7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

In memoriam

Vladas Stauskas (1932–2014)

Stauskas 45-ojo pasaulinio IFLA kongreso dalyvių vakaronėje karališkajame Het Loo parke Apeldorne (Olandija). 2008 m. A. Žickio nuotr.
Stauskas 45-ojo pasaulinio IFLA kongreso dalyvių vakaronėje karališkajame Het Loo parke Apeldorne (Olandija). 2008 m. A. Žickio nuotr.
2014  m. lapkričio 19 d. netekome architektūros profesoriaus, rekreacinės architektūros mokyklos Lietuvoje kūrėjo Vlado Stausko, save vadinusio architektūros Don Kichotu.
Architektas, urbanistas, mokslininkas, pedagogas – profesoriaus Vlado Stausko veikla pasklidusi itin plačioje architektūros sričių erdvėje. Bene daugiausia dėmesio jis skyrė rekreacinei architektūrai, rekreacinių zonų bei pastatų problematikai. Su pajūrio zonos klausimais siejosi profesoriaus daktaro bei habilitacinis darbai (1967 ir 1985 m.), savo teoriniuose darbuose jis padėjo pagrindą rekreacinių sistemų teorinei analizei, suformulavo pačią „rekreacinės architektūros“ sampratą. Taip pat jis vadovavo rekreacinės ir landšafto architektūros sektoriui Architektūros ir statybos institute. Kraštovaizdį savo moksliniuose darbuose V. Stauskas interpretavo gana plačiai, siedamas su „kraštotvarka“, kurią suprato kaip „geografijos ir architektūros metodų lydinį“. Jam rūpėjo praktinei veiklai artimi kraštovaizdžio panaudojimo, išsaugojimo ir vertės klausimai. Jis akcentavo idėją, kad estetinis kraštovaizdžio potencialas toks pat svarbus kaip ir fizinis.
V. Stauskas vadovavo ir dalyvavo parengiant miestų, kurortų, nacionalinių parkų vystymo bei atskirų pastatų projektus. Parengti Kuršių nerijos (1968, 1980, 1994 m., su architektais Jurgiu Buču, Ernestu Riepšu), Palangos (nuo 1988 m., su architektais Juozu Vaškevičiumi, Liucijumi Albertu Dringeliu) generaliniai planai. Kuršių nerijos nacionalinio parko generalinis planas 1995 m. įvertintas Valdo Adamkaus specialiu diplomu. Svarbi jo biografijoje ir pastatų architektūra. Tai Vienybės aikštės konkursinis ir detalusis projektas bei „Pramprojekto“ rūmai Kaune (1965 m., su Algimantu Sprindžiu ir kitais kolegomis); gyvenamasis kvartalas Nidoje, Kopų g. (1974 m., su architektu Vygandu Raginiu); poilsio sodyba „Kregždutė“ Palangos zonoje (1976 m.); poilsio namai „Vėjopatis“ (1982 m., su architektu Petru Grecevičiumi) Pervalkoje ir kt. Be to, V. Stauskas suprojektavo Lietuvos kurortų architektūros ekspoziciją „Expo-88“ Brisbene (Australija, 1988 m.) bei Lietuvos ekspoziciją pasaulinėje parodoje „Floriade-92“ Zutemeryje (Olandija, įvertinta bronzos medaliu).
Praktinius ir teorinius klausimus profesorius sprendė žvelgdamas per žmogaus–pastato–aplinkos santykio prizmę, puoselėjo regionalistines architektūros vertybes, nacionalinio identiteto reikšmę globalizacijos sąlygomis. Šiuo požiūriu jam itin artima architektų Franko Lloydo Wrighto, Alvaro Aalto, Ralpho Erskine’o filosofija bei kūryba. Spręsdamas sudėtingas problemas V. Stauskas pagrindė vadinamąjį landšaftinio-ekologinio planavimo metodą, kurio pagrindinis tikslas – sukurti ir išlaikyti ekologinę architektūros ir gamtos, žmogaus rankomis transformuojamų erdvių ir vietos gamtinio konteksto pusiausvyrą. Kaip pabrėždavo pats profesorius, „metodas buvo taikomas ne vien teorijoje, bet dar dažniau praktiniuose urbanistikos ir kraštotvarkos darbuose, kurie Lietuvoje 1970–1990 metais labai dažnai būdavo apjungti su specializuotais moksliniais tyrimais“. Toks požiūris į transformuojamą aplinką tarsi papildė įprastas architektūrinės kompozicijos priemones ir architektūros mokslą tarpdiscipliniškumo aspektu. Šiuo klausimu V. Stauskas perskaitė daug pranešimų pasaulinio ir europinio lygio konferencijose, išspausdino publikacijų užsienio ir Lietuvos mokslinėje bei populiariojoje spaudoje.
Formuluojamose koncepcijose profesorius greičiau stengėsi tapti realistu – fanatišku saugotoju jo nepavadinsi. Architekto nuomone, itin jautriose rekreacinėse teritorijose nei gamta, nei pastatas neturėtų būti tikslas per se. Bet koks turistinės infrastruktūros statinys yra tik priemonė poilsiui gražioje vietoje su kiek įmanoma natūralesniu kraštovaizdžiu, o ne tikslas. Čia itin svarbu tampa atskleisti ir išsaugoti etninės architektūros ir vietinės tradicijos ryšį. Iliustratyviu genius loci pavyzdžiu V. Stauskas laikė Lietuvos nacionalinius parkus: „Kuršių nerija – tai jūros ir smėlio kraštas, Žemaitija – folkloro, Aukštaitija – ežerų ir senų kaimų, Dzūkija – aukštų pušų miškų, Trakai – senosios Lietuvos istorijos.“
V. Stauskas turėjo solidžią pedagoginio darbo patirtį. Ypatingą vietą profesoriaus pedagoginėje veikloje užima Vytauto Didžiojo universitetas, kur jis dėstė daugiau nei du dešimtmečius nuo pat atkūrimo 1989-aisiais. Tapęs VDU profesoriumi, V. Stauskas publikavo nemažai pasisakymų, kuriuose apibrėžė tuometinio Menų fakulteto tikslus bei viziją. Šalia kitų menotyros sričių rengiant ir architektūrologus, profesorius pabrėždavo nepriklausomų architektūros recenzentų poreikį. Pirmame dešimtmetyje po nepriklausomybės atgavimo V. Stauskas gana aktyviai dalyvavo diskusijose permąstant Lietuvos architektūrinio lavinimo koncepciją. Čia jis užėmė aiškią poziciją: šalia įprastų technologinių mokslų būtina stiprinti ir ekologinį bei humanitarinį architektūros aspektus. Taigi, ir pasitelkiant architektūros kritiką, ir kryptingiau į humanitarines disciplinas orientuojant pačių architektų lavinimą, profesoriaus nuomone, Lietuvos architektūrą reikėjo įtraukti į kultūrologinį diskursą: „klaidingas nusistovėjęs požiūris, kai žodis „kultūra“ tapatinamas tik su koncertais, teatrais, bibliotekomis, muziejais ir pan.“. V. Stauskui vadovaujant, apgintos devynios mokslo daktarų disertacijos. Jo disertantai tapo žinomais specialistais, mokslo ir visuomenės veikėjais, tarp jų – architektas Giedrius Daniulaitis, prof. dr. P. Grecevičius, doc. dr. L. Dringelis ir kt.
Nors V. Stausko puoselėtos idėjos glaudžiai susijusios su universaliomis šiuolaikinio pasaulio ekologinėmis transformacijomis, galime daryti prielaidą, kad architekto ir mokslininko veikloje daugiausiai paralelių buvo su modernizmo pasaulėžiūra bei urbanistinėmis koncepcijomis. Tiek formuluodamas aplinkos ekozonavimą kaip principą, tiek akcentuodamas socialinį aspektą, į pirmą planą jis iškėlė šviesaus ir sveiko pasaulio viziją. Profesoriaus interesai tarsi gulė į vieną apie žmogaus ir gamtos sąlyčio ašį besisukančią sistemą. Pradėjęs nuo sociologinio požiūrio, jis keliavo įsigilinimo į gamtą link ir vėl grįžo prie žmogaus, jungdamas šias vieno, bet dažnai žmogaus vaizduotėje suskaidyto pasaulio puses.
Mokslinės ir praktinės V. Stausko veiklos įvertinimu galime laikyti ir jo dalyvavimą įvairių tarptautinių profesinių organizacijų valdymo organuose – Tarptautinės Kraštovaizdžio architektų sąjungos (IFLA) taryboje, Europos jūros krantų apsaugos ir tvarkymo taryboje (UECC, „Eurocoast“) ir kt. Daugialypę architekto veiklą pastebėjo ir Lietuvos Vyriausybė, visuomeninės organizacijos. 2003 m. profesoriui Lietuvos Respublikos Prezidentas įteikė ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ su Riterio kryžiumi. Architektų sąjunga 2003 m. jam suteikė Architektūros riterio ordiną. 2005 m. garbės žymenį „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“ V. Stauskui paskyrė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga. „Metų architektas rekreacinėje architektūroje“ – šį garbės vardą profesoriui už viso gyvenimo kūrybinę veiklą suteikė Lietuvos architektų sąjungos ir Architekto Algimanto Zavišos paramos ir labdaros fondas. 2013 m. už reikšmingą mokslinę veiklą, akademinį iniciatyvumą, architektūros mokslo darbus, atidumą kultūros ir meno srityse vystomoms idėjoms bei architektūros meno praktikai V. Stauskui suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Pabaigai norėtųsi pasidalinti keliomis jo darbų citatomis, dar kartą primenančiomis, kad pagrindinis architekto ir apskritai žmonijos rūpestis yra Žmogus, jo galimybė gyventi.
Ateina laikas – ir jau atėjo – kada modernu ir šiuolaikiška bus ne tai, kas blizga plastmase ir importiniu aliuminiu, o tai, kas tvirtai stovi ant Savo Žemės – Tautos, Šeimos, Žmogaus vertybės.“
„XXI a., tikėkimės, bus ne kontrastų, bet harmonijos ir subalansuotos plėtros amžiumi. Amžiumi, maloniu protui ir širdžiai.“
Pastato architektūra, kokia „moderni“ bebūtų, mano galva, turėtų būti lyg medis išaugęs savoje dirvoje, savame klimate, savosios visuomenės kultūrinėje terpėje.“
Ir dar. Jį pažinojusiųjų atmintyje profesorius išliks kaip labai atvira, tolerantiška, optimizmo neprarandanti ir kitus juo uždeganti asmenybė. Nepasiduodamas įsikerojusiai ligai profesorius iki paskutinės minutės stengėsi aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir profesiniame gyvenime, tuo liudydamas savo vidinės stiprybės pergalę. Esame dėkingi už šias pamokas.
Vlado Stausko mokiniai
Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė

 

 

Stauskas 45-ojo pasaulinio IFLA kongreso dalyvių vakaronėje karališkajame Het Loo parke Apeldorne (Olandija). 2008 m. A. Žickio nuotr.
Stauskas 45-ojo pasaulinio IFLA kongreso dalyvių vakaronėje karališkajame Het Loo parke Apeldorne (Olandija). 2008 m. A. Žickio nuotr.
Vlado Stausko knyga „Architektūra, aplinka, atostogos“, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012.
Vlado Stausko knyga „Architektūra, aplinka, atostogos“, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012.