Atviri atvaizdai

„Ar tai liekanos, ar užuomazgos?“ – tokį klausimą mėgsta užduoti vienas mano pažįstamas, žiūrėdamas į menkus drabužėlius ant kūno užsimetusią moterį. Šis klausimas nedavė ramybės ir man, išvydus menininko Gyčio Skudžinsko darbų parodą „12 fotografijos tiesų“, šiuo metu veikiančią VDA parodų salėje „Titanikas“.

 

Jau pats pavadinimas intriguoja. Tikriausiai kiekvienas, besidomintis menu, užeitume į parodą, pavadintą „12 tapybos tiesų“ ar „12 skulptūros tiesų“ ir pan. Tikrai smalsu, kokios tos tiesos, kas jas „įtiesino“, ar jos sutampa su mano tiesomis? Šiuo atveju tai fotogr..., ne, negaliu jo pavadinti fotografu, nes jis pats per atidarymą minėjo, kad fotografijos profesionalai jo nelaiko fotografu, tik mėgėjai. Tai kaip jį pavadinti? Turėtų būti lyg ir fotografas, jei paroda apie fotografiją. Štai ir įvardijau skirtumą – tai ne fotografijos paroda, o paroda apie fotografiją! Nors vis dėlto nuotraukų ten šiek tiek yra... O gal galime Skudžinską pavadinti tiesiog menininku, naudojančiu fotografiją?

 

Parodos anotacijoje šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas ir kritikas Jurijus Dobriakovas rašo, kad „atvaizdas kaip toks jam (Skudžinskui, – T. I.) praktiškai neįdomus; kur kas labiau autoriui rūpi jo viduriai, vidinis veikimo mechanizmas arba vieta tam tikroje platesnėje kontekstualioje sistemoje“. Nesutikčiau su Jurijumi, nes man atrodo atvirkščiai – Skudžinskui atvaizdas labai įdomus. Netgi sakyčiau – labai svarbus. Toks svarbus, kad jis jį slepia: apverčia (serijoje „Albumas“), užtušuoja ir pakiša po deklaratyviu tekstu (serijoje „Transparantai. Artist’s Statement“ / „Menininko pareiškimas“), dekonstruoja ir supina savąją versiją (serijoje „Stilius ’03“) ar susiurbia su pinhole kamera ir transformuoja į asmeninį dienoraštį (serijoje „Infospalvos“). Būtent atvaizdo paslėpimas ar jo dekonstrukcija ir suteikia kūriniui didžiausią prasminį krūvį, tampa jo esme. Ar mes taip įdėmiai ir su didžiuliu smalsumu tyrinėtume apverstas „Albumo“ nuotraukas ir užrašus ant kitų jų pusių, jei nežinotume, kad po jais slepiasi atvaizdai? Ar tie užrašai įgytų prasmę be atvaizdo? Jų neprieinamumas ir sukuria intrigą. Tai – erdvė mūsų interpretacijų laisvei. O štai serijoje „Backgrounds“ („Fonai“) jis elgiasi kaip atvaizdų kolekcionierius ir užsiima objektyviu dokumentavimu.

 

Žmogaus gimimą ir mirtį galima pavadinti gyvenimo „skliaustais“, o gyvenimą prilyginti fotografijos vaisiui – atvaizdui. Juk dažnas mūsų sako, kad nuotrauka yra gyvenimo atspindys, atvaizdas. Todėl norėčiau Skudžinsko kūrybą pavadinti „atvaizdo skliaustais“ – atvaizdo liekanomis ir užuomazgomis, gimimu ir mirtimi, o patį menininką – atvaizdų kūrėju ir naikintoju. Vienuose savo darbuose jis tarsi grįžta prie fotografijos kaip šviesoraščio ir mes matome atvaizdo užuomazgas (serijos „Daily Setup III“ / „Kasdienis pasirengimas III“ ir „Retušas“), kituose atvaizdai nužudomi – pakeičiami tokiais šūkiais kaip „Fotografija – tobula melagystė“ ar „The brightest light makes the blackest mark“ („Ryškiausia šviesa palieka juodžiausią žymę“).

 

Dar kartą paprieštarausiu Dobriakovui, sakančiam, kad Skudžinsko kūrinių prasmė „yra nesunkiai perskaitoma išmanantiems kontekstą“, „labai aiški ir paprasta“. Tokiu atveju, išsiaiškinus jo prasmę, kūrinys tampa neįdomus, tarsi įminta mįslė. Taip tikrai nėra. Pats Gytis pakiša lankytojams „špargalkę“, pateikdamas jiems trumpus serijų aprašymus, tačiau šie aprašymai sukelia dar daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Pamėginti suprasti Skudžinsko darbus, mano manymu, labai tinka recepcijos teorija, kuri teigia, kad kūrinį užbaigia ne autorius, o jo suvokėjas. Skudžinsko kūrinių formos estetika bei metodika yra atvira galybei įvairiausių interpretacijų, priklausomai nuo suvokėjo asmeninio jautrumo, skonio, pomėgių, konteksto suvokimo ir panašiai. Pasinaudosiu Umberto Eco „atviro kūrinio“ samprata ir Skudžinsko darbus pavadinsiu „atvirais atvaizdais“. Jie nėra skirti „paspoksojimui“, o sukurti taip, kad kvestionuotų patys save, kaip metodą, kaip procesą, kaip eksperimentą ir kiekvienam žiūrovui pateiktų unikalų, tik jam vienam skirtą atsakymą.

 

VDA ekspozicinės salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.