Paroda, prilygstanti spektakliui

2014-uosius paskelbus Teatrų metais, buvo siekiama paskatinti teatrus pastatyti daugiau spektaklių ir parodyti nors po vieną žiūrovams nemokamai. Sutapimas lėmė, kad Vilniaus dailės akademijoje profesionalius scenografus rengianti katedra šiemet paminėjo 85-metį ir, tarytum atsiliepdama į raginimą, spalio mėnesį ekspozicijų salėje „Titanikas“ žiūrovus pakvietė į katedros studentų, teatro dailę studijuojančių svečių iš Prahos muzikos akademijos ir Poznanės menų universiteto darbų parodą. Ekspozicija ne tik parodė scenografijos nueito kelio pokyčius, pademonstravo aukštą meninį kūrinių lygį, bet sykiu blykstelėjo teatro dailei būdinga veiksmo laukimo nuojauta ir patraukliai pateikta medžiaga. Paroda ir eksponavimo ekspresija, netikėtumu, ir kūrinių įvairove labiau panėšėjo į gyvą spektaklį nei į statišką paveikslų ir trimačių objektų ekspoziciją.

 

Prieš nepilną šimtmetį įkūrus Valstybės teatrą Kaune ir suorganizavus nuoseklų teatro dailės mokymą Kauno meno mokykloje, buvo susizgribta, jog neretai teatro dekoratorių spektakliui pelnytais laurais didžiuojasi tik režisieriai ir aktoriai, o dailininkai lieka neįvertinti, nežinomi ir, lyginant su kitais dailininkais, nematomi niekur kitur, tik teatre. Šalia kitų argumentų, anuometinis teatro entuziastų įžvalgumas paskatino kaupti teatro dailės eskizus, maketus. Taip susiformavo dekoracijų rinkinių, saugomų Teatro muzikos ir kino muziejuje, branduolys. Kaip tik šis pirmųjų Lietuvoje kūrusių scenografų palikimas ir leidžia įvertinti šiandienės scenografijos mokyklos būklę. Nuo pirmtakų ją akivaizdžiai skiria tai, kad teatro dailininkai nebėra tik teatre matomi kūrėjai – tą akivaizdžiai liudija parodos, įskaitant ir aptariamąją. Čia demonstruotas, pavyzdžiui, „Ekstremalaus kostiumo“ projektas (kūrybinių dirbtuvių vadovė Pat Olezco iš JAV, kuratorė – katedros dėstytoja Giedrė Brazytė) byloja apie instaliacinę, režisūrinę scenografijos potenciją, išreikštą kostiumų-objektų pasirodymu viešoje miesto erdvėje. Paroda paneigė įsitikinimą, kad scenovaizdžio, kostiumų pavidalus ir stilistiką vienu ar kitu aspektu nulemia literatūra. Ir kūrinių pavidalai, ir stilistika gali rastis be jokio dramaturginio pagrindo. Nojaus Petrausko (vadovės – Virginija Idzelytė, Giedrė Brazytė ir Julija Skuratova) „Fantastinis kostiumas“ nepavaldus jokiai literatūrai. Didžiulis salės centre besiilsintis pusiau gulsčias antropomorfinis personažas sujaukė įprastą žiūrovų judėjimo pasieniais ratu maršą, aptakia horizontaliai orientuota forma disonuodamas su nuostaba, kurią pats sukėlė parodos lankytojams ir kurstė tik teatrui būdingas emocinės įtampos žiežirbas. Reginių išlepintą publiką ne taip jau paprasta priversti ilgam nuščiūti prie kūrinių, ir tokią dėmesio koncentraciją lėmė anaiptol ne vien salės centre įsikūręs snūduriuojantis realybės pertrūkis – fantastinis personažas.

 

Lyginant parodoje pasirodžiusių studentų kūrinius su profesionaliais jų pirmtakais, į akis krenta labai aukštas eksponuojamų eskizų, maketų, lėlių, kostiumų atlikimo, idėjos įgyvendinimo lygis. Tai nebėra tik teatro dirbtuvėms ir meno taryboms skirti papaišymai – kūriniai įgyvendinti su visa derama pagarba dailininko profesijai ir rodo, koks universalus kūrėjas ir koks geras amatininkas iš tiesų yra scenografas. Jau pirmo kurso studentams skirtos vertikalių ir horizontalių erdvėjekomponavimo užduotys nustebina švariu, skaidriu atlikimu, vyresnių kursų studentų darbai – maketų detalių precizika. Ką jau kalbėti apie istorinio kostiumo rekonstrukcijas(vadovė Giedrė Brazytė), reikalaujančias ne tik gebėjimo interpretuoti dailės istorijos faktus, bet ir siūti bei modeliuoti. Jei spektaklio idėjos įvaizdinimui pasirenkama tapybinė išraiška (pvz., Vitos Eidmintaitės kostiumai Georgeʼo Bizet operai „Karmen“), kūrinio vertę lemia ne tik veikėjų charakterių taiklumas, bet ir koloristinės tapybos įvaldymo meistrystė. Sprendimo raktu pasirinkus grafinį piešinį ar jo ir tapybinio vaizdo bendrystę (Ugnės Tamuliūnaitės kostiumai Henriko Ibseno spektakliui „Peras Giuntas“, Irinos Komisarovos – Miguelio de Cervanteso „Don Kichotui“, nors, tiesą sakant, visų jaunųjų kūrėjų net neįmanoma suminėti), ir piešinio sklandumas bei ekspresija, ir jo meninės deformacijos byloja apie jį atlikusios rankos profesinį pasirengimą kurti, dirbti dramos, operos, lėlių teatruose, neįprastose erdvėse, imtis netradicinės ir tradicinės dramaturgijos. Čia į akis krenta dar viena detalė. Kada gi, jei ne jaunystėje, metamasi į eksperimentinį avangardą, nepastebint kantraus klasikos rymojimo? Paroda atskleidė, kad nerimastingas saviraiškos poreikis yra kuo puikiausiai suderinamas su klasikine dramaturgija ir muzika. Tenka tik stebėtis, kad Sofoklis, Euripidas, Williamas Shakespeare’as, Miguelis de Cervantesas, Carlo Goldonis, Augustas Strindbergas ir kiti dramaturgijos bei muzikos laiko išbandymus atlaikę praeities kūrėjai tebetraukia jaunuosius scenografus ir nėra nei redukuojami, nei supaprastinami.

 

Skeptiškas parodos lankytojas galbūt galėjo pamanyti, jog jubiliejinei parodai darbai buvo kruopščiai atsijoti ar specialiai patobulinti. Iš tiesų taip nėra. Scenografijos specialybę kasmet įgyja ne daugiau kaip dešimt jaunuolių, todėl darant didelę atranką paprasčiausiai nebūtų buvę ką parodyti, turint galvoje tai, kad pristatyti tik pastarųjų trejų metų darbai. Galbūt tokį rimtą ir gražų rezultatą kaip tik ir galima pasiekti todėl, kad katedroje neįmanoma realizuoti „masinio apmokymo“, o parodoje rodytų darbų vadovai – Adomas Jacovskis, Virginija Idzelytė, Ieva Skauronė, Julija Skuratova, Giedrė Brazytė – žinomi menininkai, patyrę specialistai. Kad ir kokios priežastys lėmė parodos patrauklumą, akivaizdu viena: scenografijos mokykla pas mus yra stipri, savita ir perspektyvi.