Erdvės trauka

Rugpjūčio 20 d. „Kablyje“ buvo sunku kvėpuoti – tiek susirinko žmonių padiskutuoti apie gatvės meną ir grafičius. Gal reikėjo atidaryti langus, bet taip dingtų subkultūrai privaloma prietema, nors už pseudokorintinių kolonų nukarusio kablio vaizdas būtų kaip tik. Tai – iš dalies realizuota Mindaugo Navako 9-ojo dešimtmečio pabaigos vizija iš antrojo „Vilniaus sąsiuvinio“. Fotomontaže kablys buvo pritvirtintas prie geležinkelio stoties pastato, pavertęs jį tarsi vagonu, o visą miestą – galingų industrinių jėgų vežamu kroviniu. 1994 m. jis ironiškai neutralizavo Geležinkeliečių rūmų pompastiką ir šie tapo alternatyvios kultūros vieta. Už tai, o kartu ir už atvirą panieką grožiui, daugelis stoties rajono gyventojų jo nekenčia ne mažiau nei kiti – „Vamzdžio“. Bet po šiuo impotentiško „pjautuvo“ ženklu vis randa prieglaudą „aukštosios kultūros“ standartų neatitinkantis menas. Šįkart – Gatvės meno festivalis, kuris vyksta jau trečius metus.

Festivalio direktorė Ūla Ambrasaitė, kuratorės Aušra Trakšelytė, Gabija Grušaitė ir Aistė Šeibokaitė pokalbių surengė ne vieną – su gatvės menininkais, architektais, menotyrininkais, netgi policininkais. Jie visi įrašyti – kas nesuspėjo ar netilpo į salę, gali bet kada pasiklausyti internete (http://www.streetart.lt/). Taip pat atidarytos dvi parodos: geležinkelio stoties perone (jaunų fotografų) ir Vilniaus fotografijos galerijoje (Liudo Parulskio fotomanipuliacijos). O menininkai iš Italijos (Millo), Lenkijos (Sepe & Chazme), Didžiosios Britanijos (Mobstr), Brazilijos (Osgemeos) ir Lietuvos (Antanas Dubra) piešia ant stoties rajono, buvusio taksi parko ir oro uosto bokštelio sienų. Kūrinius ir jų poveikį bus galima analizuoti vėliau, dabar man tik rūpi išryškinti vieną ten nuskambėjusią mintį, galbūt „generalinę“: kol viešosios nuomonės formuotojai baisisi nelegaliu miesto „terliojimu“, jauni menininkai sutaria – visa oficialioji kultūra yra nuobodi. Jie po truputį pasisavina teritoriją perkurdami erdvę, pagavę būsenų ir tapatybių netvarumo bangą kaip didžiausio kaifo šaltinį.

Ir ne tik čia, Vilniuje. Paskutinį rugpjūčio savaitgalį buvau Londone. Kaip visada, užsukau į didžiąsias galerijas, bet jos arba buvo tuščios (keičiama ekspozicija), arba nuobodžios. Kažkas atsitiko – gal apsinuodijau „Kablio“ oru? Net ir puiki minimalistės Agnes Martin paroda „Tate Modern“ tik priminė mirusias idėjas. Įvairaus storio pastelinių spalvų juostose stengiausi įžvelgti rankos virptelėjimus ir atodūsius, bet iš tiesų skubėjau ištrūkti į miestą. Ten vyko Noting Hilo karnavalas, o pietiniame Temzės krante – „Meilės festivalis“, sudarytas iš parodų, instaliacijų, performansų, diskusijų, dirbtuvių. Instaliacijose lakstė vaikai ir tik labai panorėjus čia buvo galima, kaip žadėjo bukletas, įsivaizduoti „taikos, meilės ir kontempliacijos šventoves“. Bet parodos buvo įdomios. Apie kintančius XX a. papročius glaustai pasakojo taiklios šeimyninio gyvenimo scenelės, kurias batsiuvys Abas Solomonas piešė žmonai Celie ant algos vokelių. O kaip kontrapunktas visam subkultūriniam atsipalaidavimui veikė rimta paroda, analizuojanti septyniasdešimt imigracijos metų, pakeitusių britų gyvenimą ir kultūrą iš esmės.

Tą pačią savaitę (rugpjūčio 21 d.) nudrengtame (anot spaudos pranešimų) Anglijos vakarinio pajūrio mieste Veston Super Mere (Weston-super-Mare) turbūt garsiausias pasaulyje gatvės menininkas Banksy atidarė teminio parko parodiją „Slegianti šalis“, kurios angliškas pavadinimas „Dismaland“ skamba panašiai į „Disneyland“. Kaip ir pridera, Disneilendo princesių pilis čia apleista ir niūri, daiktai genda, aplink – vien nelaimės ir nepatenkinti prižiūrėtojai, pasakų personažai miršta – Pelenė krenta žemyn galva iš sulūžusios karietos, fotografuojama būrio paparacių, ant suoliuko prisėdusią keleivę užpuola paukščiai, tvenkinyje plaukioja laivai, prigrūsti pajuodusių imigrantų, o ant karuselės iškeverzotas užrašas: „NETINKAMA VIETA, NETINKAMAS LAIKAS BŪTI ČIA“. Visa tai pasakoju pagal aprašymus ir fotografijas, nes į tą gana tolimą vakarų pajūrio miestą nuvykti neturėjau laiko. Bet ir gerai, nes būtų reikėję ilgai stovėti eilėje, kuri – būtina gyvenimo tokioje šalyje patirtis, puikiai pažįstama, kaip ir Sovietų Sąjunga, kurioje gimiau ir užaugau. Banksy tikriausiai neturėjo omenyje sovietijos. Jis šaiposi iš dirbtinio sėkmės pasaulio, kurį žada kapitalizmas, maitindamas mus kino industrijos pasakomis, savirealizacijos guru knygomis ir panašiais dalykais – tik tam, kad užsisvajoję nepavargtume jam tarnauti.

Banksy savo šmaikščiai kritiškais piešiniais jau senokai pasiekė tai, apie ką mūsiškiai sienų tapytojai dar tik svajoja – sako, Britanijos policijoje yra speciali komisija, kuri nustato nelegalaus piešinio meninę vertę: „O kas, jei netyčia nuvalysime Banksy?“ Galbūt dėl Gatvės meno festivalio taip bus ir mūsų miestuose, kurių sienos galės gyventi ir keistis, bet nebus priterliotos. Nes dabar atrodo, kad galima rinktis tik tarp totalinės raiškos laisvės ir totalinio draudimo. Pirmuoju atveju miestas ima panėšėti į Banksy „Slegiančią šalį“, antruoju – į mauzoliejų, kuriame tiktai ilsisi sterilizuoti iškilių protėvių kūnai.

Vis dėlto „Dismaland“ ir „Disneyland“ sąskambis man reiškia ir ką kitą. 1981 m. knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ Jeanas Baudrillard’as Disneilendą analizavo kaip antro lygmens simuliakrą – iškreiptą reprezentaciją, kuri pabrėžia tikrovės ir vaizduotės skirtį, bet tik tam, kad paslėptų faktą, jog nėra jokio skirtumo – visa Amerikos tikrovė esanti Disneilendas ir žmonės gyveną iliuzijomis kaip vaikai. Simuliakro idėja ir postmodernizmo garbinamas žaidimas ženklais kurstė sovietmečiu užaugusios mano kartos jaunystės energiją. Žinia, kad nebėra privalomų naratyvų, nebereikia paisyti jokių hierarchijų ir viskas paklūsta teksto fikcijai, išlaisvino – tai reiškė, kad viską galima daryti, išsigalvoti bet ką ir nebus jokių pasekmių, nes viskas juk netikra. Banksy „Slegianti šalis“ parodo tamsiąją postmodernizmo ištarmių pusę, kurią tada noriai ignoravome – kad destruktyvios kapitalizmo jėgos pasinaudojo laisvės iliuzija ir dabar tegalime tik neveiksmingai piktintis dėl sunaikintų viešųjų erdvių, išeikvotų resursų ir karo. Simuliakro kūrėjai apsitvėrė įstatymais, o mums liko tik apsmurgusios erdvės aprašinėtomis sienomis, absurdiškos svajonių išjuokos.

Bet ir čia yra kita pusė. Pats erdvės kūrinys galbūt veikia kaip atsvara simuliakrų užvaldytai kultūrai. Štai važiuoju traukiniu – visų akys įsmeigtos į ekranus, tik trumpam pakyla pasitikrinti, ar nepravažiavo stotelės, o paskui vėl panyra į begalinės kaitos okeaną. Į ekraną įsmeigusio akis žmogaus kūnui erdvė tarsi nebeegzistuoja, bent tol, kol patenkina bazinius poreikius. Prieš ekraną statiškas vaizdas, o ypač – abstraktus paveikslas, yra bejėgis – plokščias, stingdančiai racionalus, neįdomus. Taip turbūt atrodo ir visas menas, kurį galima pamatyti sterilioje galerijos erdvėje. Jo estetinis poveikis ir užslėptos reikšmės negali konkuruoti su tuo, ką siūlo ekranas: šviesos pliūpsniais, žinių srautu, susimuliuota rizika ir nuotykiais. Galbūt ekrano trauką gali įveikti tiktai interaktyvi erdvė.

Todėl Banksy nebeužtenka miesto sienų – jis sukuria visą teminio parko erdvę. Menininkams nebeužtenka drobės – jiems reikia sienų, kurias grafitininkai žymės savo ženklais, o šunys – savo. Fotografams nebeužtenka statiško vaizdo – Liudo Parulskio fotomanipuliacijos ima judėti, o pažiūrėjus per specialius akinius perkelia į gatvę, kurioje yra kažkas keisto. Parodos vis labiau vertinamos ne už koncepcijos išraišką, o už architektūrinį sprendimą. Bet keičiasi ir buvimo mieste būdas. Dar vasaros pradžioje Vilniaus skulptūros liovėsi paprasčiausiai stovėjusios – jos prašneko rašytojų tekstais. Bet ir to negana – regis, visi lenktyniauja, kas pasiūlys įdomesnį, labiau nutolusį nuo oficialiojo pasivaikščiojimo maršrutą. Štai ir Londone pakeliui rankiojau lankstinukus su meno, alternatyvios kultūros, slaptojo miesto ir kitokiais gidais. Tais takais eidamas ką nors sužinai – pavyzdžiui, anksčiau sienoje nepastebėdavai akmeninio atsikišimo, ant kurio sėdėdavo Londono keltininkai laukdami, kol aludžių, teatrų ir viešnamių lankytojai susiruoš namo į kitą Temzės pusę. Bet čia turbūt svarbesnė pati ėjimo patirtis – kai kažkieno vedamas nebežinai, kur esi, bet nebijai paklysti, vėl esi vaikas, iš nuobodžios tikrovės pabėgęs į vaizduotės labirintą.

Lyginant su tapyba ar fotografija, gatvės menas dar turi šansų. Jo dydis atkreipia dėmesį. Jis aptinkamas kaip įvykis kelyje, šalia jo miestas gyvena savo gyvenimą ir palieka vis naujus pėdsakus. Be to, ir aplink ištapytą sieną esanti erdvė nėra sterili, pilna ženklų, anot Aušros Trakšelytės. Pavyzdžiui, Sepe & Chazme piešinys ne tik papuošia ugniasienę (Kauno g. 1), bet ir tampa užuomina į neįgyvendintus praeities statybų projektus – žiūriu į ją ir įsivaizduoju tą nesamą miestą. Šių metų festivaliui pasirinktas stoties rajonas itin tirštas slaptų, kriminalinių, mistinių, kasdieniškų istorijų, praeities liekanų, susimaišiusių su aukų krauju ir praeivių suneštu purvu. Jį dabar perkuria skirtingos jėgos – ir į šią turčiams „nepatrauklią“ teritoriją persikraustantys menininkai, ir steriliais šaligatviais bei sutvarkytomis aikštėmis grasinantys plėtros architektai. Gatvės menas teikia (nepamatuotą) viltį, kad dar galima sutrukdyti kapitalui pasiglemžti šią teritoriją. Bet netgi jei to pasiekti nepavyks, jis ekranuose panirusias smegenis sugrąžina į tikrovę – trumpam.