7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Patikimoji

Pianistės Irenos Uss-Armonienės jubiliejinis vakaras

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 42 (1103), 2014-11-28
Muzika
Edvardas Armonas, Ingrida Armonaitė, Irena Uss-Armonienė, Rimantas Armonas. A. Rakausko nuotr.
Edvardas Armonas, Ingrida Armonaitė, Irena Uss-Armonienė, Rimantas Armonas. A. Rakausko nuotr.
Muzikavimo ansamblyje esmė, kaip žinia, yra jo narių lygiavertiškumas, susiklausymas, bendrystė, kai dėl trokštamo meninio rezultato paaukojama individualybės raiška, kuo gali pasipuikuoti solistai. Dažniausiai pažindami ansamblį kaip vienetą, retai atkreipiame dėmesį į kiekvieną jo narį atskirai, nebent jis nuolat koncertuoja ir kaip solistas. Pianistę Ireną Uss-Armonienę įprasta matyti scenoje su muzikavimo partneriais, įprasta sutikti Muzikos ir teatro akademijoje, kur ji yra ilgametė profesorė, Koncertmeisterio katedros vedėja, išgirsti, jog vėl išvyksta vesti interpretacijos meistriškumo kursų, tačiau dėmesiu atlikėja nelepinama. Todėl vis dėlto smagu pasinaudoti gražia jos švenčiamo jubiliejaus proga ir pažvelgti į vieną nekasdienišką koncertą Taikomosios dailės muziejuje, išsiskiriantį kažkokiu ypatingu nuoširdumu, atsakingumu ir šventiška nuotaika, kurią ryškiausiai spinduliavo jubiliatė.
 
Nors Irena Uss-Armonienė buvo daugelio žymių Lietuvos atlikėjų partnerė, yra grojusi su orkestrais, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, koncertavusi daugelyje pasaulio šalių, galima sakyti, jog visą savo sceninį gyvenimą pašventė šeimai tikrąja šio žodžio prasme – ansambliui, su kurio nariais daugiausiai koncertuoja ir yra žinoma kaip darnaus šeimyninio dueto Armonas–Uss ir Armonų trio narė. Tai su jais atlikta daugybė lietuvių autorių premjerų, dalyvauta prestižiniuose Lietuvos, Vokietijos, Rusijos festivaliuose, grota daugelyje Europos šalių, įrašyta muzika Lietuvos ir užsienio radijų fondams. Ir šįkart pianistei talkino šeimos nariai, žinomi muzikai, LMTA profesoriai – violončelininkas Rimantas Armonas, jo sesuo smuikininkė Ingrida Armonaitė ir iš Vokietijos atvykęs sūnus, „Trio Enescu“ narys, violončelininkas Edvardas Armonas – beje, visi profesijai pasirinkę styginius instrumentus, tarsi nedrįsdami įžengti į užimtą „pianistinę teritoriją“. Tiesa, I. Uss šeima pasižymi dar platesniu muzikiniu kontekstu. Išsami atlikėjos biografija buvo pateikta koncerto programoje, iš kurios nežinantys galėjo sužinoti, jog Irena Uss gimė ir augo Kaune, muzikų šeimoje. Jos motina Ana Turovska-Ūsienė – garsi dainavimo pedagogė, išugdžiusi būrį žymių dainininkų, brolis Aveniras Ūsas – pianistas, ketvirtį amžiaus vadovavęs J. Naujalio muzikos gimnazijai, dėdė Viktoras Turovskis – iškilus choro dirigentas, nusipelnęs meno veikėjas, choro „Vilija“ įkūrėjas ir ilgametis vadovas.
 
Irena Armonienė ir jos scenos partneriai seniai imponuoja meistriškumu. Jau prieš daugelį metų apie juos rašę muzikologai pabrėžia ne vien virtuoziškumą, bet ir Ritos Nomicaitės įvardytą vertingiausią savybę – „inteligentišką laikyseną interpretuojamos muzikos atžvilgiu: atlikėjai tampa lyg nematomi, jie persikūnija į kiekvieną opusą“. O pasak Audronės Žiūraitytės, „pianistės Irenos Uss meistriškumas – taktiškas, nesavitikslis, svarbus puikaus dueto veiksnys“.
 
Šias savybes vėl pademonstravo I. Uss ir partneriai, atlikdami įvairios stilistikos autorių programą. Gerai dramaturgiškai sudėliotame koncerte pagrindiniu akcentu buvo pasirinktas Dmitrijaus Šostakovičiaus Fortepijoninis trio Nr. 2 e-moll, op. 67, labai svariai pradėjęs antrą koncerto dalį. Ypatingo meistriškumo ir dvasinės brandos reikalaujantis kūrinys suskambėjo nepaprastai raiškiai, stilingai. Trio atskleidė gilų šios muzikos tragizmą ir dinamišką emocionalumą, kaip mąslaus Largo dalyje, kur kiekvieno instrumento linija „rėžė“ sodrų garsą, palaikoma stoiškų „choralinių“ fortepijono akordų, arba finaliniame „mirties šokyje“, kur, įsisiūbavus nevilties, netgi griūties šėlsmui atlikėjai tarsi beatodairiškai nėrė į jo epicentrą, pasiekė visišką garso hipertrofiją, o iš tikrųjų labai protingai suvaldė ir grubiai aštrius pizzicato, ir melodines frazes, ir staigius dinaminius kontrastus, ir atidžiai sekė vidinio pulso vedlį. Manyčiau, kad D. Šostakovičiaus muzika trio nariams yra artima, ją perprasti galbūt padėjo I. Armonaitės asistentūra ir R. Armono aspirantūra Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, galbūt I. Armonienei giliai įstrigo Mstislavo Rostropovičiaus, ypatingo D. Šostakovičiaus muzikos atlikėjo, meistriškumo pamokos. Kad ir kaip būtų, šis Fortepijoninis trio e-moll – tai jų repertuaro akcentas (beje, pernai Armonų trio kūrinį specialiai atliko Vilniuje viešėjusiai kompozitoriaus našlei).
 
Visiškai kitokia gaida baigėsi pirma koncerto dalis. Skambėjo vienintelis koncerte lietuviškas kūrinys – Jurgio Juozapaičio „Mėnulio šviesa“ dviem violončelėms ir fortepijonui, sukurtas Armonų trio užsakymu (2004 metų autorinė versija). Čia išgirdau impresionistišką, „permatomą“ spalvą, natūralią muzikos tėkmę, kurią jautriai perteikė Edvardas ir Rimantas Armonai ir kuriai kaip visada patikimą pagrindą „klojo“ Irenos Armonienės fortepijonas. Iš neišsemiamo savo raiškos arsenalo šįkart jie ištraukė subtilų garsą, prasmingą štrichų kalbą, sulig pabaiga išnykstantį flautando,tarsi išgyvendami šviesų būties amžinybės suvokimą.
 
Kiti kūriniai – Roberto Schumanno „Fantastinės pjesės“,op. 73, violončelei ir fortepijonui bei Ottorino Respighi Adagio con variazioni – leido dar ryškiau atsiskleisti I. Uss muzikavimui. Nors juose į pirmą planą keliama violončelė, įsiklausyti į svarbią ir sudėtingą fortepijono medžiagą buvo ne mažiau įdomu ir malonu. Trimis R. Schumanno pjesėmis pradėję koncertą, I. Uss ir Edvardas Armonas pradžiugino darniu motinos ir sūnaus duetu, įnešdami aukštos kultūros visuomenės požymių – namų muzikavimo – tradicijos atšvaitų. Tiesa, Edvardo garsas skambėjo nevisiškai užtikrintai (gal dėl pirmo jaudulio?), bet tai atlikimui pridėjo papildomą ir visiškai tinkamą subtilesnės interpretacijos atspalvį. Savo ruožtu O. Respighi Adagio su variacijomis, kurias atliekant sūnų pakeitė tėvas, Rimantas Armonas, violončelės garsas įgavo itin sodrių spalvų, o su svarbia, turtingos faktūros, nors tik epizodiškai į solo pozicijas iškylančia fortepijono partija kartu jie atspindėjo ir savotišką šeimos gyvenimo sanklodą – tarsi buvimo dviese emociją, ramų kasdieniškumą, melodinių linijų, kaip pokalbio, plėtojimą, pagaliau –neišblėsusią romantiką.
 
Labai šventiškai ir nuoširdžiai koncertą užbaigė Franzo Schuberto Adagio A-dur smuikui, dviem violončelėms ir fortepijonui (tokiai sudėčiai aranžavo Tadas Šileika), jį atliko visi muzikai. Šviesos ir žaismingumo kupinas F. Schuberto kūrinys, šįkart netgi „nesudrumstas“ kompozitoriui būdingomis skausmo ir ilgesio gaidelėmis, teigė didelį optimizmą, kurio atlikėjams ir taip netrūksta. Galėjome dar kartą pasidžiaugti stabiliais, atsakingais, visą savo gyvenimą pašventusiais scenai meistrais, tarp kurių kaip nepakeičiamas patikimumo garantas – o kartu ir visos plačios muzikų šeimos ašis – laiminga šypsojosi Irena Armonienė.

 

Edvardas Armonas, Ingrida Armonaitė, Irena Uss-Armonienė, Rimantas Armonas. A. Rakausko nuotr.
Edvardas Armonas, Ingrida Armonaitė, Irena Uss-Armonienė, Rimantas Armonas. A. Rakausko nuotr.