Lėtas, kartais itin lėtas tempas. Įdėmus įsižiūrėjimas ir įsiklausymas. Ilgi statiški planai. Pauzės. Personažų vidinių būsenų perteikimas stebint juos tarsi iš šalies, nemėginant tapatintis, bet sykiu išreiškiant savo santykį su supančiu pasauliu, – tai šiandienos sinefilui turbūt nesunkiai atpažįstamas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano braižas. Nepasakytum, kad jis būtų unikalus, tiesiog šiais laikais itin retas. Programinis mažumos kinas, sekantis geriausiais klasikos pavyzdžiais. Pakanka žvilgtelėti į Ceylano mėgstamiausių autorių sąrašą: Tarkovskis, Bressonas, Antonioni, Bergmanas, Ozu...
Pernykštė žinia iš Kanų, kad Nuri Bilge Ceylano filmą „Žiemos miegas“ žiuri įvertino aukščiausiu festivalio apdovanojimu, nebuvo netikėta. Jau nuo 2002 m., kai ten parodytas filmas „Vienišius“, šis režisierius yra Kanų elitinio klubo narys, apdovanojimus pelnydavo kiekvienas naujas jo filmas: „Vienišius“ – Didįjį žiuri prizą, „Klimatas“ (2006) – FIPRESCI prizą, „Trys beždžionės“ (2008 m.) – geriausio režisieriaus prizą, „Kartą Anatolijoje“ (2011) – vėl Didįjį, ir pagaliau „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) – „Auksinę palmės šakelę“. Tarsi Ceylanui skirta šakelė jau anksčiau augo ant Kanų palmės medžio ir tik dabar buvo nuskinta. Gaila, kad net kiek per vėlai, nes „Žiemos miegas“, nepaisant aukštos kinematografinės kokybės, nepalieka tokio stipraus įspūdžio kaip „Kartą Anatolijoje“.
Stebėtinai harmoninga skirtingų žanrinių elementų – kriminalinės dramos, kelio filmo ir filosofinio disputo, į kurį, regis, vis labiau linksta režisierius, – visuma, atšiauraus peizažo sugestija, nakties ir dienos nuotaikų kaita, aplinkybių atsitiktinai suvestų personažų portretai, – visa tai kūrė hipnotinę ir sykiu labai autentišką „Kartą Anatolijoje“ atmosferą, perteikiančią visos visuomenės dvasinę savijautą, jos nuolankumą, snaudulį, apatiją. Tokio autentiškumo labiausiai ir stokoja literatūrinė „Žiemos miego“ siužetinė konstrukcija, nors dirbtinumą, beje, pajunti ne iš karto.
Nuri Bilge Ceylano filmus lydinti žiemos melancholija šįkart sustingdė nerealų (tad estetiškai kiek pretenzingą) Kapadokijos kraštovaizdį. Jį kontempliuoja inteligentiškų veido bruožų pagrindinis herojus Aidinas (Haluk Bilginer), kaip paaiškėja, – daugelio šio olų miestelio pastatų ir pasakiškų formų viešbučio savininkas. Sulaukęs žilo plauko, buvęs aktorius grįžo į tėvų namus su jauna žmona Nihal, rašo švietėjiškus feljetonus į vietos laikraštį ir vis rengiasi pradėti „Turkijos teatro istoriją“.
Nihal pasišventusi labdarai, kad įprasmintų savo tuščią gyvenimą šiame Dievo užmirštame užkampyje. Dar viešbutyje gyvena vyrą palikusi Aidino sesuo Nedžla, mėgstanti įsitaisyti brolio kabinete ir stebėti, kaip jis tarškina kompiuterio klaviatūrą, dėstydamas savo teisingas mintis apie principus ir aukštą moralę. Visa tai, beje, tik žodžiai ir spaudos ženklai. Liaudžiai, kuriai adresuoja savo pamokymus, tiesą sakant, Aidinas yra abejingas. Net neįsivaizduoja, kaip tie žmonės gyvena. Tvarkyti nekilnojamąjį turtą jis patikėjo valdytojui ir nežino, kad nuomininkams grasina antstoliai, atiminėjantys televizorius ir skalbimo mašinas, o kai netyčia sužino, nė kiek nesijaučia esąs atsakingas, – taisyklių privalu laikytis.
Žodžiai yra pagrindinė statybinė „Žiemos miego“ medžiaga. Aidino kabinete jauku ir šilta, garuoja ant stalo arbata, niekur nereikia skubėti (filmas trunka 3,5 val.), retkarčiais pasigirsta elegiški Schuberto Sonatos fortepijonui Nr. 20 taktai, o išretėjusią erdvę užpildo neįpareigojantys personažų pašnekesiai: apie atsakomybę prieš liaudį, apie filantropiją, apie sąvokas ir jų reikšmes, pavyzdžiui, kaip reikėtų suprasti nesipriešinimą blogiui. Jauti, kad tai tik lygus paviršius, slepiantis tikruosius jausmus, neišsakytus priekaištus bei nuoskaudas, ir jie galų gale prasiveržia atvirose sesers ir brolio, žmonos ir vyro santykių aiškinimosi scenose. Bet taip pat jauti, kad visa tai jau seniai girdėta, atėję (ar perkelta) iš literatūros ir iš kitos – gal Rusijos narodnikų – epochos.
Viską paaiškina pabaigos titrai: rašant filmo scenarijų buvo panaudoti Čechovo apsakymai „Žmona“ ir „Geri žmonės“. Panaudoti, beje, ne tik personažų dialogai bei mintys, bet ir „Žmonos“ siužetinė linija. Gal todėl vizualiai išraiškingas Aidano įvažiavimas į stotį, ketinant sėsti į Stambulo traukinį, vizitas pas kaimyną, medžioklė ir sugrįžimas namo, mintyse siunčiant žmonai meilės prisipažinimą, taip primena scenas iš dvarponių gyvenimo, perkeltas į XXI a. Turkiją. Dvasios ramybę suradęs Aidinas dabar jau gali sėsti prie „Turkijos teatro istorijos“. Originale tai „Geležinkelių istorija“. Bet teatro istorija skamba gražiau.
