Šių metų rugsėjo 28–30 d. Slovėnijos sostinės Liublianos universitete vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Tarp universalaus ir lokalaus: nuo modernizmo prie postmodernizmo“ („Between Universal and Local: From Modernism to Postmodernism“). Renginys, dedikuotas žymių Slovėnijos kompozitorių Vinko Globokaro ir Lojze Lebičiaus gimimo 80-osioms metinėms, buvo tuo metu Liublianoje vykusių Pasaulio muzikos dienų, surengtų rugsėjo 26 – spalio 2 d., dalis. Plačiai suformuluota konferencijos tema leido dalyviams pristatyti įvairius jos aspektus – tarp konferencijos potemių buvo modernizmo ir postmodernizmo muzikos technikos, estetikos, semantikos, tematikos, suvokimo ir kiti klausimai, konferencijoje skatinta dalyvauti tarpdisciplinių tyrimų autorius. Konferencijos formatas buvo kamerinis, be paralelinių sesijų, leidžiantis visiems dalyviams aprėpti visų temų panoramą ir dalyvauti bendrose diskusijose. Toks formatas labai patrauklus, nes didelėse konferencijose, kuriose darbas vyksta skirtinguose teminiuose pogrupiuose, būna neįmanoma susidaryti visumos vaizdo, problematikos aprėpties. Konferencijoje dalyvavo muzikologų iš Airijos, Makedonijos, Turkijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Lenkijos, Norvegijos, Australijos.
![]() |
Kasmet „Scanorama“ lietuvių sinefilams siūlo atrasti originalius kino kūrėjus. Šiemet tai bus Janas Nĕmecas (g. 1936). Tai vienas iš nedaugelio čekų Naujosios bangos autorių, kurio filmai nepasiduoda klasifikuojami. Maištininkas ir vienišius Nĕmecas niekad neplaukė pasroviui. Gal todėl jo filmai ir dabar žada daug atradimų. „Scanorama“ pristatys tris režisieriaus filmus: ilgametražį debiutą „Nakties deimantai“ („Démanty noci“, 1964), komišką dramą „Ataskaita apie banketą ir jo svečius“ („О slavnosti a hostech“, 1966) ir siurrealistinės lyrikos kupinus „Meilės kankinius“ („Mučedníci lásky“, 1967).
Informacija parengta pagal Peterio Hameso knygą „The Czechoslovak New Wave“ (2005).
![]() | ![]() |
Jau dvidešimt pirmą kartą įvyko world music mugė WOMEX ir jos apdovanojimų ceremonija, kurias kasmet organizuoja tarptautinė firma „Piranha Arts“. Mugėje šiemet dalyvavo daugiau kaip 2500 delegatų iš 90 šalių, stovėjo apie 300 stendų, įvyko per 60 koncertų, septyniose scenose pasirodė apie 70 muzikinių kolektyvų iš 50 šalių. Visoje šioje puikioje kompanijoje buvo net 15 Lietuvos atstovų, jie glaudėsi Lietuvos muzikos stende (jį organizavo Lietuvos muzikos informacijos centras, iš dalies finansuojant Lietuvos kultūros tarybai). Gaila, bet dar jokiai lietuviškai grupei nepavyko užkopti į oficialią WOMEX sceną. Latviai ir estai jau prasiskynė kelius. Be koncertų ir pačios mugės, buvo galima pasižiūrėti didžiulę ir labai spalvingą, įvairialypę muzikinių filmų programą (apie 20 atrinktų filmų), pasiklausyti paskaitų, konferencijų, diskusijų, dalyvauti žurnalistų suėjimuose, megzti ryšius stendų teritorijoje, o naktį laive klausytis DJ’ų ir šokti pagal jų parinktą muziką.
Šiemet didieji world music „atlaidai“ vyko Vengrijos sostinėje Budapešte. Gražioji, kilmingoji Buda ir svarbusis Peštas buvo mums labai svetingi ir draugiški. Vengrai labai gerbia savo nacionalines tradicijas, tausoja jas, brangina patirtį ir atminimą. Iš esmės skiriasi nuo kitų net toks, atrodytų, paprastas dalykas kaip turgus, kurio didelę dalį užima kulinarinis paveldas, o jį čia pat gamina ir pateikia liaudiško stiliaus ir skonio meistrai. Čia gali įsigyti daugybę liaudiškų suvenyrų, meno kūrinėlių, net pasiklausyti nacionalinės muzikos kaimiško tipo užkandinėje. Turgus švarus ir tvarkingas, nors ir gausiai lankomas, kaip, beje, ir pats miestas. Ne šiaip paminėjau turgų, nes folkloro puoselėjimas jaučiamas visur. Labai puikiai tai atsispindėjo ir WOMEX scenoje. Vengrų liaudies muzika, nacionalinis koloritas koncertinėse programose buvo juntamas bene labiausiai. Ir visiškai nesvarbu, ar tai autentiška tradicinė muzika, ar postfolkloras, ar stilizacija, netgi folkrokas. Viskas pateikiama labai dailiai ir profesionaliai. Teko nemažai pabendrauti su jau gerai pažįstamais vengrų muzikantais ir susipažinti su kitais. Koncertinėje programoje išgirdome labai įdomų kolektyvą „Buda Folk Band“, autentiškai pateikiantį tradicinę vengrų liaudies muziką. Truputį labiau stilizuotai tokią muziką atliko kita vengrų grupė „Agi Herczku & Band“. Tik vėliau pastebėjau, kad tai buvo valstybinis folkloro kolektyvas. Cimbolų dueto „Cimbalomduo“ nariai – du profesionalūs šio instrumento virtuozai – grojo liaudies muziką taip, kaip jie ją supranta. Visas WOMEX atidarymo koncertas buvo skirtas Vengrijos čigonų muzikai, tačiau pačioje pradžioje girdėjome mažą trupinėlį vengrų folkloro, jį atliko garsioji folkloro grupė „Muzsikás“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Honkongo režisierius ir prodiuseris Johnas Woo rengiasi grįžti į Holivudą ir kurti savo garsiojo filmo „Samdomas žudikas“ („The Killer“, 1989) perdirbinį. 1946 m. pabėgėlių iš komunistinės Kinijos šeimoje gimęs Woo karjerą pradėjo 1969 m. garsiojoje brolių Shaw kino studijoje, 1973 m. jis sukūrė pirmąjį filmą. Kung fu filmai atnešė jaunam režisieriui sėkmę, tačiau tarptautinė šlovė atėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai pasirodė filmas „Geresnis rytojus“ (1986) ir prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su aktoriumi Chow Yun-Fatu. Tada visi žavėjosi ypatingu Woo stiliumi ir ypač sulėtintai nufilmuotomis susišaudymų scenomis. Iš Woo filmų mokėsi Robertas Rodriguezas ir Quentinas Tarantino.
1993 m. Woo debiutavo Holivude filmu „Bėgantis taikinys“, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino Jeanas-Claude’as Van Damme’as. 1997 m. Woo sukūrė vieną geriausių savo filmų „Dviveidis“ („Face Off“) – fantastinį pasakojimą, kuriame Johno Travoltos ir Nicholaso Cage’o suvaidinti policininkas ir nusikaltėlis apsikeičia veidais. Po to buvo „Misija neįmanoma II“, „Kalbantys vėjui“, „Prisiminti pavojinga“. Po pastarojo filmo Woo grįžo į Kiniją, čia sukūrė kelias istorines dramas, tarp jų filmą „Raudonoji uola“ (2008) ir 2014 m. pasirodžiusį „The Crossing“. Neseniai interviu „Screen Daily“ režisierius prisipažino, kad norėtų grįžti į Holivudą ir pats užsiimti „Samdomo žudiko“ projektu. Tačiau vis dar neaišku, ar kaip prodiuseris, ar kaip režisierius.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Lapkričio 5 d. Kauno šokio teatras „Aura“ kauniečius pakvies į šokio spektaklio „Monstras“ premjerą. Ši premjera – bendras tarptautinės „Auros“ trupės ir Prancūzijos šiuolaikinio šokio kompanijos „Cie Samuel Mathieu“ darbas. Žmogaus žvėriškumo fenomenas priespaudą patyrusiose šalyse – tema, kuriai daug laiko paskyrė choreografas Samuelis Mathieu.
Prancūzijoje kuriantis choreografas tyrinėjo priespaudą patyrusių Europos šalių patirtį, bandydamas suvokti, kaip visa tai veikia dabartinį žmonių gyvenimą. Kurdamas spektaklį choreografas gilinosi į istoriją, bendravo su menininkais ir kitais žmonėmis, siekdamas suprasti ir pajusti tautos ypatumus.
![]() |
Lapkričio 8 d. „Stalo teatras“ kviečia vaikus nuo 4 metų ir jų tėvus į edukacinį spektaklį „Sekretai iš būtųjų laikų“. Prieš spektaklį organizuojama ekskursija „Mindaugas, Kazimieras, Barbora ir kiti“ po Vilniaus senamiestį.
Spektaklio režisierė Saulė Degutytė teigia: „Šiuolaikiniai vaikai nežino, kas yra „sekretai“. Mano vaikystės laikais mergaitės kurdavo „sekretus“ (paslaptis). Lauke, prie tvorelės, kur nelabai žmonės vaikšto, „paslaptingoje vietoje“ pražarstydavome žemę, padėdavome gražų, blizgantį saldainio popieriuką arba sudžiovintą gėlytę, o ant viršaus – stikliuką. Parodydavome geriausiai draugei, kuri turėdavo „paslapties“ niekam neišduoti. Deja, po kelių dienų kita mergaitė džiugiai šaukdavo: „O aš žinau, kur tavo „sekretas“!“ Taigi – išdavystė! Visai kaip Mindaugo laikais! Ne rožėmis klotas buvo didžiųjų valstybės vyrų gyvenimas...
![]() |
Atidarydama parodą kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė perspėjo, kad vieno karto jai apžiūrėti neužteks, nes pavyko sudėti apie 500 darbų. Iš tiesų – buvau jau dukart ir tikriausiai nueisiu dar. Liko kažko nepastebėto, neapčiuopto, nesuprasto, nematyto knietulys. Be to, noriu ir vėl patirti ten užkoduotą vidinio virsmo pojūtį.
O juk didžiąją dalį čia rodomų fotografijų ir filmų jau esu mačiusi, ir ne kartą. Tikriausiai apie jokį kitą menininką nesu rašiusi tiek daug kaip apie Algimantą Kunčių. Alfonsas Andriuškevičius mudu supažindino 1996 m., kai Lietuvos dailės muziejuje įkurtam fotografijos meno fondui prireikė saugotojos. Kunčius buvo to skyriaus vedėjas. Aš buvau Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Kunčių, aišku, jau žinojau kaip vieną didžiųjų Lietuvos fotografijos meistrų (šalia Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus). Man labai patiko jo ciklas „Reminiscencijos“ – tada maniau ir tebemanau, kad tai yra unikalus pasaulinio lygio kūrinys, mane suviliojęs tyrinėti ne ką kitą, o fotografiją. Taigi susitikome „Pas Erlicką“, trumpai pasikalbėjome ir išsitraukėme knygeles užsirašyti telefonų numerių. Abiejų knygelės buvo vienodos – aplenktos pilku viršeliu su įspausta rūtele. Gal tai ir buvo ženklas, bet jį suprasti nėra taip svarbu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Spalio pradžioje Varšuvoje įvyko Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“ („Francuzi“) premjera. Spektaklio pagrindas – septyni Marcelio Prousto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ tomai. Juos teatro scenai kartu su režisieriumi adaptavo dramaturgas Piotras Gruszczyńskis. Vaidina Magdalena Cieliecka, Agata Buzek, Maja Ostaszewska, Ewa Dalkowska, Mariuszas Bonaszewskis, Maciejus Stuhras, Zbigniewas Malanowiczius, Jacekas Poniedziałekas ir kiti garsūs lenkų aktoriai. Pateikiame spektaklio programėlėje išspausdinto Warlikowskio ir Gruszczyńskio pokalbio fragmentus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Xavier Durringero filmas „Užkariavimas“ (LRT, lapkričio 5 d. 21.30) – kol kas vienintelis vaidybinis, kurio herojus – šalies prezidentas (šiuo atveju tai Nicolas Sarkozy) – filmo pasirodymo metais dar ėjo savo pareigas. „Užkariavimas“ rodo 2007-ųjų gegužės 6 d., kai vyko antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas. Prancūzai dar tik sužinos, kas valdys šalį, bet filmo herojus Nikolia Sarkozi (Denis Podalydès) savo pergale neabejoja ir sėdi namuose paniuręs, nes visą dieną bandė prisiskambinti žmonai Sesilei.
Prieš filmo herojaus akis praslenka paskutiniai penkeri gyvenimo metai – iškilimas, machinacijos, užkulisinės kovos... Tačiau dokumentinio filmo estetiką imituojantis „Užkariavimas“ vis dėlto – ne filmas apie politiką, nors jame gana tiksliai parodyti būsimo prezidento santykiai su kitais politikais, jo buvimas vidaus reikalų ministru. Tai filmas apie vyrą, kuris pasiekia aukštą valdžios postą, bet praranda mylimą moterį – ši nori gyventi su kitu.
![]() | ![]() |
Gotikinis romanas – vienas svarbiausių populiariosios literatūros žanrų. Pirmieji romanai parašyti dar XVIII a., bet labiausiai šį žanrą išpopuliarino kinas, nuolat grįžtantis prie romano temų filmuose apie vampyrus, vaiduoklius, niūrias šeimos paslaptis, prakeiktas vietas. Naujame filme „Purpurinė kalva“ („Crimson Peak“, JAV, 2015) Guillermo del Toro nors ir kūrė žanro pastišą, bet pasinaudojo visais gotikinio romano atributais: čia yra nuolat auganti įtampa, vaiduokliai, apleista pilis, galingas blogis, įsikūnijęs į nuskurdusius britų aristokratus – Tomą Šarpą (Tomas Hiddlestonas iš „Išgyvena tik mylintys“) ir jo seserį Liusilę (Jessica Chastain). Jie ir tampa tradiciniais gotikinių romanų persekiotojais, kai atvykę į JAV nusprendžia paspęsti spąstus pradedančiajai rašytojai ir intelektualei Edit (Mia Wasikowska). Edit Kašing – vienturtė įtakingo pramonininko duktė. Ji tiki vaiduokliais ir svajoja būti tokia kaip Mary W. Shelley, 1818-aisiais parašiusi „Frankenšteiną“. (Herojės pavardė – lyg nuoroda į 1956 m. ekranizacijoje Frankenšteiną suvaidinusį siaubo filmo aktorių Peterį Kushingą, vardas – į panašius personažus mėgusią rašytoją Edith Wharton. Apskritai postmodernistinių užuominų filme daug, tai lyg dar vienas papildomas del Toro pasakojimo ornamentas.)
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |