7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Į Oskaro Koršunovo teatrą sugrįžta F.  Richterio dramaturgija

 Dramaturgo Falko Richterio kūryba, pristatoma 5 kontinentų scenose nuo Berlyno „Schaubühne“ iki Tokijo „Opera Nomori“, sugrįžta į Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatrą. Lietuvoje dar nedaug žinomo kūrėjo pjesę „Po ledu“ čia repetuoja režisierius Artūras Areima. Spektaklio premjera jau netrukus – rugsėjo 11,12 dienomis.

 

Falkas Richteris – režisierius, bet taip pat ir vienas svarbiausių savo kartos teatro rašytojų Vokietijoje, jo kūriniai išversti į daugiau nei 25 kalbas, žinomi ir vertinami visame pasaulyje. Savo pjesėse jis analizuoja fizinę ir psichinę individo būklę bei bendrą politinę situaciją šiuolaikinėje Vakarų kultūroje. F.  Richterio tekstai yra išgyventi ir apmąstyti, veikia kaip realybė ir kinas, kaip politika ir poezija tuo pačiu metu. 
 

Apie tylą ir šešėlius

Jis nebuvo niekuo ypatingas (ant kairiojo peties turėjo iš mažų rudų taškelių sudarytus grįžulo ratus). Jis nebuvo išvaizdus (aš nepamenu net jo akių spalvos). Vienintelis jo išskirtinumas (nors ir tai jį tik šiek tiek skyrė iš kitų) buvo jo nenumaldomas pomėgis žaisti tylos šešėlių žaidimą. Žaidimas paprastas: nesakyti to, kas negali būti pasakyta. Rodos, paprasčiau ir nesugalvotum. Tačiau sakykite, kas iš tiesų gali būti pasakyta? Čia puikiai tinka prisiminti Alfonsą Nyka-Niliūną, rašiusį: „Ir aš tada taip ryškiai pajutau, kokie beprasmiški  pasauly žodžiai:/ Kad tiktai mes juos nuolatos viltim aprengiam,/ O patys liekam beviltiškai nuogi:/ Kad bus sunaikinti pasaulyje žmogaus ir Dievo žodžiai,/ Bet niekas nepajėgs sunaikinti manęs.“ Jis buvo puikus žaidėjas. Geriausias, kokį kada man yra tekę matyti. O juk tylos šešėlius žaidžia kiekvienas (ar bent jau dauguma).

 

Planetos ir satelitai

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  

Šėlsmas, liūtys ir įžymybės

Šiemet į trisdešimt ketvirtąjį kantri (country) muzikos festivalį „Piknik Country Mrągowo“ Mrongove nutariau vykti sužinojęs, kad jame dainuos Rosanne Cash – didžiojo Johny Casho dukra. Dar man labai knietėjo tenai nukakti, nes paskutinį kartą buvau maždaug prieš trylika ar net daugiau metų, o pirmą kartą ten nuvykau 1997-aisiais. Puikiai prisimenu šio renginio didybę, kai jį organizavo Lenkijos kantri muzikos profesorius Kornelijus Pacuda. Daug metų vyko kantri grupių konkursas, 1999 m. mano vadovaujama CBSB jame yra laimėjusi antrąją vietą, nusileisdama tik didžiajai Irinai Surinai iš Rusijos. Šiame konkurse kasmet dalyvaudavo pačios geriausios Europos kantri muzikos grupės, daugybė žvaigždžių iš JAV (tokių kaip Katty Mathea, Steve Warineris, Davidas Ballas, Chadas Brockas, George’as Hamiltonas IV ir V). Žinoma, ir šiandien išliko koncertai atstatytame amfiteatre, paradas miestelio gatvėmis, mugė, kurioje nuolat sukosi Cezario Makiewiczaus daina „Visi keliai veda į Mrongovą“, virtusi festivalio himnu, kelios koncertų vietos miestelio centre, šėlstantys gerbėjai, tačiau festivalis, žinoma pasikeitė, nors dabar iš lėto vėl atgauna pirmykštį pavidalą.

Kvėpavimo ritmas

Rūta Butkus veda šiuolaikinio šokio pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vyčio Jankausko šokio studijoje bei VU Kinetiniame teatre. Šį kartą norėjosi pasikalbėti ne tiek apie menininkės kūrybą, kiek apie jos pedagoginę patirtį bei šokį, egzistuojantį ir už scenos ribų.

Sužinau apie muziką daug naujų dalykų

 Viskas prasidėjo šeimoje, nes tėvai ir seneliai yra muzikantai: mama ir seneliai groja fortepijonu, tėtis – birbyne. Nuo mažens vis reikalavau, kad man duotų dūdą. Taip ir atvedė mane į Naujalio muzikos gimnaziją, kur pradėjau groti išilgine fleita, o paskui paėmiau ir klarnetą. Tėvai jau tuo metu žinojo, ką daro, nes turėjau mokytis pas Vitalijų Žemaitį, kuris yra parengęs didžiąją dalį žymių Lietuvos klarnetininkų. Tarp jo mokinių ir Žilvinas Brazauskas (dabar dirba Liubeke), ir Andrius Bernotaitis (Kauno simfoninio orkestro pirmasis klarnetas), ir žinomas jaunas atlikėjas Vytautas Giedraitis, ir kiti. Dabar pas V. Žemaitį mokosi abu jaunesni mano broliai, septyniolikmetis Stasys ir vienuolikmetis Rokas. Pastarasis jau nuo mažumės vaikščiojo į visas mūsų su broliu repeticijas, namuose, prisiklausęs muzikos, vos ne atmintinai galėjo paniūniuoti melodijas, kurias grojom, o ir instrumentai namuose jam buvo nuolat po ranka. Ir dabar mes visi trys esame klarnetininkai, drauge ir koncertuojame.

Daugiau nei 100 procentų

 Liepos 8 d. Arlio antikiniame teatre buvo paskelbti svarbiausio Europos fotografijos festivalio „Arlio susitikimai“ („Les Rencontres d’Arles“) apdovanojimai. Niekas turbūt nesitikėjo, kad antrą kartą per šešerius metus čia suskambės Lietuvos vardas – 2009 m. Rimaldas Vikšraitis tapo metų atradimu, o šiemet Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta Vito Luckaus monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ paskelbta geriausia istorinės fotografijos knyga.

 
Laimėjimas įspūdingas, nes šiais metais konkursui buvo pateiktos 728 knygos iš viso pasaulio, iš jų 93 knygas atrinko žymiausi ekspertai Markusas Schadenas, Horacio Fernandezas ir Rémi Coignet: 72 į autorinės knygos kategoriją, o 21 – į istorinės. Be Luckaus monografijos, į nominuotų autorinių knygų kategoriją pateko dar viena lietuviška knyga – Gyčio Skudžinsko „Albumas“ (leidėjas „Nerutina“). Nugalėtojus išrinko Paryžiaus galerijos „Jeu de Paume“ vadovė Marta Gili, atradimų prizo nominatoriai Krzysztofas Candrowiczius, Louise Clements, Fannie Escoulen, Claire Jacquet ir Francesco Zanot, „Photosynthèses Editions“ ir „Delpire Editions“ prezidentė Vera Michalski, Avinjono „Fnac“ redaktorius ir prekiautojas meno knygomis Jérôme’as Marcas. Abiejuose sąrašuose Lietuva buvo vienintelė šalis ne tik iš Rytų bei Vidurio Europos, bet ir apskirai vienintelė, neįeinanti į tradicinių svarbiųjų fotografijos šalių sąrašą. Nors ir buvo didžiulė konkurencija, komisija už Vito Luckaus monografiją balsavo vienbalsiai.

Kai reikia įkvėpimo

 Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas geriausiai išryškino apgailėtiną politinių diskusijų lygį Lietuvoje. Jį puikiai atspindėjo ir įvairių televizijų reportažai, kuriuose žodis paprastai buvo suteikiamas ne specialistams, o „liaudies“ atstovams. Kad pastarųjų mentalitetas nelabai pasikeitė per tuos šešiasdešimt metų, kol ant tilto stovėjo skulptūros, parodė kad ir vienos televizininkų užkalbintos ponios nuomonė, esą ant tilto turėtų stovėti Lietuvos kunigaikščiai. Vienas stabas būtinai turi būti pakeistas kitu. Tai padės ištrinti iš atminties nepatogius ir dažnai konformistiškus tautos istorijos fragmentus. Man atrodo, kad skulptūros pirmiausia badė akis buvusiems aukštosios partinės mokyklos ir kitų panašių įstaigų bendradarbiams.

 
Pirmadienį (liepos 20 d.) skulptūroms skirta laida „Teisė žinoti“ taip pat atspindėjo tų diskusijų lygį. Rita Miliūtė nuolat pašaipiai nutraukinėjo pašnekovus, kurių nuomonė neatitiko jos požiūrio, ir pirmiausia istorikę Rasą Čepaitienę. Man regis, kaip tik pastaroji vienintelė pateikė blaivią, nepriklausomą ir argumentuotą nuomonę, nes kiti laidos dalyviai tik atvirai politikavo.

Ryžtingų sprendimų priėmimo baimė tvyro visur

 

Raktažodžių skambesys

 „Kelias, laikas, vyksmas – tai dažnos temos mano kūryboje“, – teigia kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė, liepos 19 d. surengusi savo pirmąjį autorinį kūrybos vakarą. Ir iš tikrųjų, peržvelgę gausų kompozitorės kūrybos sąrašą galime aptikti štai tokius pavadinimus: „Prasilenkiantys laike...“ (2000), kvintetas pučiamiesiems Nr. 2 „Laikas“ (2004). Neretai sakoma, kad muzika – tai laiko menas, gal net pats tobuliausias, geriausiai padedantis atskleisti amžino kintamumo paslaptį.

 
Vaidai Striaupaitei-Beinarienei labai svarbus šiandienos muzikos pažinimas. Ji domisi daugelio lietuvių ir užsienio kompozitorių kūryba, analizuoja kitų tautų etninės muzikos struktūras, ieško sąsajų su lietuvių liaudies muzikos ypatumais. Šį domėjimąsi paskatino šviesaus atminimo profesorius Julius Juzeliūnas, kurio kompozicijos klasėje mokėsi V. Striaupaitė-Beinarienė. Paklausta, kokie prisiminimai lydi studijų metus pas profesorių J. Juzeliūną, kompozitorė atsakė: „Profesorius buvo labai išmintingas Mokytojas. Leido išbandyti įvairias naujoves, kurios labai domino ir norėjosi kuo greičiau viską įgyvendinti, bet taip pat ragino rašyti visiems instrumentams. Studijų pradžioje skatino kurti tradicines formas, o vėliau ieškoti savitos kūrinio dinaminės formos, įvairių instrumentinių sudėčių. Išmintingų profesoriaus patarimų, įžvalgų, pasakojimų iš savo patirties yra labai daug. Kartą pasakiau profesoriui, kad sustojau vietoje ir niekaip negaliu rašyti toliau. Ir gavau tokį patarimą: vežimui užklimpus nereikia bandyti važiuoti toliau tuo pačiu keliu, o geriau grįžti atgal ir pasukti kitu, geresniu. Taip pat dažnai prisimenu linksmą profesoriaus pasiūlymą įdėti į muziką daugiau druskos ir pipirų.“
PUSLAPIS
IŠ
1003