7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Akimirkos didelei paslapčiai įminti

Prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Gediminas Kukta
Nr. 35 (1141), 2015-10-09
Kinas
„Dzeusas“
„Dzeusas“

Festivalis išaugo šortus. Dešimtuosius metus jis pasitinka nauju pavadinimu. Nuo šiol tai – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF). Jokio painiojimo su studentiškais kino bandymais. Jokių mažybinių priesagų (trumpukai, trumpučiai, trumpuliai). Jokio pagranduko sindromo. „Trumpi, bet filmai“ – taip sako festivalis.

 

Tiesa, požiūrį, kad trumpo metražo kinas tėra jaunų kūrėjų žaidimų aikštelė, pakeisti ne taip paprasta. Lietuvoje – ypač. Tokiam vertinimui meškos paslaugą, žinoma, padarė ir šalyje vykstantys kiti kino festivaliai, savo programose be didesnės atrankos rodantys viską. Į vieną krūvą jie maišo ir pripažintų režisierių darbus, ir mėgėjiškus pafilmavimus su nepamatuota pretenzija vadintis kinu, ir pirmuosius studentiškus kino etiudus. Bet šį kartą ne apie tai.

 

Dešimtasis festivalis surinko programą, kurioje ne tik naujausi ir geriausi šių ir praėjusių metų trumpi filmai, iki šiol sėkmingai skinantys prizus tarptautiniuose kino forumuose, bet ir specialiosios anksčiau sukurtų filmų programos, kuriose trumpa kino forma atsiskleidžia kaip ribų neturinti įdomių ir drąsių eksperimentų erdvė. Pirmiausia kalbu apie išskirtinę lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus ir britų eksperimentinio kino ir videomeno autoriaus Johno Smitho darbų programą. Nors sovietinį palikimą, praeities sąmonę ir šiandienos savimonę bei nostalgijos formas nagrinėjanti lietuvio kūryba Vilniuje rodyta ne sykį, daliai žiūrovų, tikiu, ji bus atradimas. O struktūrinio ir naratyvinio kino idėjas jungiantys Smitho kūriniai Lietuvos kino ekranus pasieks pirmą kartą. Daugelio šalių meno galerijose ir festivaliuose demonstruoti menininko eksperimentiniai darbai atskleis kino, kaip medijos, galimybes, jėgą ir grožį.

 

Programoje „Vilnius kine“ sugulė kelis dešimtmečius kurti lietuviški filmai, kuriuose vienokį ar kitokį vaidmenį suvaidino Vilnius. Bus reta proga pamatyti Artūro Jevdokimovo „Kirtimų idiles“, prisiminti Užupį Arūno Matelio filme „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, stebėti ironišką Rudolfo Levulio žvilgsnį į Dainų šventę eksperimentinėje dokumentikoje „1, 2, 3…“, pamatyti Lukiškių kalėjimo kasdienybę Kristijono Vildžiūno dokumentiniame filme „9 vartų miestas“ ar leistis į Gariūnus kartu su Algirdo Tarvydo „Gariūnų vyrais“. Pirmą kartą šiais metais bus surengta ir nacionalinė konkursinė programa.

 

Tačiau pagrindine festivalio ašimi išlieka tarptautinės konkursinės programos, kurių šiemet aštuonios. Vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai, eksperimentiniai filmai – žanrai nesikeičia. Keičiasi šalys, istorijos, formos, stiliai, režisierių požiūris į pasaulį bei trumpą metrą.

 

Vieniems trumpametražis kinas tampa idealiausia terpe papasakoti neilgą istoriją – lyg kino novelę. Tai naratyvinio kino šalininkai: ukrainietė Maša Kondakova („Lapkritis“), čilietis Ignacio Juricic Merillánas („Dingusios karalienės“), bulgaras Pavelas Vesnakovas („Dzeusas“) ar prancūzas Guillaume’as Renussonas („Tamsoje visos katės rožinės“). Kitiems autoriams trumpas metras – lyg dienoraštis, asmeninis metraštis ar veidrodis, kuriame ieškoma savos tapatybės: prestižinius kino festivalius apkeliavęs ispano Xacio Baño dokumentinis filmas „Būti ir grįžti“, olandės Mea de Jong „Jei mamai negerai, niekam negerai“.

 

Dar kitiems autoriams užtenka trumpo metro, kai nori talentingai prisiliesti prie sudėtingų ir kontroversiškai vertinamų temų: olandas Guido Hendrikxas klausosi trijų pedofilų išpažinčių („Tarp mūsų“), provokatorius vokietis Janas Soldatas žvilgteli į sukarintą belaisvių stovyklą, kur tarpsta sadomazochistiniai žaidimai („Štrausbergo viešbutis“), olandas Morganas Knibbe tyliai stebi artimųjų skausmą, kai prie Lampedūzos krantų nuskęsta 360 pabėgėlių iš Eritrėjos, o britai Pia Borg ir Edwardas Lawrensonas gilinasi į psichiatrinės ligoninės pacientų meno kūrinius („Niekieno turtas“, šiais metais apdovanotas „Auksiniu leopardu“ Lokarno kino festivalyje).

 

Yra režisierių, kuriems trumpas metras – tarsi poezijos atitikmuo: vos šešias minutes trunkantis portugalų Marco Espírito Santo ir Miguelio Coimbros noktiurnas „Kraujo broliai“ apie kautynes su buliumi, prancūzo Léo Zarkos sapniškas „Vėjo gūsis ant Šv. Viktorijos kalno“, šveicaro Jorge Cadenos trapus vaizdo eilėraštis „Mapalé“. O dar kitiems kūrėjams ši kino forma yra absoliuti laisvė juokui, sąmojui ir humorui. Vos per keturiolika minučių norvegas Hallvaras Witzø išsišaipo iš žmonių kvailumo filme „Taip mes mylim“. Izraelio režisierius Orenas Gerneris subtiliai ir su ironija preparuoja paprastos šeimos bendravimo subtilybes filme „Grenlandija“. Korėjietis Ken Ochiai nevaržomai plaka du, atrodytų, labiausia nesuderinamus dalykus pasaulyje – sumo imtynes ir miuziklą komedijoje „Sumo kelias. Miuziklas“.

 

Bene labiausiai vaizduotę maitins konkursinių programų animacija. Ji paneigs mitą, kad judantys pieštiniai paveiksliukai kuriami tik tiems, kurių amžius neviršija 12 metų. Į nepažintas galaktikas nuskraidins ir apie žmogaus baimes bei aistras kalbės belgas Bruno Tondeuras filme „Kosmoso platybės“, apie kosmosą svajos ir tarptautinį pripažinimą pelniusio rusų animatoriaus Konstantino Bronzito filmo „Mes negalime gyventi be kosmoso“ herojai. Prancūzai Zsuzsanna Kreif ir Borbála Zétényi išsiųs nusivylusias moteris į egzotišką kraštą, kuriame gyvena keistuoliai vyrai ilgais oranžiniais ūsais („Limbo Limbo Travel“), o vengrė Reka Bucsi pateiks 47 netradicinius žvilgsnius į pasaulį filme „Simfonija nr. 42“, kurią galima drąsiai vadinti praėjusiais metais bene labiausiai graibstoma trumpametraže animacija pasaulyje. Filmą rodė Berlyno, Sandanso, Klermono-Ferano, Hamburgo, Čikagos tarptautiniai kino festivaliai, animacijos Meka vadinamas Ansi festivalis Prancūzijoje ir kiti.

 

Filmų daug ir kiekvienas savaip žvelgia į pasaulį, žmones, reiškinius, daiktus. Jiems suvokti ar bent šiek tiek priartėti prie jų paslapties pakanka tik kelių trumpų akimirkų.

„Dzeusas“
„Dzeusas“
„Štrausbergo viešbutis“
„Štrausbergo viešbutis“
„Mes negalime gyventi be kosmoso“
„Mes negalime gyventi be kosmoso“
„Taip mes mylim“
„Taip mes mylim“
„Tarp mūsų“
„Tarp mūsų“
„Niekieno turtas“
„Niekieno turtas“