Apie gyvenimo linksmumą

Kaune vykusios peripetijos – savivaldybės ir teatralų nesutarimai, Kauno pantomimos teatro ir šokio teatro „Aura“ sujungimas – atrodė kaip išties didelė nelaimė ir pantomimos teatrui, ir „Aurai“. Kai jau lyg ir buvo galima grįžti į vėžes, griebtis darbo ir pamiršti savivaldybės pokštus, išsilakstė pagrindiniai „Auros“ šokėjai (kas į užsienį, kas dirbti savarankiškai) ir teko performuoti trupę. Kaip teatras susitvarkė su šia bėda, buvo galima pamatyti jo rengiamame festivalyje „Aura ’24“ Kaune. O visai neseniai tokia proga suteikta ir vilniečiams: lapkričio 18 d. „Menų spaustuvėje“ „Aura“ parodė naujausią savo spektaklį „Curricula vitarum-CVs-Gyvenimo aprašymai“.

 

Spektaklio choreografas iš Vokietijos Paulas Hessas pirmasis sukūrė spektaklį su naujai surinkta tarptautine trupe (Daniel Medeiros, Ema Nedobežkina, Paulius Prievelis, Gintarė Ščavinskaitė, Anna Karen Gonzalez, Alfredo Flores Ayon, Israel Ismael Infante Salazar, Kyrie Oda). Spektaklio metu buvo nesunku pajusti, kad choreografas suteikė šokėjams laisvę improvizuoti ir žaisti savo sukonstruotose ribose: žaismingi, linksmi, vaidinantys šokėjai scenoje ne tik stengėsi atlikti jiems suformuluotas užduotis, bet ir bendravo. Netgi šokdami tikslumo, sinchroniškumo reikalaujančias kombinacijas. Ši nauja trupė pasirodė labai jaunatviška ir dar kiek vaikiška: žaidžianti, lengvai flirtuojanti, kad pažintų vieni kitus, prisijaukintų žiūrovus ir pradėtų šokti kartu.

Spektaklio pavadinime taip pat yra žaismės. „Gyvenimo aprašymai“ pirmiausia susisieja su darbo paieškomis. To spektaklyje neabejotinai buvo, tačiau šokta visų pirma apie šokančiųjų, juos stebinčiųjų ir kitų, tą vakarą į „Menų spaustuvę“ neatėjusiųjų gyvenimus. Kaip surašyta kiek chaotiškame spektaklio aprašyme, spektaklis yra apie visokį gyvenimą ir apie viską, ko jame būna. Tad čia atsiranda vietos ir darbo paieškoms, ir meilei, ir sportui, ir netektims, ir vienatvei. Spektaklyje masinės scenos mainosi su solo pasirodymais, duetais. Šokį keičia dramos teatrui artimesni epizodai: čia vietos yra ne vienam išraiškos būdui, pagardintam (žinoma, gražia, lengva ir kt.) muzika.

 

Žaismingą atmosferą sustiprino ir kostiumai (Aistė Julita Pauliukevičiūtė, Greta Ūbaitė) bei scenografija. Kiek senstelėję rūbai primena vaikų žaidimus, kai persirengiama tėvų drabužiais, o kartoninės dėžės (naudojamos scenografijoje, nors ne ką mažiau kūrybingai gali būti panaudotos ir žaidžiančių vaikų) gali tapti bet kuo: siena, namais, stalu. Toks žaismingas, linksmas (tad kartais ir kiek vaikiškas) spektaklis labai skiriasi nuo daugumos ankstesnių, ypač Birutės Letukaitės kurtų „Auros“ spektaklių, kuriuose būdavo nemažai tamsos, įtampos ar bent rimtumo. Kiek šviesesnė buvo „Jūra“, nors ir jos pabaigoje leidosi visą jūros žaismą užklojantis juodas celofanas. „Melancholijos dėžutės“ scenografija suteikė spektakliui žaismės ir šviesos, nors nostalgijos ir liūdesio jame nestigo. „Gyvenimo aprašymai“ dera prie tokios šviesėjančios linijos, papildo ją ir išplečia „Aurai“ ne visai būdingu nerimtumu.

 

„Auros“ gerbėjams spektaklis gali pasirodyti per lengvas, šokio gerbėjams spektaklyje gali pritrūkti šokio. Tačiau „Gyvenimo aprašymus“ žiūrint tiesiog kaip spektaklį, kuriame dominuojanti išraiškos priemonė yra ir šokis, galima smagiai praleisti valandą teatre, stebint, kaip bando susišokti nauja „Auros“ trupė, ir spėliojant, kokia estetine kryptimi teatras pasuks vėliau.