Paulina Pukytė, „Kėdėje – „Ko čia žiūri?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė vėl Vilniuje... ir vėl seka prieškalėdines fėjų pasakas. Šįkart, manding, ji labai įmantriai ir elegantiškai sugretina anonimiškas XX a. 7–8-ojo dešimtmečių fotografijas ir senąsias (tikrąsias?) fundamentalaus absurdo bei draminės mistikos nestokojančias Raudonkepurės, Alisos Stebuklų šalyje ar Tvin Pykso istorijas.
Dvylika kūrinių (gal mėnesiai? gal juodvarniai?), pasklidusių ekspozicinėje erdvėje, taip įtikina, kad atrodo kaip ką tik atrasti iki šiol šimtmečius menančiose mūro sienose tūnoję vaizdiniai. „Mergaitėms ir berniukams“ ypač pritiko rūsio patalpos ir net muziejaus palikti reliktai (pvz., prakartėlės avinėlis tamsiame kampe). Tai išties nepamainoma įtaigaus siaubo anekdoto apie „Juodąją ranką“ preliudija.
Man smalsu, ar rasiu priekabių, kurių taip dažnai kitų parodose aptinka kritiškoji Pukytė. Galbūt dėl to, kad ėjau itin draugiškai ir sentimentaliai nusiteikusi, nieko bloga neradau. Ar viskas aišku, apie ką ir kaip? Nėra jokių abejonių – autorė parengė trumpą, bet gana išsamų parodos pristatymą, kurį lengvai randame ekspozicijų salėje ir internete. Čia sudėti ir sumanymo raktiniai žodžiai, ir atskirą pasakojimą kuriantys kūrinių pavadinimai, ir darbų techniniai parametrai, ir šešios idėjinės nuostatos. Tiesiog pavyzdinis parodos aprašas (tiesa, vienoje internetinėje versijoje sušokčiojo kūrinių sąrašas)... Tad paprasčiausiai paieškosiu Pukytės suformuluotų užuominų ir savo asmeninės patirties sankirtų.
Iš autorės sudarytos dvidešimt dviejų pagrindinių žodžių sekos išsigriebiu tris „raktus“ – tai „netikrumas“, „įtarimas“ ir „pašaipa“. Kodėl? Na, pirmiausia žiūrėdama sudvejintų senų skaidrių projekcijas bandau įsivaizduoti, kur buvo rasti šie vaizdai. Man svarbi daikto kilmės istorija. Gal čia kaltas įsiskiepytas „praeities“ sindromas – tarsi kliuvinys imti į rankas kažkieno naudotą daiktą, kuris, mano giliu įsitikinimu, vis dar išsaugo kad ir išblėsusias, bet tikrąsias buvusio šeimininko mintis ir nuotaikas...
Numanydama estetės Pukytės darbo ypatumus, įtariu, jog ji anonimiškas XX a. 7–8-ojo dešimtmečių skaidres ir videofilmus pirko internetu. Man visuomet emociškai įtaigesni darbai, kurie turi tiesioginį asmeninį ryšį. Tarkim, Aurelija Maknytė, kurią kartą aptikau „Arkos“ galerijoje peržiūrinėjančią savo sukauptą senų skaidrių kolekciją, man pasirodė širdingesnė – ji galėjo smulkmeniškai apipasakoti, iš kur ir kaip gavo ištisas vaizdų serijas. Be abejo, Pukytė, apeidama autentiškumo klausimą (ir baikit klausinėti, ar parodoje yra kokių nors nuotraukų iš asmeninio archyvo, – nėra ir negali būti!) bando priartėti prie universalijų, skatindama įsivaizduoti, kad žiūrime į praeities dvasių atspindžius ir pergalvojame savo vaikystę. Tai įtvirtina siurrealistinio absurdo pojūtį, kupiną paralelinio pasaulio nuojautų. Sutikite, realybės injekcijos kartais vožia stipriau... Kita vertus, šis Pukytės kūrinių dvilypumas turi ir akivaizdžių socialinių poteksčių, kurios autorei labai svarbios. Turiu omeny ir globalias savasties paieškas, ir naujas komunikavimo galimybes, išryškėjusias dar prieš kelis istorinius dešimtmečius.
Pukytė – detalės meistrė. Apmąstydama šią parodą nejučia grįžau prie ištiškusio raudono burokėlio lange įvaizdžio, aptikto jos knygoje „Bedalis ir labdarys“. Tai primena galimą prievartą ir net įsiteigtą kruviną tragediją, kurią parodoje maskuoja dvigubinamos projekcijos ir atsitiktinai, bet lemtingai sutampantys žmonių (būtinai – suaugusiųjų ir vaikų), gyvūnų, daiktų siluetai. Daugybė įtartinų detalių ar veikėjų pagrindinio vaizdo fone, užfiksuoti keisti veiksmai, suakmenėjusios pozos ir siūlomi veiklos ekspozicijoje scenarijai (tarkim, stebėk ir atrask panašumų, žiūrėk per akutę) sutirština anapusinės baimės atmosferą. Vis dėlto keliu prielaidą, kad kadaise Pukytę, kaip ir ne vieną sovietmečiu augusį vaiką, galėjo smarkiai paveikti 1968 m. „Vagos“ išleistos „Fėjų pasakos“ su apgaulingai nuteikiančiu modernistinio braižo Lidijos Glinskienės viršeliu, kuris apdairiai slėpė senųjų prancūzų dailininkų detaliai išraižytas chrestomatines Charlesʼo Perrault pasakų iliustracijas, tapusias anų laikų siaubo analais.
Mano manymu, Pukytės kūriniuose ryškus statikos ir dinamikos dualizmas puikiai perteikia dviprasmiškos iliuzijos efektą. Visos projekcijos tarsi visatos kūnai juda skirtingu greičiu, todėl išryškėja tai vienos, tai kitos persiklojančio vaizdo detalės. (Net išoriškai statiškas vaizdas pamažu kinta – nuo intensyvios projektoriaus šviesos skaidrė ilgainiui blunka, nyksta, tad iškart užsakomos reikiamo vaizdo replikos, bet tai jau blėstančios originalo kopijų kopijos.) Taikliai parinkdama įprastas šeimynines ar buitines situacijas, sumaniai sutapatindama atsitiktines portretuojamųjų pozas ar kasdienės aplinkos atributus, autorė tarsi pašiepia mus užvaldančias dramatiškas nuojautas ir įkyrias maniakiškas fobijas. Kita vertus, jos pasirinktas kūrinių pavadinimų rašymo principas tarsi perkelia Raudonkepurės klausimus senelei-vilkui į kitą, t.y. priekabių vienas kitam, socialinį kontekstą. Prisiminkite „Juoką“ – „Kodėl visą laiką tyli?“
Paroda veikia iki gruodžio 2 d.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Pilies g. 40, Vilnius)
Paulina Pukytė, „Kėdėje – „Ko čia žiūri?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.Paulina Pukytė, „Vonioje – „Kodėl jūsų tokia didelė akis?“ . 2014 m. J. Lapienio nuotr.Paulina Pukytė, „Vonioje – „Kodėl jūsų tokia didelė akis?“ . 2014 m. P. Pukytės nuotr.Paulina Pukytė, „Natalia – - „Kodėl jūsų tokios baltos kojos?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.Paulina Pukytė, „Miške – - „Kodėl jūsų toks didelis maišas?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.Paulina Pukytė, „Sode – „Kodėl tavo tokie dideli batai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.Paulina Pukytė, „Berniukas – - „Kodėl tu toks mažas?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.Paulina Pukytė, „Juokas – „Kodėl visą laiką tyli?“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.Paulina Pukytė, „Langelis – - „Ten yra rūsys". 2014 m. P. Pukytės nuotr.Parodos vaizdas. P. Pukytės nuotr.
