7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Niekas nepasikeis

Agniaus Jankevičiaus „Maršrutas“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Kristina Steiblytė
Nr. 5 (1111), 2015-02-06
Teatras
Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.
Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.
Agniui Jankevičiui nesvetimas socialiai, politiškai angažuotas teatras. Ne tik spektakliai, bet ir pasisakymai viešumoje, darbas su „Bad Rabbits“ sako, kad šiam režisieriui svarbu teatre kalbėti aktualiai, skaudžiai, kelti nepatogius klausimus apie visuomenę, įstatymus, nerašytus susitarimus ir piktnaudžiavimą valdžia. Tad jo sprendimas statyti satyrinį spektaklį Vilniaus teatre „Lėlė“ suintrigavo aštraus, esamą tvarką išjuokiančio ir ją keisti siūlančio kūrinio galimybe.
 
Sausio 30 d. parodytas „Maršrutas“ prasidėjo itin entuziastinga aktorių (Karolis Algimantas Butvidas, Jurgis Marčėnas, Birutė Belada Tauterytė, Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis) scena, kurios metu papasakota, kad jie yra daiktai iš garažo (tarpinė, pompa, valytuvai, domkratas), o aplinkui – įvairūs kiti daiktai, su kuriais aktoriai-daiktai turėjo asmeninį ryšį. Ilgainiui paaiškėja, kad garažas priklausęs Stasiui, buvusiam maršrutinio taksi vairuotojui. Dar paaiškėja, kad prarastas mikroautobuso vairuotojo darbas – ne vienintelė Stasį ištikusi bėda: kažkam užkliuvo jo žmona, kažkam – jo vaikai, o dar kitam prireikė jo balso. Žodžiu, Stasio gyvenimą ištiko... kas jį ištiko, Indrės Liutkevičiūtės pasirenkamas žiūrovas ar žiūrovė turi paklausti garsiai. O ištarus tą klausimą prasideda pasakojimas apie padarą Arturą, dabartinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, ir ne itin švarius jo darbelius.
 
Padaras, padrąsintas savo žmonos-mūzos-karžygės princesės, keliauja Vilniumi nuo Užupio savivaldybės link. Jis atsiduria Katedros aikštėje, kur trinkelė Soja iš Kinijos išdarinėja nesąmones (čia neišsiversta be protesto, Brazdžionio dvasios prikėlimo ir dėmesio atitraukimo išpardavimais: susiruošusius protestuoti vilniečius ištinka „Jamam“ diena). Netoliese priešinamasi Gedimino kalno „apnuoginimui“. Keliaujant toliau, kitoje Neries pusėje pleška „Šanchajus“ ir išdygsta nauja, daili, blizganti merija. Tarantino stiliumi išsiruošiama medžioti, kitaip tariant, pirkti balsų. O galiausiai liūdnus monologus pasako buvę Stasio bendradarbiai – „Volkswagen“ ir „Citroen“ mikroautobusai. Visa tai vyksta dainuojant, šaržuojant, naudojantis videokadrais (ne tik iš anksto paruoštomis Jono Tertelio projekcijomis, bet ir gyvai kuriamu bulvių filmu, filmuojamu Deivio Sarapino), cituojant ir toli gražu nesitapatinant. Regis, ir turinys, ir priemonės tinkamos politiniam teatrui.
 
Labai panašu, kad „Maršrutas“ buvo mėginimas sukurti Lietuvoje itin retai aptinkamą politinį spektaklį. Panašu, kad režisierius, po spektaklio sausio 30 d. užlipęs ant scenos ir gal kiek nerišliai paraginęs nepasitikėti politikais, visai rimtai baisisi tuo, kas dedasi ar ne taip seniai dėjosi Vilniuje. Tačiau kaip yra iš tikrųjų, tegalime spėlioti (arba susitikę paklausti režisieriaus), nes spektaklis mums to atvirai nepasakys: greta viso to, kas naudojama politiniam teatrui kurti, čia atsiranda ir nepolitiškų elementų.
 
Visų pirma, spektaklyje dominuoja akivaizdžiai apolitiška pozicija. Nors ir teigiama, kad politinė situacija bloga, kad gyventojai kenčia dėl prastų valdininkų sprendimų, nekritikuojamos ir neišsakomos politinės pažiūros, nulėmusios konkrečius sprendimus. Kalbama apie atgrasų Padarą, o ne apie nuo jo nukentėjusius Stasį ar kitus vilniečius. Apskritai su politika spektaklis daugiausia susijęs tuo, kad kritikuojamas, pašiepiamas asmuo, ne visada tinkamai dirbęs savo darbą, yra politikas. Kritikuojant kai kuriuos abejotino skaidrumo savivaldybės sprendimus ne tik vengiama kalbėti apie konkretybes (t.y. kas, kam, kokios iš tikrųjų žalos ir naudos padarė), bet dar ir visa kaltė suverčiama Padarui Arturui, o visi nukentėjusieji paverčiami bulvėmis – daržovėmis, negebančiomis mąstyti ir veikti savarankiškai.
 
Iš tikrųjų nedaug trūksta, kad „Maršrutas“ taptų nuolatinio atpirkimo ožių ieškojimo satyra. Tuomet Stasio nelaimės ir visi kiti spektaklyje rodomi išdidinti, abstrahuoti įvykiai galėtų būti sąmoninga apolitiškų, kiekviena nauja antrašte tikinčių, paskui kiekvieną naują ekonominį išganymą žadantį politiką bėgančių tautiečių-bulvių kritika. Bet kad spektaklis būtų iš tikrųjų toks, jam trūko įžūlumo, rėksmingumo, o nuoširdumo buvo per daug. Panašiai nutiko ir spektaklio pabaigoje prabilusiems buvusiems Stasio mikriukams – jie nesukūrė to efekto, kokį turėjo, nes, užuot jaukiai ir žaviai papokštavę, sukūrę šaržą, itin prasta vokiečių kalbos imitacija (juk „Volkswagen“ kalba vokiškai, o „Citroen“ – prancūziškai) ne juokino, o greičiau liūdino bandydami kurti naivų nuoširdumą. Tik pačioje pabaigoje, parodžius visus niekingus Padaro nuotykius, prisiminti Stasys, jo šeimyna ir jo mikriukai, galintys nostalgiškai pakalbėti apie savo maršrutus. Tad nors šį kartą Vilniaus merui (t.y. kaltajam dėl Stasio ne visai atskleistų kančių) skirtas visas spektaklis, jo reprezentacija beveik niekuo nesiskiria nuo „Dviračio šou“ siužetėlių ar grafo Zuokulos epizodo spektaklyje „Ar aš Don Quixote’as?“.
 
Ir net ne taip svarbu, kad jaunieji „Lėlės“ aktoriai atrodo jau kur kas tvirčiau ir laisviau, kad Jurgio Marčėno ir Birutės Belados Tauterytės buvimas scenoje jau nebe su kurso draugais yra kitoks ir rodo, kad ateityje šie aktoriai gali būti labai įdomūs. Scenografijos ar muzikos kokybė taip pat čia nieko negali nei pridėti, nei atimti. Jei nėra stipraus turinio, aiškios pozicijos (juk sakyti, kad viskas blogai, vargu ar yra pozicija), politinis spektaklis negali įvykti.
 
„Maršrutu“ pasakęs, kad dabar Vilnių valdo nepatikimas žmogus, režisierius dar prideda, kad iš tikro visi jie būtų blogi. Jei per rinkimus išrinktume kitą merą, niekas nepasikeistų. Liktume tos pačios visų mėtomos, pjaustomos, po išpardavimus tampomos bulvelės. Bet, vengdami kalbėti konkrečiai, atvirai, kūrėjai patys su jomis supanašėja.

 

Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.
Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.
Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.
Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.
Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.
Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.