Tik tiek

Tarkim, paskutinę vasaros dieną pristatoma nauja paroda. Jau vien tai atidarymui teikia, rodos, absurdiško simboliškumo. Bet, tarkim, ta paroda lyg tyčia susijusi su laiku filosofijos kontekste ir dar, negana to, kvestionuodama laiką fotografijoje tarsi prašo kiekvieno žiūrinčiojo jį interpretuoti savaip – asmeniškai. Nesu tikra, kodėl ir kaip man pavyksta būti ten, kur nusprendžiu būti, tačiau kiekvienu buvimu tarytum atsiduriu kaip tik ten, kur verčiausiai ir būčiau. Šįkart šneku apie jau gana gerai žinomos fotografės (nors šiais metais ji baigė filosofijos studijas) Mildos Kiaušaitės parodą „Keistame laike“ (2013–2015). Iškart prisipažinsiu, kad žemai lenkiu galvą prieš autorės paliestas temas: laiką (neišvengiamybę ir gyvenimo discipliną) bei asmeniškumus (interpretacijų ilgumą ir platumą). Bet apie viską nuo pradžių.

 

Mažoje Kauno menininkų namų salytėje, be manęs, buvo gal dar trys žmonės, nepažinoję pačios autorės. Ko gero, kas antras turėjo fotoaparatą ir vaikščiodamas rituališkai ratu su kolegomis bandė įamžinti tą saujelę nelaimingųjų, dėl tam tikrų priežasčių tądien nusprendusių pabūti tik žiūrovais. Apie apšvietimą šnekėti sunku: ko gero, lempos paliktos nuo ankstesnės parodos ir kažkas, atsirėmęs į sieną, netyčia jas uždegė. Tačiau toje mažoje salytėje su visais žmonėmis ir visomis lempomis tyliai užgroja patefonas. Ir tada, rodos, randi užuominą – vidury salės tylintis juodas rojalis ją tik patvirtina: kalbėsime apie praeitį. Tad štai, pirmoji Mildos Kiaušaitės paroda „Varno pasakos“ taip pat vyko Kauno menininkų namuose. Anot pačios autorės, per jos kūrybos metus Kauno menininkų namai tapo ir jos pačios namais (ir visas tuntas draugų, pažįstamų, giminaičių pasidaro kiek artimesni). Tad, galima sakyti, laikas, kad ir praeities, yra kintantis. O ir pati fotografija nėra statiška, ji – trumpas veiksmas, akimirksnis.

 

Kaip jau minėjau, didelė reikšmė parodoje tenka ir asmeniškumui. Iš pirmo žvilgsnio nuotraukų serijai būdingas chaotiškumas – jos darytos skirtingose šalyse, skirtingu laiku, galų gale jos vaizduoja visiškai skirtingus dalykus. Bendras tik dydis, pateikimas ir nespalvotas spausdinimas. Panašiai kaip ir laikas: jis neina tiese, bet rišasi į mazgą dabartį jungdamas su ateitimi, praeitį su dabartimi, ateitį su praeitim ir dar gyvas galas žino ką su kuo. Tačiau keliaudamas šiuo chaotišku parodos laiku po truputį supranti, jog kiekvienas nešioja vis kitą mazgelį ir vis kitaip kuria ir dėlioja vaizdus. Fotografijos laikas kuriamas tuo momentu, kai į ją žiūrima. Ir tada pradedi kurti: ką reiškia tas takas kapinėse saulėtą dieną? Arièsą? Mirtį? O ką reiškia mirtis? Baimę ar pirmą pasivaikščiojimą Sereikiškių parke? Tad toks nė vienos nuotraukos pozos nebuvimas leidžia trinti (arba kaip tik brėžti) ribą tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti.

Parodos pristatyme Kiaušaitės fotografijos ne kartą sulyginamos su klostėmis. Jos švelniai krinta. Krinta kaskart vis kitaip, paslėpdamos daugiau nei atverdamos. Kaskart vis kitaip. Matosi keliu benueinančių dviejų žmonių nugaros. Keliu krenta aštrių tvoros strypų šešėlis. Ar tas šešėlis reiškia atskyrimą tarp jų ir visų kitų (šiaip ar taip, visi kiti juk pragaras)? Ar taip buvo tada, kai vaikščiojo prie upės trečią kartą ir pirmą kartą abu minutei nutilo? Ar tai ką nors reiškia?

 

Tarkim, jei būtų įmanoma kokiu nors prietaisu išmatuoti, kiek žmogus galvoja apie ateitį ar praeitį, kažin, kiek laiko jis skirtų dabarčiai? Esu beveik tikra, kad labai nedaug. Manau, panašiai matuoja ir Milda Kiaušaitė „Keistame laike“, rodanti (ir įrodanti), jog fotografija nėra pastovi, ji kinta, rišasi mazgais, šiurena klostėmis ir skamba paskutinę vasaros dieną per patefoną Kauno menininkų namuose.

 

 

Kauno menininkų namai (Putvinskio g. 56, Kaunas)

Dirba pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 10 iki 18 val., penktadieniais nuo 10 iki 17 val.