7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Daug klausimų

Lietuviškų televizijų naujienose beveik kasdien šmėkščioja reportažai apie šauktinius, manevrus, karo bazes, užsienio karo lakūnus, karines akademijas ar šventes. Juose visi išpažįsta meilę tėvynei ir patriotinę pareigą. Žiūrėdamas į tuos žmones pasijuntu lyg sugrįžęs į mokyklos karinio parengimo pamoką. Tada man pavyko – atsisakiau ardyti „Kalašnikovą“ pareiškęs, kad esu pacifistas. Mokytojas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų ir dar kontūzytas kare, todėl sutriko, nes nežinojo, ką reiškia „pacifistas“, ir leido sėstis atgal į suolą. Matyt, pamanė, kad sergu reta liga. Bet „sukarinto“ patriotizmo liga man baisesnė. Tokio pobūdžio ideologijos dažnai būna nukreiptos prieš svetimus, simboliškus kitus. Užtat jos efektingai maskuoja valdžios nesugebėjimą (arba nenorą) kalbėtis su visuomene. Valdžios atstovai vis dar sako monologus, dažniausiai pamokomus, populistiškus ir todėl apgailėtinai aintelektualius, o juos vis rodo tos pačios televizijų žinių laidos. Apie atvirą, pliuralistinę, tolerantišką visuomenę, sugebančią reflektuoti gėdingus savo istorijos momentus, nebeužsimena niekas. Todėl vis labiau grimztame į provincialų grožėjimąsi savimi. Regis, niekas negirdi, kaip absurdiškai skamba žodžiai „nacionalinė ekspedicija“, kai jais apibūdinamas malonių ir garsių žmonių bene savaitę trukęs plaukimas Nemunu, senu kurėnu. Bijau, kad ateityje tokių „ekspedicijų“ vis daugės, nes televizijos bijo skaudžių, provokuojančių temų. Istorija joms – tik proga kurpti mėgėjiškus filmus arba lėkštus detektyvus.

Erdvės trauka

Rugpjūčio 20 d. „Kablyje“ buvo sunku kvėpuoti – tiek susirinko žmonių padiskutuoti apie gatvės meną ir grafičius. Gal reikėjo atidaryti langus, bet taip dingtų subkultūrai privaloma prietema, nors už pseudokorintinių kolonų nukarusio kablio vaizdas būtų kaip tik. Tai – iš dalies realizuota Mindaugo Navako 9-ojo dešimtmečio pabaigos vizija iš antrojo „Vilniaus sąsiuvinio“. Fotomontaže kablys buvo pritvirtintas prie geležinkelio stoties pastato, pavertęs jį tarsi vagonu, o visą miestą – galingų industrinių jėgų vežamu kroviniu. 1994 m. jis ironiškai neutralizavo Geležinkeliečių rūmų pompastiką ir šie tapo alternatyvios kultūros vieta. Už tai, o kartu ir už atvirą panieką grožiui, daugelis stoties rajono gyventojų jo nekenčia ne mažiau nei kiti – „Vamzdžio“. Bet po šiuo impotentiško „pjautuvo“ ženklu vis randa prieglaudą „aukštosios kultūros“ standartų neatitinkantis menas. Šįkart – Gatvės meno festivalis, kuris vyksta jau trečius metus.

Kantri muzikos vasara

Kaip ir kasmet, liepos pradžioje Bauskės miestelis suskamba kantri muzikos garsais, pilies apylinkės pasipuošia kaubojų skrybėlėmis, trinksi žirgelių kanopos, pasipila „Bauskas Alus“ ir visa tai sukelia daug malonių rūpesčių festivalio „Country Bauska“ rengėjams Uldžiui Ozoliniui ir Martinui Ružai. Kaip visada, festivalis vyko gražiame parke prie Bauskės pilies Mūšos ir Mėmelės upių santakoje. Kaip visuomet, festivalyje grojo daugybė Latvijos grupių, dalyvavo „žvaigždžių choras“, line dance šokėjai iš visos Latvijos, dirbo lietuviai garso inžinieriai ir scenos technikai bei videomeistrai, buvo gausybė maisto, smulkių suvenyrų kioskelių ir keli kantri muzikos gerbėjai iš Lietuvos. Teko pabūti Latvijoje kelias dienas po renginio, todėl Bauskės miestelį apėjau keletą kartų, nuodugniai apžiūrėjau muziejus ir galerijas, bažnyčias ir aikštes, išbandžiau visas maitinimo įstaigas ir galiu pasakyti, kad porcijos didelės, o alus skanus.

Tik tiek

Mažoje Kauno menininkų namų salytėje, be manęs, buvo gal dar trys žmonės, nepažinoję pačios autorės. Ko gero, kas antras turėjo fotoaparatą ir vaikščiodamas rituališkai ratu su kolegomis bandė įamžinti tą saujelę nelaimingųjų, dėl tam tikrų priežasčių tądien nusprendusių pabūti tik žiūrovais. Apie apšvietimą šnekėti sunku: ko gero, lempos paliktos nuo ankstesnės parodos ir kažkas, atsirėmęs į sieną, netyčia jas uždegė. Tačiau toje mažoje salytėje su visais žmonėmis ir visomis lempomis tyliai užgroja patefonas. Ir tada, rodos, randi užuominą – vidury salės tylintis juodas rojalis ją tik patvirtina: kalbėsime apie praeitį. Tad štai, pirmoji Mildos Kiaušaitės paroda „Varno pasakos“ taip pat vyko Kauno menininkų namuose. Anot pačios autorės, per jos kūrybos metus Kauno menininkų namai tapo ir jos pačios namais (ir visas tuntas draugų, pažįstamų, giminaičių pasidaro kiek artimesni). Tad, galima sakyti, laikas, kad ir praeities, yra kintantis. O ir pati fotografija nėra statiška, ji – trumpas veiksmas, akimirksnis.

Nuosprendis teatrališkumui

Viena pirmųjų šio sezono premjerų – Klaipėdos jaunimo teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuojamas „Ledas“ pagal Vladimiro Sorokino to paties pavadinimo romaną. Su vis aktyviau dirbančiu režisieriumi kalbamės apie būsimą premjerą ir jo požiūrį į teatrą.

Septintoji „Baltijos banga“

Rugpjūčio 23–30 d. jau septintą kartą Nidos gyventojai ir poilsiautojai buvo sukviesti pasižiūrėti dokumentinių bei vaidybinių kino kūrėjų iš Baltijos šalių, Suomijos, Vokietijos filmų. Festivalyje svečiavosi ir gausus būrys kinematografininkų.
 
Šį kartą festivalyje buvo parodyta ir lietuvių klasikos – Arūno Žebriūno 1969-aisiais sukurta „Gražuolė“ bei Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990), juo festivalis ir buvo atidarytas. „Baltijos bangos“ vadovas kino režisierius Gytis Lukšas sako: „Ateityje festivaliuose stengsimės laikytis naujos tradicijos – rodysime bent vieną ar du lietuviškus filmus, jau tapusius kino paveldu. Tai prasminga, nes senieji filmai restauruojami ir atsiranda nauja kokybė bei angliški subtitrai, o tai reiškia, kad lietuvių kino klasiką galime skleisti ir už šalies ribų.“ Pasak Raimundo Banionio, „tai tarsi dviguba retrospektyva, juk filmą kūrėme 1990-aisiais – blokados metais, o jo siužetas glaudžiai susijęs su plačiai Lietuvoje nuskambėjusiu 1972-ųjų įvykiu – Romo Kalantos viešu susideginimu Kaune. Tai filmas apie mūsų kartą. Aš ją vadinu „nuskustąja karta“, kuri pajuto laisvės kvapą. Mes tais laikais klausėm užsienio radijo, pirkom džinsus, platinom, siuvom juos patys, nors ir nebuvom hipiai, bet tokia mada buvo. Šis filmas apie laisvę, ne apie valstybės laisvę, bet apie žmogaus laisvę. Kad ir kaip būtų, iš mūsų kartos išaugo vėlesni sąjūdžiai. Mes paragavome pradžios – buvome nuskusti plikai, gavome „bananų“, kai kas pasėdėjo ir beprotnamyje. Laisvės skonis davė impulsą žmonėms, dar labiau suvešėjo vidinis laisvės troškimo daigelis.“

Su Čiurlionio vardu

 Pažymint Čiurlionio metus ir pasitinkant 140-ąsias jo gimimo metines (rugsėjo 22 d.) gausu įdomių ir prasmingų renginių. Jau tryliktus metus Druskininkuose vyksta kasmetinė mokslinė konferencija „Čiurlionis ir pasaulis“ (liepos 26–29 d.), įsiliejusi į festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ programą. Festivalį rengia Druskininkų savivaldybė, Lietuvos muzikų rėmimo fondas ir bendrija „Atgaiva“. Noriu pasidalinti mintimis apie konferencijoje skaitytus pranešimus bei gvildentas temas, kurios dažnai perauga mokslinės konferencijos ribas ir išveda į plačias kultūros ir būties problemų trajektorijas. Mūsų istorinės ir visuomeninės patirtys geriau geba rezonuoti su praeities įvykiais, praplėsdamos empatijos ribas. Gal dėl to plačiau atsiveria praeities dalykai, kasmet išgirstame kažką nauja ir netikėta, kas, rodos, buvo jau gerai ištirta ir žinoma. Ne veltui ilgametis memorialinio M.K. Čiurlionio muziejaus Druskininkuose direktorius Adelbertas Nedzelskis yra taikliai pasakęs, kad kiekvienas Čiurlionio kūryboje suras kažką pagal savo brandos laipsnį. Tad kuo renginys praturtino šiemet, ką svarstė dvi dešimtys filosofų, menotyrininkų, muzikologų, etnologų iš Italijos, Jungtinės Karalystės, Kanados ir Lietuvos?

Kino naujienos trumpai

Rugsėjo 27 d. Norvegijoje įvyks serialo „Okupuotieji“ („Occupied“) premjera. Jo scenarijaus autorius – populiarus detektyvų rašytojas Jo Nesbø, jam ši idėja gimė dar 2008-aisiais, kai Rusija užpuolė Gruziją, bet serialas pradėtas kurti jau po Krymo aneksijos. Filme pasakojama fantastiška istorija apie tai, kaip į valdžią Norvegijoje ateina radikalių ekologų partija, kuri stabdo dujų ir naftos gavybą. ES vadovybės tokia politika netenkina ir ji kreipiasi į Rusiją, kad ši pultų Norvegiją. Kremlius sutinka. Rusijos kariuomenė okupuoja Norvegiją, kad grąžintų į pasaulinę rinką norvegų išteklius. Vieną pagrindinių vaidmenų seriale sukūrė Ingeborga Dapkūnaitė. Tai brangiausias Norvegijos istorijoje serialas: jo biudžetas – 90 mln. kronų (maždaug 10 mln. JAV dolerių), prie „Okupuotųjų“ gamybos prisidėjo ir švedai. Rusijos ambasada Norvegijoje sureagavo vos pasirodžius „Okupuotųjų“ reklaminiam klipui ir išreiškė savo apgailestavimą, kad toks serialas bus rodomas.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įsivyrauja „Didis blogis“

 Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta intriguojančios premjeros „Didis blogis“, iki šiol pristatytos darbiniu pavadinimu „Wartists“, repeticijos. Šia premjera rugsėjo 23 dieną LNDT pradės savo 76-ąjį sezoną. Tekstą spektakliui kūrė Marius Ivaškevičius kartu su spektaklio režisieriumi vengru Árpádu Schillingu. 

 

„Prieš metus su Árpádu pradėjom kalbėtis apie darbą Lietuvoje. Karo Ukrainoje fone gimė mintis kurti spektaklį apie tai, kaip jo nuojautos keičia mus pačius. Kaip suprantame savo tapatybę, pozicijas, pasirinkimus? Ir kaip karą galime suvokti jo neišgyvenę? Šia idėja užsikrėtė dramaturgas Marius Ivaškevičius ir kartu su Árpádu sukūrė stiprų tekstą, kuris atrodo visiškai naujai lietuvių dramaturgijos kontekste. Įpusėjęs spektaklio kūrimo procesas žada originalų rezultatą, kurį pristatysime sezono pradžioje. Ši premjera yra naujas teatro kūrybinis iššūkis ir žingsnis gilinantis į esminius šiandieninio žmogaus ir visuomenės klausimus“, – sako LNDT meno vadovas Audronis Liuga. 
 

Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“ Ožkabaliuose

 


Rugsėjo 4–5 dienomis Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r.) rengiamas tradicinis Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“.
 
Jono Basanavičiaus gimtinėje nuo 1997 metų organizuojamas festivalis tęsia ir puoselėja klojimo teatro tradicijas, sukviesdamas pagyvenusių žmonių, suaugusiųjų ir jaunimo mėgėjų teatrų kolektyvus. Jaunimo trupių pasirodymai klojimo scenoje ne tik paįvairina renginį, bet ir skatina jaunosios kartos kūrybiškumą, įsiliejimą į krašto kultūrinę veiklą.
 
PUSLAPIS
IŠ
1003