Lengvas chaosas yra mokyklos privalumas

Man atrodo, mokyklų būna labai įvairių. Juk dailė gali būti skirtingų dalykų priemonė: terapijos, socializacijos, kūrybiškumo ugdymo ir kt. Kadangi dailės mokyklos dirba su paaugliais, negalima į jų paskirtį žvelgti vien iš menininkų pozicijos. Kad ir dailieji amatai, jie gali būti labai naudingi – vaikai vystosi, tad jiems svarbu ugdyti manualinius įgūdžius, tai padeda proto, intelekto raidai. O dailės mokyklos paskirtis priklauso ir nuo vietos – pavyzdžiui, mažose vietovėse jos gali būti tam tikri socializacijos, švietimo centrai. Įdomus dailės mokyklos variantas yra Menų terapijos centras Antakalnyje – ten vaikai per dailę mokomi komunikuoti.

Kiek pastebėjau bendraudamas su mokytojais, jų vertybė yra kūrybiškumo ugdymas. Kita vertus, kūrybiškumas irgi yra įvairus, nebūtinai pozityvus. Banką apiplėšti irgi reikia būti kūrybiškam. Čia kaip automobilio variklis be vairo – nepakankamai vairuojame tas mokyklas. O ir mokytojai labai įvairūs – pradėtume ginčytis, kur vairuoti. Kita vertus, kai nėra vienos sistemos, kai mokiniai susitinka su skirtingais mokytojais, jie būna savaime priversti išsirinkti savo poziciją. Lengvas chaosas yra mokyklos privalumas.

Priklauso nuo dalyko – pavyzdžiui, piešimas labiau apibrėžtas. Nors dabar piešiant daugiau eskizuojama, akademinio piešimo irgi liko. Čia vėlgi paauglių psichologija – jiems tai yra iššūkis. Nes vaikų motyvacija šiandien gerokai sumažėjusi, kaip ir bendrojo lavinimo mokyklose. Todėl mokytojams tenka motyvuoti mokinius. O tai ne taip paprasta: jų nebepritrenksi iš paskutinės bienalės atvežtais darbais, nes jie persisotinę informacija. Todėl reikia atsižvelgti į vaiko psichologiją, nežiūrėti vien iš menininko perspektyvos – galbūt vaikams įdomūs visai kiti dalykai.

Ne, veikiau jų savybės keičiasi. Jiems sunku susikaupti, jie negali paleisti iš rankų mobiliojo telefono. Tai atsispindi net ir fiziniuose dalykuose: kai mes mokėmės, neįsivaizdavome piešimo sėdint – neatsitraukęs nematai darbo. O dabar ne tik sėdi, bet ant kelių pasideda lentą, užsikniaubia. Arba vertybiniai pokyčiai. Turime parengiamąsias grupes mažesniems vaikams. Kai parodai jiems, pavyzdžiui, Antonio Gaudí Šv. Šeimynos bažnyčią Barselonoje (Sagrada Familia), sako: „Ai, matėm, vasarą buvom.“ Jie daug ką pamato dar ankstyvoje vaikystėje, tačiau jiems tai nebėra vertybė.

Manau, kad mano menininkų kartoje (Gedimino Urbono, Deimanto Narkevičiaus, Artūro Railos ir kitų) buvo daugiau antagonizmo. Jeigu tapai, esi prieš tuos, o jei filmuoji – prieš anuos. Dabar taip nėra, labai sėkmingai galima ir tapyti, ir performansus daryti. Dažniausiai geri šiuolaikiniai menininkai gerai ir tapo – jų galvose nėra priešiškumo.

Mes stengiamės palaikyti pusiausvyrą. Aišku, šiuolaikinio meno labai sunku mokyti. Jis atsispiria nuo filosofijos, meno istorijos, tam tikrų „ore tvyrančių“ idėjų. O mokiniai juk nestudijuoja filosofijos, konteksto nežino. Todėl reikia rasti kitą būdą, šiuolaikinio meno raiškos priemonę, kuri atitiktų jų lygį, mąstymą. Kita vertus, tapyba, grafika, grynieji, negrynieji menai – nebūtinai svarbiausia, daug kas priklauso nuo pasaulėžiūros. Tapytojas, grafikas gali būti didesnis postmodernistas nei videomenininkas. Svarbu ne medijos, o kokį požiūrį jos reprezentuoja.

Labai svarbu. Tačiau ne visi geri menininkai yra ir geri pedagogai. Ir labai nedaug yra gerų pedagogų, kurie nėra menininkai. Apskritai aš neįsivaizduoju gero mokytojo, kuris išvis niekada nėra buvęs menininku.

Be abejo. Čia esama ir tam tikros inercijos: juk mokytojai visada didžiuojasi mokiniais, kurie tapo menininkais – taip tarsi lengviau matuoti savo darbo kokybę. O jeigu koks nors autistas šioje mokykloje pradeda komunikuoti su pasauliu, bendrauti, drąsos, iniciatyvos įgyja – kaip tai išmatuoti?

Vis dėlto ne ta mokykla gera, kuri išsirenka geriausius ir iš jų ką nors padaro. Mokykla turi ir blogiausiems padėti iškilti – tai aukštasis pilotažas. Todėl kai mokytojai labai didžiuojasi, primenu jiems – tas mokinys jau atėjo į mokyklą būdamas genijumi. Mokykloje dirbo a. a. keramikos mokytoja Marija Kiauleikytė. Tik po to, kai jos netekome, supratau, kokia ji buvo svarbi. Priimdavo pačius prasčiausius mokinius ir iš jų ką nors „išspausdavo“. O dabar tie „prastieji“ neberanda sau vietos. Kažkur pakraščiuose dirbdama, įvairiuose būreliuose, ji įgijo tokios patirties, kad sugebėdavo tai, ko negali dabartiniai mokytojai.

Ten mokiniai iš kitokios kultūrinės, tautinės aplinkos, todėl mokytojai susiduria su įvairiais sunkumais. Pavyzdžiui, Naujojoje Vilnioje yra kultūros paveldo kursas – mes tokio neturime. Vedžioja vaikus po Vilniaus senamiestį – juk gyvendamas Naujojoje Vilnioje gali jo ir nepažinti. Jie suvokia tą aplinką ir todėl skiriasi darbas su vaikais.

Bet ir mūsų, S. Konarskio g. skyrius, toli gražu nėra kultūriškai vienalytis – nesusikalbėjimas egzistuoja ir čia. Prieš kokius 3–4 metus viena diplomantė sukūrė darbą – fone Žaliojo tilto kareiviai, o mergaitė važiuoja tiltu riedučiais. Per gynimą paklausėme: ką tau reiškia tos skulptūros? O ji: jėgą, vyriškumą. Gal čia esama ir mokytojo kaltės, bet negali negalvoti – koks kontekstas lemia tokį nesusišnekėjimą?

Pasitaiko net įtampų tarp tautinių grupių: kartą teko animacijos grupę į dvi padalinti, nes vaikai negalėjo dirbti – per didelis kultūrinis skirtumas. Bet tai, aišku, išimtis – juk jeigu tėvai veda vaikus į šią mokyklą, vadinasi, jie nėra priešiški tautiniu požiūriu.

Turėjom viziją Naujojoje Vilnioje daugiau dirbtuvių įrengti – taikomosios dailės, technologijų. Galbūt darbas su technika ir technologijomis patrauktų ir daugiau berniukų. Gal tas perimtas tradicinis mokymo būdas labiau tinka mergaitėms. Galbūt, labiau specializavus mokymą, jiems pavyktų žmonių ir iš miesto pritraukti. Naujosios Vilnios filialo savastis turėtų būti kitokia – tai mes skatinam ir leidžiam. Juk jeigu jie būtų tokie kaip mes, su mumis konkuruoti būtų sunku – jų ir vieta blogesnė, ir dydis kitas.

Mes bandome gynimus „ištraukti“ iš mokyklos erdvės. Suaugusiųjų gynimus darėme Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, šiemet – „Kalno“ galerijoje. Bandėme Martyno Mažvydo bibliotekoje, bet kol kas nepavyko susitarti. Mums tai aktualu – ten paprastai būna daug studentų, o jie yra potencialūs mūsų suaugusiųjų skyriaus lankytojai.

Dalyvaujame ir miesto akcijose. Buvo tokia Žaliųjų akcija – „tiuninguoti“ dviračius, iš jų meną padaryti. Ateityje, manau, turėtume daugiau įsitraukti į vienkartines trumpalaikes akcijas. Turime ketverių metų programą, metų programą – o galėtų būti ir mėnesio, savaitės, gal net dienos programa, kad atsirastų įvairovė.

Be to, kartu su Redu Diržiu ir kitų mokyklų vadovais įkūrėme Dailės mokyklų vadovų asociaciją. Dabar darome projektą, kuriame dalyvauja keturios mokyklos – dailės mokykloms neįprastų disciplinų dirbtuves (performanso, fotografijos, architektūros, instaliacijos).

Dailės mokyklų tinklui kyla daug pavojų – jos nyksta. Iš mažų miestelių išsilaksto žmonės – aišku, dėl finansinės padėties. Bet galbūt yra ir kitų dalykų, kurie padėtų žmonėms geriau jaustis miesteliuose. Užuot uždarinėjus mokyklas, gal reikėtų išplėsti jų paslaugas kitoms tikslinėms grupėms – suaugusiems, bedarbiams, žmonėms su specialiaisiais poreikiais. Įvairinti programas, investuoti į mokyklas, kad gyvenimas taptų patrauklesnis. Bibliotekas įrengti, filmus rodyti – ką nors naudinga bendruomenei. Mokyklos turėtų transformuotis pagal poreikius, o ne būti uždaromos – nuo to depresijos nesumažėja.

Čia ryškiai skiriasi muzika ir dailė. Vilniaus konservatorija bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija surenka mokinius iš muzikos mokyklų, toliau Filharmonija – iš gatvės čia ateiti negali. Muzikos mokyklomis rūpinamasi iki pat aukščiausio lygio – orkestrų vadovų, ministrų. Dailės, atvirkščiai: kartais girdėti, esą Akademijai geriau „nesugadinti“ mokiniai nei baigusieji dailės mokyklas. Prieš keletą metų domėjausi biudžetu neformalaus švietimo mokykloms – muzikos mokykloms tenka bene šešiolika kartų daugiau nei dailės mokykloms. Galbūt muzikos mokyti brangiau tris–keturis kartus, bet ne šešiolika. O ir mokyklų kiekis – ar tikrai reikia muzikų penkiskart daugiau nei dailininkų?

Galbūt muzika iš tikrųjų svarbi, bet, man regis, ir lobizmo čia daug. Kodėl muzikos mokyklos įsteigia dailės skyrius? Nes nesurenka tiek vaikų, kiek jiems reikia. O į mūsų dailės mokyklą, štai, didžiuliai konkursai.

Tai tiesa. Ir vis dėlto edukacija dailės mokyklose nėra susijusi vien su kultūrine produkcija – juk tai vaiko įgūdžių, gebėjimų, vertybių ugdymas. Be to, viena yra padaryti mokyklą matomą visuomenėje, kita – visuomenę matomą mokyklai. Mums visada svarbiau mokiniams parodyti meno pasaulį ir įvairius jo fenomenus.

O juk buvo pas mus rūsyje mokinių įsteigta „ArtKor“ galerija. Nors vėlgi, šiuolaikiniame mene gausu rizikos, provokacijos. Kiek jos gali būti mokykloje? Juk mes įsipareigojame tėvams suteikti vaikams saugumą, taip pat ir informacinį.

Kipras Dubauskas buvo „ArtKor“ aktyvistas, jam išvažiavus, galerija nunyko. Kiti bandė perimti, bet tam reikia labai daug energijos.

Dar apie mokinių iniciatyvas: vienu metu darydavome savarankiškų, ne mokykloje sukurtų darbų parodas. Bet jos nelabai pasiteisino: sovietinės cenzūros laikais buvo susidvejinimas tarp darbų „sau“ ir „institucijai“. O dabar institucijos stengiasi, kad jų programa ir mokinių poreikiai nesikirstų, todėl mokiniai nejaučia alternatyvios kūrybos poreikio.