Keletas minčių iš gerumo antologijos
Filmo antraštė kiek trikdo, nes prasideda žodeliu nėra, besiribojančiu su nebūtimi. Nėra laiko gerumui? Pavadinimui įsriegtas semantinis paradoksas raitosi it vijoklis, o įsižiūrėjus lyg toteminis žaltys prašliaužia Monikos sukurtu Žebriūnų šeimos fotokoliažu: iš nuleistų akių gelmės, per rankos linkį link gretimo atvaizdo, per Ūlos nuogą baltą ranką dramatiškai juodame fone, aplenkdamas saugiai apgaubtą apolonišką altą, slysteli sidabrine stryko strėle ir akių žvilgsniu tuoj šauna į viršų; atremtas stabtelėjusios ir sustingusios vaškinės Damos (Onegino Tatjanos?) žvilgsnio, lengvu rankos paliepimu įkrenta į netikėtą ir graudžiai komišką puotos sceną lietuviškoj paežerėj, akimirksniu išsklaidžiusią mistifikacijos rimtį: pakibusio butaforiniame „Velnio nuotakos“ Dangaus soste, bejėgiškai įstrigusio nesvarumo būklėje Žebriūno rankų – sparnų mostas... Aukščiau tik dangus.
„Man labai svarbu, kas tu buvai, iš kur tu kilęs, ką tu veikei, ką garbinai. Ir visiems turbūt svarbu savos šaknys, ne vien tėvų, bet ir tautos. Pasąmonėje tie archetipai. Mes turime tūkstančių metų archetipų dalelytes savyje – moralės, mąstymo... Įsivaizduoji, koks sandėlis yra žmogus! Menininkams tai yra turtas. Kai kurie tą savo sandėlį sugeba praverti. Tuo ir skiriasi, man atrodo, menininkai nuo nemenininkų arba prijaučiančių“, – Arūno Žebriūno mintis užrašė Rūta Oginskaitė.