug dalyvių. Atrinkome geriausius darbus, padarėme parodą, kūrinius atspaudėme VDA kalendoriuje. O antrųjų metų konkursas išėjo daug silpnesnis, dalyvių buvo mažiau, konkurse nedalyvavo nuo Vilniaus labiau nutolę Akademijos padaliniai. Šiemet jau vėl džiaugiamės aktyviu dalyvavimu.
J. K.: Dabar konkurse gali dalyvauti visų kursų ir pakopų Akademijos studentai. Pateikiami piešiniai skirstomi į dvi kategorijas: A (studijinių užduočių piešiniai, pagal atitinkamas studijų programas) ir B (kūrybiniai piešiniai, neribojant jų tematikos, motyvų, atlikimo technikos ir priemonių). Šiais metais kilo mintis, kad ateityje reikia daryti tiesiog piešimo konkursą be jokių kategorijų. Tegul pats piešinys būna priimamas kaip širdies, jausmo produktas. O premijas galima skirti, bet iš esmės sieksime šį konkursą padaryti tokį, kur piešinys, kaip labai konkretus žanras, būtų svarbiausias.
 
Kokios kategorijos piešinio studentai aktyvesni?
Arvydas Šaltenis: Vienareikšmiškai, studentai pateikia daugiau kūrybinių, ne studijinių darbų. Tai man atrodo natūralu, nes jauni kūrėjai galbūt ne visada studijų proceso darbą laiko tikrai savu. Juk čia už nugaros stovėjo dėstytojas – patarė, taisė. Jauni autoriai nori laisvės.
 
Konkurse išskirta speciali vardinė Dalios ir Gintaro Gruodžių premija. Kaip kilo premijos studentams sumanymas?
Dalia Gruodienė: Penkerius metus buvau VDA tarybos narė ir čia man kilo idėja pasiekti, kad kiekviena Akademijos katedra – nuo tapybos iki tekstilės – turėtų savo rėmėjus, meno kolekcininkus, savotiškus mecenatus, kurie palaikytų kūrybinį kelią pradedančius jaunus menininkus, juos skatintų. Esu kolekcionierė, labiausiai domiuosi tapyba. Tačiau vasaros pleneruose iš vyresnių dailininkų dažnai girdžiu, kad jaunimas nebemoka piešti. Tai mane jaudina ir aš su džiaugsmu pritariau konkurso sumanytojų idėjai, kad piešinį reikia grąžinti į reikiamas vėžes. Todėl nusprendžiau skirti vardinę premiją. Manau, skiriant premiją reikia atkreipti dėmesį į piešinio atlikimo techniką, prisiminti ir mokėjimą atlikti piešinį, ne tik idėjos perteikimą. Jaunus kūrėjus būtina skatinti kurti, piešti. Tokių vardinių premijų turėtų būti ir daugiau.
A. Š.: Dalios intencija graži. Galima sakyti, ji skiria premiją studentams už tai, kad jie atlikdami akademinio piešimo užduotis jaustų malonumą. Menininkui labai svarbu įvaldyti piešinį. Štai Algimantas Švėgžda, dėstydamas Akademijoje, daug dėmesio skyrė piešiniui sakydamas, kad piešinį reikia atlikti ne tik techniškai švariai, bet ir piešti su meile, jautriai, akcentuojant patį piešinio kūrimo procesą.
 
Konkurse dalyvauja jau baigę studijas ir dar tik besimokantys kūrėjai. Kokie konkursui pateiktų piešinių vertinimo kriterijai? Kaip išrenkate nugalėtojus?
A. Š.: Atliekant bet kokią atranką yra tam tikro subjektyvumo, tačiau stengiamės išlikti kiek įmanoma objektyvesni. Vertiname profesionalumą, idėją, jos atlikimą. O pagrindinis kriterijus – tiesa. Klausite, kas tai? Tiesa piešinyje atsiranda tuomet, kai piešdamas nemeluoji apie tai, ką pieši. Dažnai studentai sako nežinantys, kaip piešti. Atsakau: piešk, ką tik nori, bet nemeluok. Pagauk esmę, charakterį. Tiesa yra pagrindinis kriterijus.
Viktoras Liutkus: Jau treti metai konkursas tikrina mūsų vertinimo kriterijus ir nuostatus. Juose pamatėme savo padarytas spragas. Šiuo metu piešinių skirstymas į A ir B kategorijas jau nebeatitinka nei konkurso proceso, nei jo rezultatų. Dabar sutikdamas su Jonu Kazlausku manau, kad laikas pagalvoti apie piešimo konkursą grynesne forma. Jeigu mes jau suteikėme šiam renginiui Algimanto Švėgždos vardą, būtina dalyvius įvesti į piešinio, kaip tam tikro meninės kūrybos žanro, kategoriją. Turėtume aiškiau apsibrėžti konkurso ribas. To nepadarius atsitinka taip, kad pateikiami jau apsiginti diplominiai darbai: parengti kaip studijų užduotis, kartu su darbo vadovu apgalvoti, išvystyti, koreguoti. Konkurse jie ima konkuruoti su darbais kitų dalyvių, kurie galbūt tebesimoko tik antrame ar trečiame kurse. Kaip tuomet vertinti? Galbūt vertėtų laikytis paties Švėgždos principų. Jis akcentavo mokėjimą perteikti natūrą, mokėjimą stebėti, analizuoti, įdėti pastangų siekiant norimo rezultato. Būtina aiškiai atskirti studijinius, akademinius piešinius nuo emocingų, laisvų piešinių.
Č. L.: Aš į tai žiūriu tarpdiscipliniškai. Mes patys turime sau nuolat priminti, kaip kalbėjo Schopenhaueris, kad ir koks būtų menas – baletas ar tapyba, yra tam tikros taisyklės, metodai ir elementai, kuriuos išmokęs gali tobulai atlikti kūrinį. Išties, tik perpratęs tam tikras taisykles gali jaustis profesionalu. Bet kyla natūralus klausimas, kaip menas apskritai galėtų vystytis ir plėsti savo ribas, jeigu neatsirastų tų, kurie tas nusistovėjusias ribas ir taisykles sulaužo ir taip reikšdamiesi sukuria naują taisyklę. Akademijai būtini tokie kūrėjai, kurie tiesiog ateina ir sukuria ką nors nauja kaip taisyklę. Ir Akademija tam atvira, nes jei mes laikysimės tik vienos taisyklės, vieno kriterijaus, nieko naujo nesukursime.
 
Ko reikia, kad Akademijoje besimokantis studentas gebėtų gerai piešti?
A. Š.: Jeigu nori gerai piešti, reikia piešti. Pats žinau, kaip tai sunku. Pamenu, būdamas studentu, pajaučiau, kad moku, galiu suvaldyti piešinį tik trejus metus pasimokęs pas Leoną Žuklį tuometiniame LSSR dailės institute, išėjęs kareivauti ir grįžęs vėl į studijas. Su piešiniu prasikankinęs dar porą metų staiga supratau, kad net tame procese galiu jausti malonumą. Mokymasis piešti – ilgas procesas. Tik įvaldęs techniką gali išlaisvėti, sąmoningai pabėgti nuo piešinio. Vėliau, jei nori, vėl į jį grįžti. Norintiems išmokti gerai piešti galiu pasakyti, kad piešti reikia bent šešerius metus šešias valandas per dieną. Ir, žinoma, kasdien.
 
O kaip technologijos? Gal jos išstumia piešinį? O gal menininkai jau jaučiasi persisotinę technologinių dalykų ir vėl grįžta prie piešimo?
Č. L.: Kurdamas aš prisiliečiu prie technologijų, jas naudoju savo kūrybai, kad galėčiau kūrybą apdoroti, pasakyti iki galo taip, kaip noriu ir esu sumanęs. Tačiau žinote, ką aš supratau? Kai programuojamojo pasaulio vaizdiniai užvaldo žmogaus vaizduotę, jis nebekuria. Kam kankintis, kam save spausti, skatinti, treniruoti ranką, tobulintis, jei pasaulis perkrautas gatavų techninių vaizdų? Žmogus pradeda tingėti kurti, tingėti save „gimdyti kūryboje“. Tuomet kūrėjas ima kopijuoti pasaulį. Ir tai yra kūrybos pražūtis.
A. Š.: Matote, menininkai yra kategoriški. Jiems arba viskas gerai, arba blogai. Taip ir domėjimasis piešiniu. Viskas eina tam tikromis laiko spiralėmis. Ir jaučiu, kad dabar atsisuka ta laiko spiralė, kur piešinys vėl tampa svarbus.
 
O kaip manote, ką apie šiuolaikinį piešinį ir šį konkursą pagalvotų pats Algimantas Švėgžda?
A. Š.: Švėgžda nuolat laiškuose kartojo, kad Akademijai reikia daryti piešinio iš gamtos trienalę. Tai, ką mes matome šiandieniame konkurse, yra tolokai nuo gamtos. Galbūt Švėgždai tai nepatiktų? Nemanau. Manau, reikia suprasti Algio pasaulėžiūrą. Ir naujas technologijas reikia priimti. Juk ir žmonės gyvena dabar kitaip. Ir tai gerai. Galima piešti viską – kaip tu gyveni, kas aplink tave, naudoti ir naujas technologijas, bet turi išmokti piešdamas, kurdamas nemeluoti – kad piešinys gimtų iš meilės, ne vien iš technikos išmanymo.
J. K.: Jei menininkas nori būti geru menininku, geru piešėju, jis turi būti asmenybė. Ir turi būti tolerancija. O jos Lietuvoje labai dar trūksta.
Č. L.: Jonas Kazlauskas gerai sako. Tačiau kas yra tolerancija? Aš tai suprantu kaip gerai išminkytą molį – kai smegenyse atsiranda vietos kitam, kitokiam atpažinti. Jei esi „kietas“, jei neturi patirties, pajautos – nieko nebus. Šiandien remiamės Švėgždos idėjomis, vertiname jo gebėjimą reflektuoti natūrą. Gebėjimą piešti iš natūros suprantame kaip gilesnę ir tolimesnę, labiau sintezuotą tos pačios natūros analizę. Švėgždos vardą konkursui pasirinkome neatsitiktinai. Algimantas Švėgžda – menininkas, kuris sugebėjo labai aiškiai suformuoti savo tapatybę. Jis turėjo unikalų santykį su realybe.
A. Š.: Švėgžda, dirbdamas Akademijoje, galima sakyti, apvertė piešinio, kaip studijų dalyko, mokymo supratimą. Aiškino studentams, kad piešti galima pradėti kad ir nuo akies, ir nuo lūpos kampučio – svarbu pagauti esmę, piešinio tiesą. Toks Švėgždos mokymo metodas davė rezultatų. Iš to turime ir Audrių Puipą, ir Jurgą Ivanauskaitę, ir Rimvydą Ray Bartkų.
 
O kas piešinys yra Jums asmeniškai?
A. Š.: Aš piešinį suprantu kaip pirminę idėją. Ji kyla ar ją pajunti ir – užsipaišai. Ne mokaisi paišyti. Man piešinys – idėjos fiksavimas. O po to tenka daug mokytis. Piešinys, mano nuomone, yra pradinės idėjos fiksacija.
V. L.: Papildydamas galiu pridurti, kad viskas atsiranda nuo idėjos. Arvydo pasaulėžiūra labai glaudžiai susieta su natūra, jos stebėjimu. Man piešinys yra gyvenimo būdas. Mąstymo ir jausenos derinys. O štai Švėgžda galbūt atsakytų, kad piešinys, piešimas jam atstojo mankštą. Jo atvejis buvo unikalus. Piešimas jį disciplinavo, suteikė gyvenimui ritmą.
Č. L.: Atsakydamas, kas man yra piešinys, pradedu mąstyti, kas apskirtai buvo piešinys tam tikroje epochoje. Man piešinys – akcija. Tai tarsi išsitaškymas ant plokštumos. Veiksmas, tarsi nugriaudėjimas, apie ką kalbėjo ir Jacksonas Pollockas. Dabar prisiminiau, ką 1991 metais užrašiau ant sienos: „Geras piešinys yra tas, kuris prilygsta pamišusio jaučio šokiui arenoje.“ Ši citata aiškiai atspindi mano santykį su piešiniu – kaip su nuolatiniu skaudėjimu, su aistra, kurią jaučiu kurdamas. Tai atspindi mano santykį su akcionizmu ir mano grafine raiška.
 
Įdomu, kad Švėgžda, gyvendamas Vokietijoje, savo piešiniais tapo labai lietuviškai gamtiškas. Svetima aplinka jį skatino prisiminti savo šaknis, ištakas. O kaip su šiandienos studentais? Juk jie taip pat gyvena daugialypėje aplinkoje? Kokie jie?
V. L.: Visos menininko patirtys ateina iš jo prigimties, iš vertybinių nuostatų, gimtinės: suvokimo, kas tu esi, kas yra tėvai... Visiems taip. Tik Švėgždos išeities taškas – labai unikalus. Jis per gamtos suvokimą atrado Dievą. Savo piešinių jis nevadino natiurmortais. Tai tarsi būties nušvitimai. Kai stovėdavo prieš gamtos kūrinį ir apstulbęs nuo tobulumo jį turėdavo pagauti, pagauti tą gamtos pulsavimą daikte. Dabartiniai studentai dar tik atranda tokių patirčių pėdsakus.
 
Ar planuojate konkursą plėsti, galbūt ketinate įtraukti kitus universitetus ar jau studijas baigusius jaunuosius menininkus?
Č. L.: Konkursą būtinai plėsime. Jau dabar kyla didelis susidomėjimas konkursu iš kitų universitetų: Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Lietuvos edukologijos universiteto, kolegijų. Mes tuo labai džiaugiamės ir ruošiamės kitais metais bendradarbiauti. Tikimės gerų rezultatų.
 
Ko palinkėtumėte sau kaip menininkams, pedagogams, šio konkurso organizatoriams? Ir kartu studentams?
Č. L.: Reikia mylėti gyvenimą. Už gyvenimą kautis. Ir tą kovą parodo konkreti menininko veikla – piešinys. Jei jis nepiešia, pradedi abejoti, ar menininkas tikrai nori būti kūrėju. Neįsivaizduoju kūrėjo nepiešiančio. Linkiu mums piešti.
A. Š.: Man labai norėtųsi, kad Švėgždos konkurse dalyvautų magistrai, doktorantai. Kad jie pieštų, kad į konkursą būtų garbė patekti. Tai pasiekę galėsime įgyvendinti ir Švėgždos svajonę išeiti į tarptautinį kontekstą. Kol kas šis konkursas dar labai jaunas, bręstantis.
Č. L.: Manau, jei šis konkursas išgyveno trejus metus, išgyvens ir augs toliau. Turime puikių studentų, ambicingų idėjų. Čia prisiminiau garsaus pedagogo Leono Jovaišos mintį, kur teigiama, kad jei žmogus, mokytojas, neturi patirties, pats neišgyvena žinių kartu su ugdytiniu, tuomet neįvyksta joks ugdymo procesas. Sutinku su tuo. Jei pedagogas pats nėra „atsirakinęs“ ir nepatyręs kūrybinių perversmų, atradimų, ką jis gali duoti kitam, jaunam kūrėjui? Kaip gali atrakinti kito žmogaus kūrybines erdves? Linkiu mums būti atsirakinusiems.
 
Kalbino Asta Jackutė
 
Paroda veikia iki spalio 27 d.
VDA Naujųjų rūmų (Malūnų g. 5, Vilnius) fojė, I ir II aukštuose.
 
2014 m. konkurso laureatai:
Gabrielė Adomaitytė, VDA tapybos katedra, II k. VDA premija „Už emocingą ir jautrų gyvenimo stebėjimą bei perteikimą“
Rasa Jančiauskaitė, VDA grafinio dizaino katedra, IV k. VDA premija „Už išplėtotą piešinio sampratą studijų procese“
Lauryna Kiškytė, VDA Telšių fakultetas, juvelyrikos spec., II k. Dalios ir Gintaro Gruodžių premija „Už tradicijų tąsą“
Deimantė Makauskaitė, VDA Telšių fak. Dalios ir Gintaro Gruodžių premija „Už novatoriškumą“

 

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Katažina Sokolovska, iš ciklo „Iš taško A į tašką B“. J. Lapienio nuotr.
Katažina Sokolovska, iš ciklo „Iš taško A į tašką B“. J. Lapienio nuotr.
Anastazija Sosunova, „Kūnas kaip kraštovaizdis“. J. Lapienio nuotr.
Anastazija Sosunova, „Kūnas kaip kraštovaizdis“. J. Lapienio nuotr.
Dovilė Bagdonaitė, „Virtuvės kronikos“. J. Lapienio nuotr.
Dovilė Bagdonaitė, „Virtuvės kronikos“. J. Lapienio nuotr.
Rasa Jančiauskaitė, „Bū(i)tis, nebūtis“ (VDA Premija „Už išplėtotą piešinio sampratą studijų procese“). J. Lapienio nuotr.
Rasa Jančiauskaitė, „Bū(i)tis, nebūtis“ (VDA Premija „Už išplėtotą piešinio sampratą studijų procese“). J. Lapienio nuotr.
Rasa Jančiauskaitė, „Bū(i)tis, nebūtis“ (VDA Premija „Už išplėtotą piešinio sampratą studijų procese“). J. Lapienio nuotr.
Rasa Jančiauskaitė, „Bū(i)tis, nebūtis“ (VDA Premija „Už išplėtotą piešinio sampratą studijų procese“). J. Lapienio nuotr.
Rasa Jančiauskaitė, „Bū(i)tis, nebūtis“ (VDA Premija „Už išplėtotą piešinio sampratą studijų procese“)
Rasa Jančiauskaitė, „Bū(i)tis, nebūtis“ (VDA Premija „Už išplėtotą piešinio sampratą studijų procese“)
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Gabrielė Adomaitytė, iš serijos „Maži incidentai". Autorės nuotr.
Gabrielė Adomaitytė, iš serijos „Maži incidentai". Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas