7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keletas minčių iš gerumo antologijos

Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas „Nėra laiko gerumui“ apie Žebriūnų šeimą

Dalia Sverdiolienė
Nr. 42 (1103), 2014-11-28
Muzika
Filmo antraštė kiek trikdo, nes prasideda žodeliu nėra, besiribojančiu su nebūtimi. Nėra laiko gerumui? Pavadinimui įsriegtas semantinis paradoksas raitosi it vijoklis, o įsižiūrėjus lyg toteminis žaltys prašliaužia Monikos sukurtu Žebriūnų šeimos fotokoliažu: iš nuleistų akių gelmės, per rankos linkį link gretimo atvaizdo, per Ūlos nuogą baltą ranką dramatiškai juodame fone, aplenkdamas saugiai apgaubtą apolonišką altą, slysteli sidabrine stryko strėle ir akių žvilgsniu tuoj šauna į viršų; atremtas stabtelėjusios ir sustingusios vaškinės Damos (Onegino Tatjanos?) žvilgsnio, lengvu rankos paliepimu įkrenta į netikėtą ir graudžiai komišką puotos sceną lietuviškoj paežerėj, akimirksniu išsklaidžiusią mistifikacijos rimtį: pakibusio butaforiniame „Velnio nuotakos“ Dangaus soste, bejėgiškai įstrigusio nesvarumo būklėje Žebriūno rankų – sparnų mostas... Aukščiau tik dangus.
 
„Man labai svarbu, kas tu buvai, iš kur tu kilęs, ką tu veikei, ką garbinai. Ir visiems turbūt svarbu savos šaknys, ne vien tėvų, bet ir tautos. Pasąmonėje tie archetipai. Mes turime tūkstančių metų archetipų dalelytes savyje – moralės, mąstymo... Įsivaizduoji, koks sandėlis yra žmogus! Menininkams tai yra turtas. Kai kurie tą savo sandėlį sugeba praverti. Tuo ir skiriasi, man atrodo, menininkai nuo nemenininkų arba prijaučiančių“, – Arūno Žebriūno mintis užrašė Rūta Oginskaitė. Aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Paklausiau savo studentų: kas jums yra baisiausia? Jie atsakė: melas, kurio pilna visur. Vyras ar moteris, draugas ar draugė... Jau nebėr tarp mūsų Šablevičiaus, Verbos. Tai, ką daro Jančoras, labai svarbu ir vertinga – dėl to, kad jis nemeluoja, rodo, kaip yra. Neseniai pasižiūrėjau „Gražuolę“ – šis filmas visai ne apie vaikus, o apie suaugusius! Žebriūnas jame nemelavo, iškeldamas tyrumą ir sąžinę. Ir Jančoro filmo herojai atvirai kalbėjo, nemelavo. Visi keturi – orūs ir išmintingi, verti didžiulės pagarbos. Puikiai suprantu šią šeimą, nes ir pati esu „katė, kuri vaikšto viena“. Su Arūnu Žebriūnu ne kartą susitikome kine. Mūsų pokalbiuose niekada nebuvo melo. Gyventi be melo kainuoja labai brangiai – prisiminiau ir savo tėvo kadaise ištartus žodžius: „Vaikeli, tu dar nežinai, kaip sunku gyventi nemeluojant.“ Šitą tiesą pamačiau Aloyzo Jančoro filme.“
 
Kino režisierius Gytis Lukšas prisipažino, kad nuogąstavo išvysiąs ditirambus garsiai menininkų šeimai. Po filmo peržiūros jis sakė: „Šis filmas turi žmogišką dialektiką, ji veikia labiau nei tik pasakojimas apie garsios menininkų šeimos gyvenimą, daro filmą prasmingą. Filmo herojai mąsto apie tai, kas žmogaus gyvenime svarbiausia – kūryba, pašaukimas ar šeimos vertybės? Žebriūnas silpstant jėgoms teigia, jog svarbiausia yra šeimos ryšiai ir santarvė. Jų gyvenimas nebuvo idealus – nė vienos šeimos gyvenimas toks nėra. Filme apmąstomi ir klystkeliai. Visi šeimos nariai atskleidžia, ką jie suprato gyvendami, ir pripažįsta, kad nukentėjo jų, „keturių stulpų“, ryšys. Mano pirmieji žingsniai susiję su Žebriūnu – dalyvavau statant „Gražuolę“. Turėjau galimybę stebėti jo kūrybą ir iš dalies jo šeimos gyvenimą. Filme pamačiau žmogišką, ne visai optimistišką istoriją. Jos turinys man tapo staigmena: Jančoras filmą sudėliojo iš šeimos narių kalbėjimų, tylėjimų, reakcijų, prisiminimų – tai vertinga. Mes svajojame apie gyvenimą vienaip, o jis pakoreguoja mūsų įsitikinimus. Tada galvoji – po paraliais, juk tikėjausi visai kitaip.“
 
Muzikologės Jūratės Vyliūtės paklausiau: kas šiame filme jus sugraudino? „Niekas... Kaukaitės verkti negalima, – atsakė ji. – Labai vertinu Giedrę, jos talentas įvairialypis ir, nepaisant pabaigtos dainininkės karjeros, skleidžiasi toliau ir vis naujai. Jos parašytos recenzijos, esė, eilės – kone literatūros šedevrai. Filme nebuvo atkurtas jos, kaip dainininkės, paveikslas, matyt, neturėta tokio tikslo. Susimąstymo epizode prie lango Giedrė susigraudina, tačiau nepraranda savistabos. Argi gali būti kitaip? Ji – artistė, nuo operos iki žemaitiškos dainos. Žebriūnas atskleidžiamas labai ryškiai, jis pasako gilumines, reikšmingas mintis, gerai nufilmuotas. Ūlos kalbėjimas nėra toks reikšmingas kaip griežimas altu, tačiau būtent ji pavadino savo šeimą keturiais stulpais – tai yra filmo esencija. Gal vertėjo labiau atskleisti Ūlos ryšį su muzika. Monika – gili menininkė, bet tai galiu tik numanyti: jos paveikslai mane pribloškė. Nedaug parodyta jos darbų, betgi kūryba byloja daugiausiai. Žebriūnai nebijo savęs parodyti ir neidealizuoja savo gyvenimo. Tokių asmenybių šeima, išaugusi iš vieno kamieno, turėjo išsidalinti į atskiras šakas. Gera pavadinimo mintis, ji apibendrina artisto gyvenimą – reikia tik ją suvokti.“
 
Paklausta, ar gali dviejų menininkų šeima išsitekti po vienu stogu, profesorė Silvija Sondeckienė atsakė: „Sakyčiau, čia retorinis ir neatsakomas klausimas, nes mačiau gyvenime laimingų ir nelaimingų menininkų šeimų. Vieni linkę paklusti, kiti valdyti. Kaip galima juos įsprausti į vieną taisyklę? Žebriūnai, dvi asmenybės – nepaprastai talentinga dainininkė ir kino režisierius. Kokios tragiškos medžiagos filmui Jančoras surado! Kino studijos griovimas, Žebriūno paskutinis gyvenimo laikotarpis ir jo apmąstymai – pagautos labai brangios atvirumo akimirkos. Kuriant pomirtinius filmus žmogus jau nieko nebegali pasakyti. Brangiausi yra paties herojaus žodžiai. Pavadinčiau visų režisierių nelaime, kad jie kuria filmus apie kitus, o patys labai retai parodomi. Apie patį Žebriūną mažai tėra filmuotos medžiagos. Talentinga, tiek daug mūsų muzikai davusi Giedrė. Aišku, ji turėjo eiti savo keliu. Viskas Dievo rankose. Kokį likimą jis mums skiria, tokį turime priimti.“
 
„Jūsų sūnūs, kaip ir Žebriūnų dukros, paliko tėvų namus ir kuria savo gyvenimus užsienyje. Ko stinga menininkams Lietuvoje?“ – klausiu profesorės. „Vėlgi, nelygu kokio tai „skrydžio“ menininkai. Dabar Lietuvoje ši sąvoka labai sujaukta. Patys ryškiausieji dažnai lieka nepastebėti, be to, Lietuvos kultūrinė erdvė iš tiesų yra labai maža. Į rimtųjų menų žanrus žiūrima atsainiai – Lietuvą užvaldė labai žemo lygio vadinamieji „projektai“. Jie siurbia kultūrai skiriamus pinigus, o tikram menui nebelieka. Daug kas Lietuvoje srūva pro pirštus. Mūsų vaikai mokėsi užsienyje pas gerus pedagogus, ten jie gali koncertuoti ir užsidirbti. Tačiau ne Sondeckio pavardė padėjo mūsų vyresniajam sūnui Pauliui patekti į Zalcburgo Mozarteumo orkestrą, kur šimtai pretendentų. Lygiai taip pat ne tėvo pavardė suteikė jaunesniajam, Vytautui, koncertmeisterio pavaduotojo vietą Šiaurės Vokietijos radijo orkestre Hamburge. Jie savo jėgomis užsitarnavo tai, ką dabar turi. Taip buvo auklėjami“, – kalbėjo profesorė.
 
O dirigentas profesorius Saulius Sondeckis norėtųį šį filmą pažvelgti asmeniškai, kaip žmogus, kaip muzikantas, kuris puikiai pažįsta Žebriūnų šeimą. „Matydamas Arūną ir Giedrę, mintimis sugrįžtu ir į savo jaunystę. Su Arūnu mes pažįstami dar nuo studijų laikų. Jis buvo mano didžiausias priešininkas, žaidė Dailės instituto krepšinio komandoje, o aš – už konservatoriją. Mes abu buvome centro pozicijoje ir vienas kitą stumdėme alkūnėmis. Kartu važiavome į varžybas Maskvoje – iš Dailės instituto ir Konservatorijos buvo sudaryta Lietuvos rinktinė. Sekiau Arūno kūrybinį kelią ir visados džiaugdavausi jo pasiekimais. Jo vaga mūsų kine labai gili. Giedrė – didžiulis talentas. Aš ją, tuomet dar studentę, pastebėjau ir pakviečiau pirmajam koncertui su orkestru. Kai ji dalyvavo solistų atrankoje į tarptautinį konkursą Sofijoje, buvau žiuri narys, pakviestas į Maskvą. Ten ji iš karto buvo išrinkta, man nė nereikėjo kovoti. Tąsyk Giedrė Sofijoje laimėjo aukso medalį, o kiek vėliau – Grand Prix M. Glinkos konkurse. Mano karjeros pradžioje kartu išleidom ir vinilinę plokštelę.Jančoro filme Giedrei teko didelis emocinis krūvis. Jos dainuojančios parodytos tik mažos atkarpėlės, tačiau ir čia matyti, kokia ji jautri dainininkė, ypač gerai sugebėjusi dainuoti šiuolaikinę muziką, kaip Felikso Bajoro „Auki auki, žalias beržas“ – kokia įtaigi, kokia išraiškinga Giedrė!Mes Lietuvoje nežinome, kas yra Ūla. Ji griežė orkestre „Cremerata Baltica“, nė nežinau kiek dešimčių koncertų kaip solistė pagrojo Mozarto koncertinę simfoniją smuikui ir altui, kartu su Gidonu Kremeriu. Supraskite teisingai: jeigu nebūsi lygiavertis, tai atsistojęs šalia Kremerio atrodysi kaip klounas. O ji garbingiausiai atlaikė šitą konkurenciją, jie grojo kaip du dideli menininkai. Beje, patį pirmą savo koncertą su Lietuvos kameriniu orkestru atliko ne tik Giedrė, bet po daugelio metų ir Ūla. Dabar ji yra Turino simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisterė. Moniką mažiau pažįstu, bet jos paveikslai filmui suteikė paslapties“, – prisiminimais dalijosi Saulius Sondeckis. Ir pridūrė:
„Filmo autorius Aloyzas Jančoras išsikėlė didžiulę polifoninę užduotį – išspręsti tokių skirtingų talentų sąveiką viename filme. Tai beveik neįmanoma. Jis ir pats turi menininko širdį, jaučia aštrius kampus, sielos virpėjimus. Jis juos pagauna, užfiksuoja per detales, per metaforas. Tai gali būti langas, žingsniai ar ėjimas per sniegą, simboliškas ir žiaurus kino studijos griovimo epizodas. Jis estetas, jam svarbu gražus kadras ir pati gamta kartu su žmogumi.“
 
Pamačiusi filmą pirmąkart, Giedrė Kaukaitė klustelėjo: „Ar čia dokumentinis, ar meninis filmas?“ Žinoma, dokumentinis – specialistai nepaliko vilčių. Iš nesukurto, nemeninio siužeto, lietuviško kino skeveldrų, aštriai nudužusių ilgesio šukių, iš skausmo gumulu užgniaužto balso kilo balto marmuro kolonos. 
 
Aloyzo Jančoro dokumentinio filmo „Nėra laiko gerumui“ apie Žebriūnų šeimą premjera įvyko Vytauto Kasiulio dailės muziejuje 2014 m. lapkričio 12 d.