7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daug klausimų

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 30 (1136), 2015-09-04
Kinas Rodo TV
„Tamsoje“
„Tamsoje“
Lietuviškų televizijų naujienose beveik kasdien šmėkščioja reportažai apie šauktinius, manevrus, karo bazes, užsienio karo lakūnus, karines akademijas ar šventes. Juose visi išpažįsta meilę tėvynei ir patriotinę pareigą. Žiūrėdamas į tuos žmones pasijuntu lyg sugrįžęs į mokyklos karinio parengimo pamoką. Tada man pavyko – atsisakiau ardyti „Kalašnikovą“ pareiškęs, kad esu pacifistas. Mokytojas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų ir dar kontūzytas kare, todėl sutriko, nes nežinojo, ką reiškia „pacifistas“, ir leido sėstis atgal į suolą. Matyt, pamanė, kad sergu reta liga. Bet „sukarinto“ patriotizmo liga man baisesnė. Tokio pobūdžio ideologijos dažnai būna nukreiptos prieš svetimus, simboliškus kitus. Užtat jos efektingai maskuoja valdžios nesugebėjimą (arba nenorą) kalbėtis su visuomene. Valdžios atstovai vis dar sako monologus, dažniausiai pamokomus, populistiškus ir todėl apgailėtinai aintelektualius, o juos vis rodo tos pačios televizijų žinių laidos. Apie atvirą, pliuralistinę, tolerantišką visuomenę, sugebančią reflektuoti gėdingus savo istorijos momentus, nebeužsimena niekas. Todėl vis labiau grimztame į provincialų grožėjimąsi savimi. Regis, niekas negirdi, kaip absurdiškai skamba žodžiai „nacionalinė ekspedicija“, kai jais apibūdinamas malonių ir garsių žmonių bene savaitę trukęs plaukimas Nemunu, senu kurėnu. Bijau, kad ateityje tokių „ekspedicijų“ vis daugės, nes televizijos bijo skaudžių, provokuojančių temų. Istorija joms – tik proga kurpti mėgėjiškus filmus arba lėkštus detektyvus.
 
Kad istorija gali padėti kurti naujus save, o kartu ir visuomenę, liudija Agnieszkos Holland filmas „Tamsoje“ (LRT, 10 d. 21.30), sulaukęs ne tik „Oskaro“ nominacijos, bet ir prasmingų diskusijų Lenkijoje. Atrodytų, apie Holokaustą sukurta daug filmų, nieko naujo nebeįmanoma pasakyti, bet „Tamsoje“ laužo daug stereotipų. Filmas rodo kitokį Holokaustą – be politinio korektiškumo, supaprastinimo ir perdėto moralizavimo. „Tamsoje“ pagrindas – knyga, kurioje Krystyna Chiger aprašė, kaip jos šeima išvengė žūties Lvove, kaip 21 geto gyventoją išgelbėjo vietinis lenkas – kanalizacijos kanalų, kuriuose pasislėpė žydai, prižiūrėtojas Leopoldas Socha.
Viename interviu Holland sakė: „Gyniausi šio filmo, kėliau nepriimtinas sąlygas užsienio prodiuseriams. Pagrindinė jų buvo kalba – filmo veikėjai neturėjo kalbėti angliškai. Anglų kalba mane labiausiai erzina filmuose apie Holokaustą: ji viską teatralizuoja. Todėl ekrano tikrovė tampa dirbtinė, o kartu ir labiau pakeliama. Tada sunku pajusti, kad matome tą košmarišką situaciją be jokių filtrų ir supaprastinimų.“
 
Nestereotipiškas ir pagrindinis filmo veikėjas. Prieš karą jis buvo smulkus nusikaltėlis, baustas už vagystes ir sukčiavimą. Išėjęs iš kalėjimo pradėjo dirbti kanalizacijos tinkluose. Netrukus po Lvovo geto likvidacijos jis aptiko kanaluose pasislėpusius žydus. Užuot juos išdavęs, antisemitas Socha surado vietą, kur žydai galėjo sulaukti karo pabaigos. Turtingiausias bėglys kasdien jam mokėjo, dalis pinigų buvo skirti žydams, dalis – Sochai. Tačiau kai pinigai baigėsi, vyras pirko maistą už savus, nors prieš savo globotinius kartu su knygos autorės tėvu abu apsimesdavo, kad ir toliau ima pinigus. Visai tai truko 14 mėnesių, iki 1944 metų liepos, kai į miestą įžengė Raudonoji Armija.
 
Sochą be jokio patoso neįtikėtinai tiksliai suvaidino Robertas Więckiewiczius. Ypač meistriškai jis perteikė savo herojaus vidinę permainą, kurią išduoda tik Sochos veido mimika, nors akivaizdu, kad, skambiai tariant, tas žmogus atsiduria gėrio pusėje.
 
Rodydama gyvenimą kanaluose, kur klostosi pačios įvairiausios situacijos, kur kasdien susiduriama su pavydu, išdavyste, geismu, tuštybe, melu, Holland siekė kuo didesnio autentiškumo. Kartu su operatore Jolanta Dylewska joms iš tikrųjų pavyko perteikti klaustrofobišką gyvenimo tamsoje, purve, smarvėje atmosferą ir nesumeluotą tragizmą. Filmo ištarmė universali, „Tamsoje“ formuluoja svarbius klausimus, kurie pas mus, beje, vis dar tabu, prabyla apie žmogiškumą ir atpirkimą.
 
Į graikų tragedijos personažus kreipiasi ir prieš porą metų Kanų konkurse rodytas Davido Cronenbergo filmas „Kelias į žvaigždes“ (LNK, 9 d. 22.10). Jo veiksmas perkelia į šiuolaikinį Olimpą – Holivudą. Filmo herojai – psichoterapeuto Vaiso (John Cusack), padedančio žvaigždėms kovoti su baimėmis, ir jo žmonos Kristinos šeima. Jų paauglys sūnus Bendžis, žiūrovų numylėtinis, ką tik sugrįžo iš klinikos, kur gydėsi priklausomybę nuo narkotikų. Šeima bando ištrinti iš atminties šizofrenikę dukterį (Mia Wasikowska), sugrįžtančią į Los Andželą iš psichiatrijos klinikos, kur praleido daug metų. Dar viena filmo herojė – senstanti aktorė, Veiso pacientė Havana (Julianne Moore už šį vaidmenį apdovanota Kanuose) – siekia gauti svarbų vaidmenį.
 
Cronenbergas nekūrė Holivudo ar įžymybių kulto satyros. „Kelias į žvaigždes“ – tai epochos pabaigos portretas, bet kartu ir karikatūra, kurioje išsityčiota iš liguistų šiuolaikinių dievų, jų New Age tikėjimo, psichoanalizės paranojos, baimės, nuolatinio melo ir vaiduoklių kiekviename prabangių rezidencijų kampe. Bet kartu režisierius rodo, kad visi esame ties riba, už kurios –revoliucija, katastrofa arba bėgimas iš virtualios realybės.
 
Beveik tuo pačiu laiku LRT Kultūra (9 d. 22.30) parodys Bille’s Augusto visai priešingos ištarmės filmą „Naktinis traukinys į Lisaboną“ (2013). Sukurtas pagal Pascalio Mercier romaną, jis pasakoja apie lotynų kalbos dėstytoją iš Berno, kuris netikėtai atranda portugalų rašytojo knygą. Ji taip sudomina profesorių, kad šis iškart sėda į naktinį traukinį ir važiuoja į Portugaliją. Esmė ta, kad portugalų rašytojas suformulavo tuos pačius klausimus, į kuriuos sau niekaip negali atsakyti profesorius.
 
Manau, kad „Naktinis traukinys į Lisaboną“ buvo sumanytas kaip pasakojimas apie žmogų, kuris pagaliau atranda save, bet tapo tipišku „europudingu“. Sudėtinės filmo dalys nuspėjamos ir banalios (detektyvinė įtampa, intelektualinė mįslė, gražūs peizažai, prisiminimai apie pasipriešinimą Salazaro režimui, apmąstymai apie gyvenimo prasmę ir mirtį...). Visko filme, regis, daug, ypač garsių aktorių (Jeremy Ironsas, Melanie Laurent, Bruno Ganzas, Christopheris Lee, Martina Gedeck, Lena Olin, Charlotte Rampling, Augustas Diehlas), bet mintys supaprastintos ir parodytos prikišamai gražiai bei jausmingai. Dažniausiai taip ir būna, kai autorius nori visiems įtikti.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Tamsoje“
„Tamsoje“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Naktinis traukinys į Lisaboną“
„Naktinis traukinys į Lisaboną“