Meno kritikas – algoritmas?

Kad šiuolaikinis menas cirkuliuoja visai kitaip negu anksčiau, supratau prieš pusmetį, kai vienas bičiulis britas pasigyrė gerai pardavęs atspaudą per „eBay“. Pasirodo, jis perka hipsteriškus grafikos atspaudus su kažkokiais triušiukais per „eBay“, kad vėliau parduotų už gerokai aukštesnę kainą. Bet vieną kartą jam įkėlus parduodamo kūrinio informaciją, su juo susisiekė kitas meno gerbėjas, teigdamas, kad mano bičiulio siūlomas darbas nesąs originalus, nes originalas su tuo pačiu serijiniu numeriu kabo ant jo sienos. Mano bičiulis parašė elektroniniu paštu meno kūrinio autoriui, o šis pasirausęs užrašuose nustatė iš tiesų per klaidą pažymėjęs du kūrinius tuo pačiu serijiniu numeriu. Už aplaidumą atsiprašė ir grąžino per „PayPal“ sumokėtą sumą. Tada mano bičiulis įkėlė šią istoriją į savo profilį. Ir „eBay“ pašėlo: kūrinio su neteisingu serijiniu numeriu norėjo visi, kaina pakilo astronomiškai.

„Instagram“, „eBay“ ir didėjantis skaičius portalų, siūlančių pirkti meno kūrinius tiesai iš kūrėjų, pavyzdžiui, „Saatchi Online“ ir „Tondo“, keičia vizualinių menų rinkos peizažą. Anot konsultanto Jonaso Almgreno, aukščiausioji meno rinkos lyga susideda iš 200 galerijų, 2000 pirkėjų ir galbūt 2000 menininkų. Tačiau profesionalaus meno rinkos tūris auga: manoma, kad internetiniai meno pardavimai kasmet didėja apie 20 procentų. Komercinių meno portalų tipai yra skirtingi: per „Instagram“ menininkas pritraukia sekėjus, kuriems tiesiai parduoda savo kūrinius. O „Tondo“ remiasi tradiciniu tarpininkavimo modeliu: jį kuruoja „ex-Christie’s“ aukciono namų profesionalai, kurių klientai – profesionalūs investuotojai. „Saatchi“ turi keleto lygių internetines meno parduotuves, kur profesionalūs galerininkai atrenka aukštesnės prabos meną, o tūkstančiai savanoriškai užsiregistravusių meno kūrėjų laukia atsitiktinio pirkėjo. Ir nežinia ar sulaukia. Europos menininkų pajamų statistika rodo, kad vizualinių menininkų yra daugiausia, o jų vidutinės, iš kūrybos gaunamos pajamos yra vienos mažiausių. Todėl Vakarų Europoje dauguma vizualinių menininkų turi kitą, dažnai vienaip ar kitaip su menine kultūra susijusį darbą, o meninė kūryba lieka hobiu.

Masinė meno rinka yra neįminta paslaptis. Kodėl žmonės neperka daugiau meno kūrinių? Dauguma žmonių nėra nusistatę prieš meną, tačiau nepasitiki savo skoniu arba nežino, kur ir kokių kūrinių galima įsigyti. Atrodytų, interneto erdvė turėtų užpildyti šį vakuumą, pasiūlydama platų pasirinkimą ir lengvą pirkimo procesą tiesiog spragtelint pele.

Bet platus pasirinkimas yra ne sprendimas, o bėda. Į profesionalus orientuotas „Tondo“ reprezentuoja daugiau kaip 30 tūkstančių kūrėjų ir jų skaičius kasdien auga. „Saatchi Online“ siūlo kelis šimtus tūkstančių kūrinių, skirsto darbus pagal discipliną, žanrą, siužetus, bet tai vargu ar palengvina pasirinkimą iš tokios kolosalios meno kūrinių bazės. Klasikinis rinkodaros principas teigia, kad pirkėjui negalima duoti rinktis iš daugiau negu trijų variantų: didelis pasirinkimas varo pirkėją į neviltį, vargšas nebeperka nieko. Ekonomistai teigia, kad meno yra tiesiog per daug ir tarpininko tikslas yra sumažinti, o ne padidinti pasirinkimą. Bet kaip atlikti atranką, kai meno kūrinių skaičius pranoksta šimtus tūkstančių? Akivaizdu, kad galerininkas ar meno kritikas čia bejėgis.

Meno vertintojui ateina į pagalbą algoritminės informacijos kasinėjimo (mining) ir atrankos technologijos, plačiai taikomos rinkodaroje ir naujienų žiniasklaidoje. Algoritmai skenuoja tinklus ieškodami kitos būsimos meninės sėkmės. Atrinkta vizualinė informacija pateikiama portaluose, perskenuojama kitų portalų algoritmų, vėl publikuojama, jos algoritminis reitingas kyla ir tokiu būdu populiarumo banga (trending) internete tampa pranašyste, kuri išsipildo todėl, kad buvo išpranašauta. Tačiau populiarumo banga nepriklauso vien nuo technologijų: tai tiršta tinklaveika, kur persipina algoritmai, žmonės, statuso paieška ir emocijos. Viena aišku: skaitmeninės technologijos ne vien sustiprina egzistuojančius ryšius (tradicinis galerininkų naratyvas), bet ir kuria naujus.

Agnės Gintalaitės serija „Beauty Remains“ („Grožio reliktai“) buvo sukurta praeitą pavasarį. Minimalistinės nuotraukos dokumentavo vėjo, lietaus ir laiko nugairintas sovietinių garažų duris – tokias banalias, puikiai pažįstamas, bet iš esmės nematomas. Garažų miesteliai Lietuvoje daugeliui tapę geografiškai ir socialiai nutolusia kasdienybe. Durys, keletą kartų perdažytos, nusilaupiusios, prarūdijusios, nuotraukose tapo tapybos drobėmis, primenančiomis Marko Rothko vibruojančius, lyg erdvėje sklendžiančius kvadratus. Ši formali estetika praturtinta naratyvu: kadaise buvę pasiturinčios sovietinės vidurinės klasės simboliu, užmiesčio garažai dabar yra sovietmečio reliktas, distopinės vietos, kur svečiai, juolab užsieniečiai, nevedami. Gintalaitės pastebėtas formalus, subtilus tapybiškumas reabilituoja garažų miestelius kaip estetines erdves, paversdamas juos į visiems prieinamas, po atviru dangumi įsikūrusias meno galerijas. Antra vertus, garažų miestelių laikinumas sukuria emocinį ryšį su nuotraukų estetika, trapia ir pažeidžiama. Kaip taikliai sakė vienas „Facebook’o“ komentatorius, „Beauty Remains“ yra ekografija – vizualinis nykstančios aplinkos fiksavimas.

Bet kokiu būdu ši pavilnės aprūdijusių garažų estetinė ekografija susilaukia globalaus populiarumo? „Beauty Remains“ kelionė internetu puikiai iliustruoja algoritminio filtravimo mechanizmo svarbą. Gegužės mėnesį Gintalaitė įkėlė projektą į savo profilį pagrindiniame vizualinės kultūros profesionalų ir mėgėjų portale „Behance“. Vasarą projektas pristatytas įtakingame įdomybių portale „Bored Panda“, alternatyvos vartojimo kultūrai ieškančiame „Junk Culture“ ir netgi Indijos popierinėje spaudoje. Rugsėjo pradžioje „Beauty Remains“ buvo publikuotas įtakingame prancūzų vizualinės kultūros portale „Fubiz“ ir amerikiečių „Elle Decor“, o tada įtrauktas į „Behance“ fotografijos kuratorių sudaromą specialų puslapį. „Fubiz“ ir „Behance“ atranka aiškiai prisidėjo prie „Beauty Remains“ reitingų, suveikdamas kaip svarbus algoritminis filtras vizualinės kūrybos jūroje: už poros dienų projektas publikuotas įtakinguose vizualios kultūros portaluose „Mymodernmet“ ir „Thisiscolossal“. Jau kitą dieną Gintalaitės garažų durys buvo lyginamos su Rothko garbiajame „Washington Post“ redaguojamame „Slate“ portale. Po poros valandų garažų durys žėrėjo vaivorykštės spalvomis „Saatchi“ galerijos, garsaus JAV užsienio politikos konsultanto Iano Bremmerio ir Holivudo aktoriaus, dainininko bei gyvūnų teisių gynėjo Jaredo Leto, taip pat prestižinės JAV dizainerių asociacijos AIGA „Twiter“ paskyrose.

Ši trajektorija rodo, kad meno kūrinio algoritminė atranka per svarbiausius portalus yra itin svarbi siekiant, kad kūrinys patektų į žinomų asmenybių akiratį. Tačiau asmeninis susidomėjimas lydėjo „Beauty Remains“ visuose kelionės etapuose: žmonės ne tik spaudė „Like“ ir dalijosi, bet ir siuntė autorei jos publikacijų egzotiškuose leidiniuose nuotraukas (pvz., Indijos dienraštyje „Deccan Chronicle Chennai“), gerbėjai elektroniniu paštu pranešinėjo apie garažų durų sėkmę įvairiose šalyse, Kinijoje, Argentinoje ir JAV.

Ir kuo gi „Beauty Remains“ patraukė internautus? Vizualinė estetika suvaidino svariausią vaidmenį: garažų durys, atrodytų, banalios, bet sudėliotos į paletes tapo raiškiomis vaivorykštės dalimis, parodydamos, kad bjaurumas ir nuobodumas yra ne objektyvi garažų durų savybė, bet tik vienas iš įprasminimo būdų. Garažai yra universalūs, egzistuojantys visur, kur važinėjama automobiliais, bet posovietinių garažų miestelių fenomenas yra egzotiškas, atitinkantis orientalistinį „Lūšnynų milijonieriaus“ stereotipą. Vienas tinklaraštis netgi rašė, kad Lietuvoje žmonės „vis dar“ gyvena tokiuose garažų miesteliuose. Globali „Beauty Remains“ sklaida irgi rodo, kad žodžiai „Lietuva“ ir „po-sovietika“ nėra atavistiniai lokalizmai, bet geba pritraukti dėmesį – jie minimi daugelyje antraščių. Vizualinis patrauklumas neabejotinai darė įspūdį neprofesionalams, o profesionalai įvertino unikalų tapybiškumą, atskleistą nuotraukose: dauguma žurnalistų ir komentatorių prisipažino esą paveikti unikalios grožio ir laikinumo įtampos. Rašoma, kad apleistų garažų durys atrodo kaip lietuje paliktos Rothko drobės. Egzistencialistinė estetika, švelniai parodanti, kiek potencialaus grožio ir vertybių tyliai slypi mūsų aplinkoje – nepastebėtos, apleistos. Galbūt „Beauty Remains“ poveikis aktyvuoja ne nostalgiją, bet optimizmą, kad, nepaisant naujo meno pertekliaus ir meno savireferentiškumo, grožį vis dar galima tiesiog atrasti.

Projekto kelionė taip pat rodo, kad meno profesionalams ir į mases orientuoti įdomybėms skirti portalai yra persipynę, kad profesionalus menas gali sklisti ir kaip momentinė, akį patraukianti egzotiška naujiena. Ar egzotizmas ir pramoginis aspektas gali užteršti „rimtojo meno“ aurą? Sunku pasakyti. „Saatchi“ galerija publikavo „Beauty Remains“ nepaisydama to, kad projektas šimtus kartų buvo pristatytas kaip „įdomybė“ („Kas nufotografavo pačias spalvingiausias garažų duris?“ – klausė indų dienraštis. „Mūsų durys, nors ne tokios vintažinės, irgi labai geros“, – gyrėsi JAV garažų durų firma). Intensyvus pristatymas internete irgi nepatvirtino tradicinių galerijų įspėjimų, kad socialiniai tinklai nėra pardavimo platformos. Pirkėjų atsirado, ir labai įvairių. Kūrinius įsigijo lietuviai: ir jaunimas, ir rafinuotas diplomatas. Fotografijos keliavo į JAV, Prancūziją, Jungtinę Karalystę. „Beauty Remains“ kelionė dar nesibaigė, bet ši esė, tikiuosi, kelia svarbius klausimus apie algoritiminę ir asmeninę meno atranką ir jų vaidmenį šiuolaikinėje meno rinkoje.

P.S. Lietuviška interneto erdvė reagavo savotiškai – negailėdama patarimų, perspėjimų ir patikslinimų. Pavyzdžiui, rugsėjo viduryje „Beauty Remains“ publikavus „15min.lt“, komentatorius „Mano garažas trečioje eilėje 5“ parašė: „na kadangi jau mano garažas papuolė į šią fotosesiją, tai galiu pasakyt 80proc. šių garažų savininkų gyvena šalia ir automobilius ten stato, kai nelieka vietos kieme. Pagal GPS mano garažas nuo buto durų lygiai 186 metrai.“