„Septyni nykštukai ieško Snieguolės“. L. Vansevičienės nuotr.
Po teatro vaikams turtingo sausio ir Vilniaus mažasis teatras pakvietė į premjerą mažiesiems – originalią pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ versiją. Pasaką perrašė ir režisavo Evaldas Jaras, šiame teatre prieš keletą metų pastatęs „Mamą katiną“ – ypač didelio populiarumo sulaukusią Čilės rašytojo Luiso Sepúlvedos apysakos interpretaciją.
Kurdamas spektaklį „Septyni nykštukai ieško Snieguolės“, režisierius panaudojo kelis jau patikrintus sėkmės elementus: vaisingą bendradarbiavimą su dailininku Mariumi Jacovskiu, iš esmės vyrišką aktorių trupę ir komiška improvizacija grįstą vaidybą. Šįkart scenografijos sprendimą laikyčiau kone labiausiai vykusiu meniniu sumanymu. Vienoje scenos pusėje – milžiniškas medžio kamienas su drevėmis-langais, atstojantis nykštukų namą, kitoje – efektingai ir išradingai naudojamas veidrodžio rėmas su užuolaida, per vidurį – žalia miško aikštelė, o gilumoje – du postamentai su Snieguolės suknele ir riterio šalmu. Atrodo, lyg pati Mažojo teatro scenos erdvė turėtų magišką galią į kone kiekvieną šioje scenoje gimstantį naują spektaklį įterpti kokią nors Rimo Tumino spektaklių reminiscenciją – scenografijos ar rekvizito detales, praeitin nugrimzdusio grožio idėjos atgarsį ar atmosferą. Naujajame spektaklyje vaikams irgi jų netrūksta. Tekstas sufleruoja – nykštukų miškas virto muziejumi, o jie patys – tik legendinių žygdarbių šešėliais. Tai turėtų patvirtinti ir minėti postamentai, ir „paauksuotas“ muziejinis atitvaras scenos priekyje. Man ši tvorelė tapo simboliu – atsiribojimo, nebendravimo ir dirbtinumo.
VMT informuoja, kad „Septyni nykštukai...“ skirti ne patiems mažiausiems, tačiau ir vyresniems vaikams turėtų būti nepaprasta susigaudyti, kas ir kodėl vyksta spektaklyje. Ypač miglota ir ištęsta pradžia, kurioje daug veiksminio tuščiažodžiavimo. Abejonių kelia ir pati pasakos interpretacija. Svarbiausias atspirties taškas čia yra tas, kad visa Snieguolės ir septynių nykštukų istorija jau yra nutikusi anksčiau. Dabar nykštukai, o tiksliau, jų vadas Gudrutis (Tomas Rinkūnas), nerimsta apsėstas minties, kad reikia pakartoti jų protėvių žygius ir inscenizuoti Snieguolės išgelbėjimą (nors nepasakyčiau, kad Grimmų pasakoje nykštukai būtų vaizduojami kaip didvyriai). Bet kadangi gražioji senoji Karalienė (Inga Burneikaitė) esamuoju momentu griežia dantį ant Snieguolės, tai pasakos siužetas pasikartoja kaip ir be nykštukų įsikišimo. Dar įvyksta pačių nykštukų draugijos skilimas, nes Kvailutis (simpatiškas Kirilo Glušajevo, nepamirštamo žuvėdriuko iš „Mamos katino“, sukurtas įvaizdis) nepritaria savo nykštukų ketinimams (nors taip ir neaišku, ko jie iš tikrųjų siekia) ir pasiryžta kovoti už „teisybę“ (?). Naujoje pasakos versijoje tiesiog trūksta logikos, ką jau kalbėti apie dramaturgiją. Kodėl teatro vaikams kūrėjai nesinaudoja profesionalių dramaturgų paslaugomis – man neįmenama mįslė...
Ko siekta, perrašant gerai vaikams žinomą siužetą? Dažniausiai tokiais atvejais sakoma – šiuolaikiškumo. Bet jei šiuolaikiškumą suprasime kaip artimumą šiuolaikinio vaiko pasaulėžiūrai, jo supratimui, tai šiuokart tuo nė nekvepia. Apskritai susidaro įspūdis, kad vaikai spektaklio kūrėjams nelabai ir rūpi. Svarbiau, kad jie patys sau šaunūs, šmaikštūs ir įdomūs. Tarkime, Manto Vaitiekūno nykštuko Linksmučio juokeliai – juos perkąsti nelengva ir suaugusiems, ką jau kalbėti apie vaikus. Akivaizdu, kad bandyta pakartoti „Mamos katino“ metateatrinį žaidimą ir jo poveikį žiūrovams (panašiu sprendimu naudojosi ir Jaunimo teatro „Raganiukė“), tik ten aplinkybės ir personažai buvo gerokai dėkingesni, suteikę daugiau erdvės improvizacijai ir komiškumui. Keista, bet gyvybingesnės pasirodė tos scenos, kur veikia ne nykštukai, o įsimylėjėliai (Snieguolė – Indrė Patkauskaitė, Princas – Tadas Gryn), o dar labiau – Karalienė. Inga Burneikaitė į sceną įneša visai kitokios energijos, o jos sukurtas Karalienės įvaizdis (vos ne Gertrūda ir Arkadina viename) galėtų konkuruoti su garsiausiomis pasakų kino versijų piktadarėmis, – kaip čia neprisiminsi kad ir pačios Julios Roberts filme „Veidrodėli, veidrodėli...“. Snieguolė ir Princas primena commedia dell’arte Innamorati, įsimylėjėlius, ir nesusipratimai, į kuriuos jie patenka, vaikams tikrai geriau suprantami už nykštukų sąmojus.
Turėdamas paramą, Vilniaus mažasis teatras reguliariai stato spektaklius vaikams. Jei tik turėtų noro, galėtų plėsti edukacinę veiklą. Tačiau tam reikia specialios kompetencijos, išmanymo, kaip šia kryptimi dirbama pasaulyje. Kol kas kuriantieji vaikams (ne tik VMT) daugiausia pasitenkina tuo, ką žino ir moka.
