7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vidinis požiūris

Lietuvos ir Norvegijos menininkų paroda „10 × 10 = 100% Jacquard“

Virginija Vitkienė
Nr. 5 (1111), 2015-02-06
Dailė
Eglė Ganda Bogdanienė, „Krizė“. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Krizė“. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.
 
Tačiau ar vien technologija gali būti įdomi mąstantiems meno kategorijomis? Kokioje kūrinio prasmės kūrimo ir sklaidos pozicijoje technologija aktuali, o kur ji – pašalinis veiksnys? Ar daug pastaraisiais dešimtmečiais tenka išgirsti apie technologija (pavyzdžiui, aliejine tapyba, bronzine skulptūra, medžio raižiniu ir pan.) grįstas šiuolaikinio meno parodas muziejuose ar bienalėse? Netenka. Nebent technologija parodoje egzistuoja ne kaip medžiagos ar įgyvendinimo proceso parametras, o kaip konceptas / tema / idėja. Ch. Close’o, nuo vaikystės sergančio prozopagnozija (negebėjimu įsiminti veidų, kartu ir atpažinti žmonių), kūriniuose pikselių sistema grįsta žakardo technologija atkartoja keletą dešimtmečių jo paties smulkmeniškai tapyboje taikytą taškinį ir sluoksninį kūrybos metodą. Skirtingų spalvų taškelių sluoksniais, padedančiais jam sukurti realybės iliuziją, menininkas jau kuris laikas negali tapyti dėl fizinių problemų. Metai iš metų tapydamas pagal fotografijas jis atliko savigydos aktą – trimačius (dėl neurologinio sutrikimo jam nesuvoktinus) veidus perversdamas į dvimačius – pažinius ir įsimenamus žmones. Kad pratęstų šį aktą pastaruoju metu, jam reikalinga technologija, „mąstanti“ tuo pačiu – taškiniu ir sluoksniniu – būdu. Taip jo kūryboje atsirado šiuolaikinė (žakardo staklėmis austa) tapiserija. Panašiai vyksta bet koks technologinis progresas: žmonės kuria ir naudoja technologijas kaip savo psichinių ir fizinių ribų išplėtimo įrankį. O didžiausia technologinės raidos utopija – gyvenimą prailginantys ar nemirtingumą užtikrinantys laimėjimai. Ar nepastebime čia sąsajų su nuolatiniu meno polėkiu būti kažkuo daugiau nei estetika, trinti ribas tarp meno ir gyvenimo, o nutrynus – būti pačiu gyvenimu? Maža to – būti tikresniu ir ilgesniu fenomenu nei gyvenimas?
 
Kultūros raidos kontekste Josepho Marie Jacquard’o išradimas – perfokortomis reguliuojamos automatizuoto audimo staklės, pagreitinusios audimo procesus dešimtis kartų, tapo proveržiu ne tik tekstilės pramonės, bet ir ekonomikos, o vėliau – kompiuterijos raidai, nes kodų sistema buvo perimta iš žakardo staklių programavimo principo. Bet meno priemone žakardinis audimas tapo vos prieš kelis dešimtmečius, o gausių suvenyrinio reprodukavimo atvejų, tokių kaip senosiomis tapiserijomis puošiamos pagalvėlės ar kilimėliai, susitarkime nelaikyti menu. Lia Cook ir Synthia Shira (JAV), Louise Lemieux Bérubé (Kanada) – garsios šios technologijos įvaldymo meninėje praktikoje pradininkės, besinaudojančios pusiau automatizuotomis (TC 1, TC 2) ir pramoninėmis staklėmis. Šios menininkės yra žinomos specializuotų tekstilės meno parodų ir bienalių kontekste. Jų kūrinių turinys yra psichologiškas, antropologiškas, kvestionuojantis medijų ribas. Jos, kaip ir dera tekstilės lauko menininkams, dalyvauja procese nuo pradžios iki pabaigos, išmano ir kompiuterinio failo parengimo audimui, ir pusiau ar visiškai automatizuoto audimo specifiką. O naujoji šios technikos virtuozė, pastebėta tarpdisciplininėse šiuolaikinio meno parodose ir bienalėse, Pae White (2010 m. Whitney bienalės nugalėtoja), kaip ir minėtasis Ch. Close’as, daugiausia naudojasi žakardo teikiamomis manipuliacinėmis hiperrealistinio vaizdo kūrimo galimybėmis. Ir tapiserijos parengiamuosius (programavimo), ir audimo procesus jie palieka aukštos kvalifikacijos profesionalams.
 
Tad, kaip matome, egzistuoja dvi prieigos prie žakardo technologijos šiuolaikiniame meno lauke: techniškoji (išmanymas, kaip padaryti) ir konceptualioji (technikos teikiamų galimybių panaudojimas norimam kūrinio poveikiui sukurti). Kaip tapytojui egzistenciškai svarbus fizinis teptuko potėpis ar taškelis, taip tekstilės pagrindus turinčiam menininkui siūlas ir gebėjimas įmantriomis jo kombinacijomis sukurti realybę yra vienodai įkvepiantys kūrybiniai veiksniai. O fotografo žvilgsnis – kai tikrovė tik fiksuojama, o ne modeliuojama, yra menininkų „iš atstumo“ (tekstilės tapatumo atžvilgiu) privilegija.
 
Kurioje tad stovykloje yra parodos „10 x 10 = 100% Jacquard“ autoriai?Pirmasis įspūdis – jie yra kažkur tarp. Geba progresyviai panaudoti technologiją ir kartu kontekstualizuoti istoriją, kurdami prasmines sankryžas, susidūrimus su tekstilės kultūra. Galima sakyti, jie ne tiek naudojasi technologija, kiek ja aprengia kūrinių prasmes.
 
Lietuvos ir Norvegijos menininkai atsispiria nuo vienos platformos – šiuolaikinės kompiuterizuotos tapiserijos, bet jų galutinės stotelės – diskursyvios dilemos – žavi ir masina prasmių ir formų įvairove. Parodos menininkai yra „viduje“. Jie plėtoja šiuolaikiniam menui būdingas temas, sąmoningai naudodami tekstilines priemones, šiuo atveju – žakardinį audimą. Visi autoriai analizuoja santykį su tapatumu – savu, savos kultūros ir tekstilės kultūros tapatumu. Parodoje mažai grynojo vaizdo pavyzdžių ar technologijos naudojimo dėl jos specifinių savybių. Dažniausiai tai diskusija su istorija: tautos, politine, kultūrine, asmenine patirtimi. Audimas, kuris antropologiškai yra kultūros įženklinimo priemonė, čia išverstas į technologijų kalbą tik iš dalies, nes konceptualiajame lygmenyje vis galynėjasi troškimas veržtis pirmyn (ką suponuoja naujoji, audimą ir gyvenimą pagreitinanti technologija) ir pasąmonės šauksmas, tampantis praeities gijas iš įvairių tekstilės atminties klodų.
 
Pavyzdžiui, kultūros istorija yra esminė Monikos Žaltauskaitės-Grašienės persiško kilimo optinėms interpretacijoms, Kristinos Aas santykiui su draperijomis kaip Vakarų kultūrą ženklinančiu fenomenu, Jono Petterseno humanistinei vaizdo praktikai. Istorinis aspektas skleidžiasi Aistės Voverytės žakardų cikle, aktualizuojančiame rizikingą Lietuvos pokario merginų ryšininkių patirtį. Tautinį tapatumą, namų ir tėvynės ilgesį, pasididžiavimą iš kartos į kartą perduodamomis vertybėmis kūriniais įprasmina lietuvių ir norvegų menininkai: Ingeborg Annie Lindahl, Lina Bartkutė bei menininkų grupė Julius Žėkas, Žydrė Ridulytė, Algis Sakalauskas, Rūta Vitkauskaitė. Asmeninės istorijos, patirtys, savų požiūrių ir baimių slinktys ryškios Gintarės Pociūtės, Vilijos Povilaitytės, Hilde Hauan Johnsen, Astos Fedaravičiūtės, Gabrielės Paškauskaitės ir Kari Merete Paulsen kūriniuose. Karina Siegmund išsiskiria pasirinkimu tyrinėti audinio paviršių – tai būdinga rankų darbo tapiserijoms, tad ji iš esmės kvestionuoja žakardo progreso būtinybę akivaizdžiai naudodamasi tik technikos garantuojamu laiko sąnaudų taupymu. Kari Dyrdal ir Daiva Zubrienė yra arčiausiai manipuliuojančiųjų žakardo technologija kaip realumo įspūdžio kūrimo priemone. Tačiau D. Zubrienė „iššoka“ iš tekstilinio kūrinio turinio, o Norvegijos menininkė simuliakriškai perkuria tekstilę tekstiline medija. Elin Igland meistriškai transformuoja dvimatę audimo praktiką į trimačius, erdvę užvaldančius objektus. Žakardą kaip reprodukcinę (daugiatiražę) techniką konceptualiai naudoja Eglė Ganda Bogdanienė. Anne Marte Dyvi ir Idun Aune videodarbas taip pat yra socialiai angažuotos ir konceptualios prieigos pavyzdys – menininkės žiūrovui pasiūlo ne konkretų audinį, o performatyvų pasakojimą apie tai, ką audimas joms reiškia šiandien. Daugumos parodos kūrinių temos yra tekstilėje, „viduje“, tekstilės istorijoje, bet kartu atskleidžia naujųjų technologijų teikiamas galimybes ir paskatas kūrybinei minčiai, meninių sprendimų ir temų įvairovę.
 
Akcentuodama technologiją paroda, rodos, „įrėmina“, apriboja ir žiūrovo, ir menininko požiūrį. Tačiau kartu pateisina tokį sprendimą pasiūlydama suvokti žakardinį audimą ne vien kaip technologiją, bet kaip diskursą apie žmogų, jo materialiąją ir dvasinę kultūrą, paveldą ir progresą. Apibendrinant norisi palinkėti šioje parodoje susitikusiems kūrėjams dar platesnių kontekstų, drąsos naudotis ir išnaudoti technikų privilegijas, kartais, kai dėl per artimos distancijos vaizdas ima skaidytis į pikselius, atsitraukti ir kartu su nuostabos ištiktais žiūrovais patirti meną fotografuojančiu žvilgsniu, iš šalies.  
 
Paroda veikia iki vasario 21 d.
VDA ekspozicinės salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

 

Eglė Ganda Bogdanienė, „Krizė“. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Krizė“. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Asta Fedaravičiūtė, „Identifikacija – laiko pėdsakai“. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Asta Fedaravičiūtė, „Identifikacija – laiko pėdsakai“. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Kari Dyrdal, „Svarmenys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Kari Dyrdal, „Svarmenys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Karina Siegmund, „Krioklys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Karina Siegmund, „Krioklys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Daiva Zubrienė, „Obuolio seksualumas“. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Daiva Zubrienė, „Obuolio seksualumas“. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Julius Žėkas, Žydrė Ridulytė, Algis Sakalauskas, „Tautiška giesmė“. A. Narušytės nuotr.
Julius Žėkas, Žydrė Ridulytė, Algis Sakalauskas, „Tautiška giesmė“. A. Narušytės nuotr.
Jon Pettersen, „Simul Virum“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jon Pettersen, „Simul Virum“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Gintarė Pociūtė, „Nusipuošimas“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Gintarė Pociūtė, „Nusipuošimas“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Hilde Hauan Johnsen, „Brolis ir seserys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Hilde Hauan Johnsen, „Brolis ir seserys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Ingeborg Annie Lihdahl, „Žmogaus išsaugojimas ir „Materialinės mergaitės“ mirtis“. 2012 m.
Ingeborg Annie Lihdahl, „Žmogaus išsaugojimas ir „Materialinės mergaitės“ mirtis“. 2012 m.
Aistė Voverytė, „Neužmirštuolės“, instaliacijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Aistė Voverytė, „Neužmirštuolės“, instaliacijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Ernesta Dikinytė, „Užklotas. Funkcija – antifunkcija“, instaliacijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Ernesta Dikinytė, „Užklotas. Funkcija – antifunkcija“, instaliacijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.