7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atspindėti šviesą

Dainininkę Rasą Juzukonytę kalbina Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 5 (1111), 2015-02-06
Muzika
Juzukonytė ir ansamblis „Dainava“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Juzukonytė ir ansamblis „Dainava“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Metų pradžioje įvykęs dainininkės Rasos Juzukonytės jubiliejinis koncertas Valdovų rūmuose, šiltai sutiktas gausiai susirinkusios publikos, nuskambėjo kaip ryškus jos kūrybinio tarpsnio akcentas, ilgai lauktas įvertinimas. Dideliu žiniasklaidos dėmesiu dainininkė nelepinama, o ir dabarties diktuojamu savireklamos poreikiu nepasižymi. Tad galbūt mažai kas žino, jog kasdien, be jokios pompastikos, be TV eterių ar didžiųjų teatrų scenų, programas rengianti ir visoje Lietuvoje koncertuojanti R. Juzukonytė yra praėjusi ne mažiau turtingą ir „kalnuotą“ kūrybinį kelią. Jis prasidėjo Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios chore, kuriam vadovavo puiki muzikė ir talentinga pedagogė vienuolė Zuzana Miliūtė. Jos paskatinta, R. Juzukonytė pasuko į Juozo Gruodžio konservatoriją, vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas iškilius pedagogus Jolantą Čiurilaitę, Joaną Kepenienę, Virgilijų Noreiką, Ireną Milkevičiūtę, Reginą Maciūtę, tobulinosi užsienio profesorių interpretacijos meistriškumo kursuose, pelnė diplomus tarptautiniuose konkursuose Varšuvoje ir Bratislavoje. 1994 m. R. Juzukonytė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Safi vaidmeniu Johanno Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Netrukus šiame teatre, maestro Jono Aleksos vadovaujama, parengė vieną sudėtingiausių soprano partijų – pagrindinę Aidos partiją Giuseppe Verdi operoje „Aida“. Dainininkė yra sukūrusi ir daugiau operos vaidmenų (Žynė, Fraskita, Mama, Andželika, Liza, Tatjana, Dezdemona ir kt.), dainavusi Klaipėdos muzikiniame teatre, dalyvavusi tarptautiniuose festivaliuose (Franzo Schuberto, Thomo Manno, Operetės Kauno pilyje ir kt.), koncertavusi Vokietijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Norvegijoje, JAV, Italijoje, Egipte ir kitose šalyse. Klasikinį operos žanrą R. Juzukonytė sėkmingai derina ir su populiariosios muzikos repertuaru (projektai „Klasikos metamorfozės“, „Muzikinės diversijos“), yra netgi įrašiusi dainą gotikinio roko grupės „Siela“ albume.
 
Vis dėlto, giliausiai dainininkė pažįsta sakralinę kūrybą ir atokiausius Lietuvos kampelius – gieda miestų ir miestelių bažnyčiose, rengia kamerinės muzikos koncertus. Nuo to ir pradėjome pokalbį.
 
Koncertuodama jau keletą kartų apvažiavote visą Lietuvą, gerai pažinote žmones. Kokią Lietuvą dabar matote? Ar džiaugiatės, kad viskas gerai, ar dėl kažko ir širdį suspaudžia?
Aš įsivaizduoju Lietuvą kaip didelę darnią bendruomenę, kaip šeimą, svajoju, kad ji tokia būtų. Visada džiaugiuosi, kad Lietuva tokia rami ir graži, ypač dabartiniame kontekste, bet reikia rūpintis, kad tokia ji ir liktų. Širdį spaudžia abejingumas, susvetimėjimas. Mieste kaimynas kaimyno nepažįsta. Žmonės tapo vieni kitiems šalti, jau net ir bažnyčiose nesisveikina. O mūsų tiek nedaug, juk kiekvienas sutiktas gali ir draugu, ir broliu tapti. Manau, ateina dvasinis poreikis kažkaip visiems susiburti. Laimė, provincijos miesteliuose žmonės šiltesni. Tai ir pagal publiką jaučiu – mažo miestelio klausytojai nuoširdesni, jų akys švyti, o aš taip gerai pasijuntu, kad viską nuo scenos jiems atiduočiau. Jie ne tiek išlepinti koncertų, atlikėjų ir kiekvieną labai vertina, brangina. Kultūros situacija provincijoje, kaip ir visur, priklauso nuo šviesuolio, bendruomenės lyderio. Koks jis, tokia bendruomenė aplink jį ir buriasi. Pamenu, vienos Žemaitijos gimnazijos direktorė, atiduodanti begalę energijos puoselėdama tą mokyklą, – daro remontus, organizuoja renginius, – pasakė, kad jei nebus mokykla šviesi, kur tam vaikui šviesos pamatyti? Jo aplinka juk dažniausiai yra „juoda“.
 
Svarbiausią jūsų repertuaro dalį sudaro sakralinė muzika. Kaip atėjote iki tokio gilaus šios muzikos pajautimo, supratimo, liturgijos išmanymo?
Dar vaikystėje, kai persikraustėme į Garliavą, mano tėvams kaimynai rekomendavo vaikus vesti į bažnyčios chorą, nes buvo labai gera choro vadovė – vienuolė Zuzana. Ji iki šiol liko mano kelrode žvaigžde. Giedojau vaikų chore, paskui, dar mažą, pastatė prie suaugusiųjų, ten dažnai „gaudavau“ solo epizodų. Iki šiol jaudinuosi giedodama toje bažnyčioje – kiek ten emocijų būta! Beje, mane mokė ir vargonais groti, ten stovėjo labai geras, įspūdingas instrumentas. Dar mokiausi ir muzikos mokykloje. Su choru, kuriame giedojo daugiausia buvę tremtiniai, dalyvaudavome šv. Mišiose, todėl jau iš vaikystės man liko aiški visa sistema, ką ir kada daryti. Su bažnyčios choru giedodavome ne tik kasdienėse mišiose. Esame atlikę ir Händelio „Alleluia“ iš „Mesijo“, ir Pietro Mascagni chorą su solistais iš operos „Kaimo garbė“, ir įvairių klasikinių autorių koncertinių mišių, taip pat giedojome velykines, kalėdines giesmes, tremtinių dainas. Koncertuodavome ir kituose miestuose, Vilniuje, didžiuosiuose atlaiduose ir kitur, žinoma, sovietiniais laikais akylai stebimi milicininkų ir panašių „veikėjų“. Į koncertines keliones su mumis vykdavo pasišventę istorikai, šviesuoliai, mes aplankydavome istorines vietas, partizanų, knygnešių kapus. Tokia patirtis iš vaikystės man itin brangi.
 
Kaip jus asmeniškai veikia sakralinė muzika, giesmės?
Net negalėčiau apibūdinti. Pradedu giedoti ir... išeinu... Negiedu iš natų, viską tik atmintinai, užsimerkusi. Visada mintyse paprašau, kad per mane žmonėms būtų pasakyta kažkas gero. Tikiu, kad jie tai pajunta. Man atrodo, jog ne aš giedu, tai ateina iš aukščiau.
 
Kas yra dabartinio jūsų sakralinio repertuaro ašys, puošmenos?
Pastaruoju metu mudvi su ilgamete koncertmeistere Aušra Motuziene parengėme Leo Delibe’o „Missa brevis“, dažnai jas giedame. Norime pateikti mažiau girdėtos muzikos, todėl radome prancūzų, amerikiečių kompozitorių mišių, „Ave Maria“. Niekados neapseinu be Dezdemonos maldos iš Verdi „Otelo“ – joje užkoduota kažkokia nepaprasta, nenusakoma būsena,  klausydamasi šios arijos verkiu.
 
Vienas iš svarbiausių jūsų kūrybinio gyvenimo akcentų yra „Aida“. Kaip prie jos priėjote ir ką ji jums reiškia?
Baigusi akademiją vis ieškojau vokalo žinių, norėjau tobulintis. Ketverius metus dar mokiausi pas profesorių Virgilijų Noreiką, su juo rengiau Aidos partiją Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Prieš tai debiutavau Safi vaidmeniu Johano Strausso operetėje. Labai rimtai dirbau prie Aidos. Šis vaidmuo man, pradedančiai solistei, atsirado labai netikėtai ir buvo didelis išbandymas. Su puikia pianiste koncertmeistere Rasa Biveiniene, Ispanijoje, kur ji jau ilgus metus gyvena, dalyvavome konkursuose. Buvome Bilbao, kai paskambino maestro Jonas Aleksa ir pasiūlė rengti Aidos vaidmenį. Man pasisekė, kad mokytis partiją iškart pradėjau su R. Biveiniene, davusia gerų patarimų. Laikau didele gyvenimo dovana, kad dirbau su šviesaus atminimo dirigentais Jonu Aleksa, Jonu Viržoniu. Jie buvo labai skirtingi. Viržonis – „klasikinis“, akademiškas, ir man, jaunai solistei, labai padėjo jo vidinė ramybė, nuoseklus darbas su solistais. Savo ruožtu Aleksa išvedė į muzikos platybes, suteikė tikrojo muzikos pažinimo, o reikalavimus išreikšdavo nepaprastai iškalbinga mimika, emocija. Aš jį gerai supratau, tik dar neturėjau tiek vokalinių galimybių, kad viską įgyvendinčiau. Aida man išliko labai svarbi, aš ją jaučiu, užtat pasirinkau po daugelio metų padainuoti ir jubiliejiniame koncerte. Viena draugė po koncerto man parašė labai jautrų ir gražų laišką, itin taikliai pajutusi mūsų „ryšį“: „Aidoje – visa toji sielos kelionė. Ji – vergė, bet ji – karaliaus duktė; ji – valstybės dalis, bet ji – moteris; Aida – Tavo sielos likimas. Jame viskas, kas buvo, ko neprisimeni, ko nežinai, kas dar skauda, dėl ko džiaugiesi.“
 
Su kuo labiausiai draugaujate, kartu koncertuojate, gastroliuojate?
Labai ilga draugystė sieja su alytiškiais – dainų ir šokių ansambliu „Dainava“ ir jo vadovais Danute Plytnikiene, Romualdu Ambroževičiumi, Arvydu Mikalausku. Kadaise pasikvietė kartu koncertuoti ir iki šiol nepaleidžia. Su jais apkeliavau daug šalių, koncertavome lietuvių bendruomenėse – septyniuose Australijos miestuose, Pietų Afrikos Respublikoje, Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje, ten, beje, lietuvių nemažai. Džiaugiuosi, kad ansamblis dalyvavo ir mano jubiliejiniame koncerte Valdovų rūmuose. Dar studijų metais esu dainavusi su folkloro ansambliu „Ainiai“, koncertavome ir užsienyje, taip pat su orkestru „Trimitas“. Bet daugiausia koncertuojame ir labiausiai draugaujame su pianiste, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore Aušra Motuziene ir baritonu, akademijos docentu Deividu Staponkumi. Aušra yra ne tik ilgametė koncertmeisterė, bet ir puikiai veda mūsų koncertus, net padeda organizuoti. Su Deividu dažnai dainuojame duetus – man šis žanras nesvetimas, duetu padainuodavome ir su profesoriumi Noreika, ir su jo studentais. Taip pat nemažai koncertuojame trise – aš, Nomeda Vilkanauskaitė ir Raimonda Tallat-Kelpšaitė, o kai per vieną renginį, kuriame dainavo „Trys tigrai“, mus šmaikščiai pavadino „Trimis panteromis“, šio vardo „neatsikratome“ iki šiol.
 
Kamerinis vokalinis repertuaras – dažniausiai tai vokiškasis Lied – yra gana sunkus, intelektualus. Ar drąsiai vežate jį į Lietuvos miestelius, galbūt neįpratusiai prie tokios muzikos publikai, ar parenkate kitokių, lengvesnių dainų?
Man smagu, kad esu reikalinga, kviečiama, turiu labai gausų repertuarą – ir sakralinės muzikos, ir kamerinės vokalinės, kartais net sunku pasirinkti, ką dainuosiu. Mano kamerinės muzikos repertuarą sudaro vokaliniai ciklai, pavienės dainos. Nors daugiausia dainuoju originalo kalba, koncertuodama miesteliuose naudoju į lietuvių kalbą išverstą tekstą. Man svarbu, kad žmonėms būtų suprantamas dainos turinys, taikliau perteikiama emocija. Susirandu ir poetų vertimus, ir Aušra Motuzienė gražiai žodžius išverčia. Klausytojai tada geriau supranta ir tą „sunkiąją“ muziką. Be abejo, niekados neapseinu be lietuviškų dainų – Stasio Šimkaus, Giedros Gudauskienės, Vytauto Miškinio, be Balio Dvariono Dalios arijos ar jo „Žvaigždutės“. Esu dar atsidėjusi keletą lietuviškų dainų, kurias turiu išmokti.
 
Dėkoju už pokalbį, linkiu didžiausios sėkmės.

 

Juzukonytė ir ansamblis „Dainava“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Juzukonytė ir ansamblis „Dainava“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo