Dramaturgo Falko Richterio kūryba, pristatoma 5 kontinentų scenose nuo Berlyno „Schaubühne“ iki Tokijo „Opera Nomori“, sugrįžta į Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatrą. Lietuvoje dar nedaug žinomo kūrėjo pjesę „Po ledu“ čia repetuoja režisierius Artūras Areima. Spektaklio premjera jau netrukus – rugsėjo 11,12 dienomis.
![]() |
Jis nebuvo niekuo ypatingas (ant kairiojo peties turėjo iš mažų rudų taškelių sudarytus grįžulo ratus). Jis nebuvo išvaizdus (aš nepamenu net jo akių spalvos). Vienintelis jo išskirtinumas (nors ir tai jį tik šiek tiek skyrė iš kitų) buvo jo nenumaldomas pomėgis žaisti tylos šešėlių žaidimą. Žaidimas paprastas: nesakyti to, kas negali būti pasakyta. Rodos, paprasčiau ir nesugalvotum. Tačiau sakykite, kas iš tiesų gali būti pasakyta? Čia puikiai tinka prisiminti Alfonsą Nyka-Niliūną, rašiusį: „Ir aš tada taip ryškiai pajutau, kokie beprasmiški pasauly žodžiai:/ Kad tiktai mes juos nuolatos viltim aprengiam,/ O patys liekam beviltiškai nuogi:/ Kad bus sunaikinti pasaulyje žmogaus ir Dievo žodžiai,/ Bet niekas nepajėgs sunaikinti manęs.“ Jis buvo puikus žaidėjas. Geriausias, kokį kada man yra tekę matyti. O juk tylos šešėlius žaidžia kiekvienas (ar bent jau dauguma).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.
![]() | ![]() | ![]() |
Šiemet į trisdešimt ketvirtąjį kantri (country) muzikos festivalį „Piknik Country Mrągowo“ Mrongove nutariau vykti sužinojęs, kad jame dainuos Rosanne Cash – didžiojo Johny Casho dukra. Dar man labai knietėjo tenai nukakti, nes paskutinį kartą buvau maždaug prieš trylika ar net daugiau metų, o pirmą kartą ten nuvykau 1997-aisiais. Puikiai prisimenu šio renginio didybę, kai jį organizavo Lenkijos kantri muzikos profesorius Kornelijus Pacuda. Daug metų vyko kantri grupių konkursas, 1999 m. mano vadovaujama CBSB jame yra laimėjusi antrąją vietą, nusileisdama tik didžiajai Irinai Surinai iš Rusijos. Šiame konkurse kasmet dalyvaudavo pačios geriausios Europos kantri muzikos grupės, daugybė žvaigždžių iš JAV (tokių kaip Katty Mathea, Steve Warineris, Davidas Ballas, Chadas Brockas, George’as Hamiltonas IV ir V). Žinoma, ir šiandien išliko koncertai atstatytame amfiteatre, paradas miestelio gatvėmis, mugė, kurioje nuolat sukosi Cezario Makiewiczaus daina „Visi keliai veda į Mrongovą“, virtusi festivalio himnu, kelios koncertų vietos miestelio centre, šėlstantys gerbėjai, tačiau festivalis, žinoma pasikeitė, nors dabar iš lėto vėl atgauna pirmykštį pavidalą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Rūta Butkus veda šiuolaikinio šokio pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vyčio Jankausko šokio studijoje bei VU Kinetiniame teatre. Šį kartą norėjosi pasikalbėti ne tiek apie menininkės kūrybą, kiek apie jos pedagoginę patirtį bei šokį, egzistuojantį ir už scenos ribų.
![]() | ![]() |
Viskas prasidėjo šeimoje, nes tėvai ir seneliai yra muzikantai: mama ir seneliai groja fortepijonu, tėtis – birbyne. Nuo mažens vis reikalavau, kad man duotų dūdą. Taip ir atvedė mane į Naujalio muzikos gimnaziją, kur pradėjau groti išilgine fleita, o paskui paėmiau ir klarnetą. Tėvai jau tuo metu žinojo, ką daro, nes turėjau mokytis pas Vitalijų Žemaitį, kuris yra parengęs didžiąją dalį žymių Lietuvos klarnetininkų. Tarp jo mokinių ir Žilvinas Brazauskas (dabar dirba Liubeke), ir Andrius Bernotaitis (Kauno simfoninio orkestro pirmasis klarnetas), ir žinomas jaunas atlikėjas Vytautas Giedraitis, ir kiti. Dabar pas V. Žemaitį mokosi abu jaunesni mano broliai, septyniolikmetis Stasys ir vienuolikmetis Rokas. Pastarasis jau nuo mažumės vaikščiojo į visas mūsų su broliu repeticijas, namuose, prisiklausęs muzikos, vos ne atmintinai galėjo paniūniuoti melodijas, kurias grojom, o ir instrumentai namuose jam buvo nuolat po ranka. Ir dabar mes visi trys esame klarnetininkai, drauge ir koncertuojame.
![]() | ![]() |
Liepos 8 d. Arlio antikiniame teatre buvo paskelbti svarbiausio Europos fotografijos festivalio „Arlio susitikimai“ („Les Rencontres d’Arles“) apdovanojimai. Niekas turbūt nesitikėjo, kad antrą kartą per šešerius metus čia suskambės Lietuvos vardas – 2009 m. Rimaldas Vikšraitis tapo metų atradimu, o šiemet Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta Vito Luckaus monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ paskelbta geriausia istorinės fotografijos knyga.
![]() | ![]() |
Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas geriausiai išryškino apgailėtiną politinių diskusijų lygį Lietuvoje. Jį puikiai atspindėjo ir įvairių televizijų reportažai, kuriuose žodis paprastai buvo suteikiamas ne specialistams, o „liaudies“ atstovams. Kad pastarųjų mentalitetas nelabai pasikeitė per tuos šešiasdešimt metų, kol ant tilto stovėjo skulptūros, parodė kad ir vienos televizininkų užkalbintos ponios nuomonė, esą ant tilto turėtų stovėti Lietuvos kunigaikščiai. Vienas stabas būtinai turi būti pakeistas kitu. Tai padės ištrinti iš atminties nepatogius ir dažnai konformistiškus tautos istorijos fragmentus. Man atrodo, kad skulptūros pirmiausia badė akis buvusiems aukštosios partinės mokyklos ir kitų panašių įstaigų bendradarbiams.
![]() | ![]() |
„Kelias, laikas, vyksmas – tai dažnos temos mano kūryboje“, – teigia kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė, liepos 19 d. surengusi savo pirmąjį autorinį kūrybos vakarą. Ir iš tikrųjų, peržvelgę gausų kompozitorės kūrybos sąrašą galime aptikti štai tokius pavadinimus: „Prasilenkiantys laike...“ (2000), kvintetas pučiamiesiems Nr. 2 „Laikas“ (2004). Neretai sakoma, kad muzika – tai laiko menas, gal net pats tobuliausias, geriausiai padedantis atskleisti amžino kintamumo paslaptį.
![]() | ![]() |