Xavier Durringero filmas „Užkariavimas“ (LRT, lapkričio 5 d. 21.30) – kol kas vienintelis vaidybinis, kurio herojus – šalies prezidentas (šiuo atveju tai Nicolas Sarkozy) – filmo pasirodymo metais dar ėjo savo pareigas. „Užkariavimas“ rodo 2007-ųjų gegužės 6 d., kai vyko antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas. Prancūzai dar tik sužinos, kas valdys šalį, bet filmo herojus Nikolia Sarkozi (Denis Podalydès) savo pergale neabejoja ir sėdi namuose paniuręs, nes visą dieną bandė prisiskambinti žmonai Sesilei.
Prieš filmo herojaus akis praslenka paskutiniai penkeri gyvenimo metai – iškilimas, machinacijos, užkulisinės kovos... Tačiau dokumentinio filmo estetiką imituojantis „Užkariavimas“ vis dėlto – ne filmas apie politiką, nors jame gana tiksliai parodyti būsimo prezidento santykiai su kitais politikais, jo buvimas vidaus reikalų ministru. Tai filmas apie vyrą, kuris pasiekia aukštą valdžios postą, bet praranda mylimą moterį – ši nori gyventi su kitu.
Filmo scenarijų parašęs istorikas ir kino dokumentininkas Patrickas Rotmanas perskaitė visus straipsnius, pasirodžiusius spaudoje 2002–2007 m., maždaug šešiasdešimt knygų, susijusių su filmo tema. Be abejo, jis turėjo ir savų informatorių bei įvykių liudininkų. Rotmanas galėtų apsiginti disertaciją apie Sarkozy, bet juk filmas – daug įdomiau, juolab kad „politikai – labai kinematografiški personažai“. Tačiau tai nereiškia, kad „Užkariavimas“ dokumentiškai atkūrė tikrovę. Pasak kūrėjų, filme susipynė tiesa ir melas, realybė ir fantazija, bet Rotmanas pabrėžia: „Galiausiai juk fikcija yra būdas pasakyti tiesą. Svarbu būti ne tiksliam, bet tikroviškam.“ Aišku, prieš filmuojant buvo konsultuojamasi su teisininkais.
Ginekologas Salivanas Trevis (Richard Gere) taip pat buvo sėkmės žmogus: jis tikras profesionalas, dievina moteris, yra diskretiškas, žavingas vyras, šeimos žmogus. Daktaras T. gydo Teksaso aukštuomenės ponias ir ieško poilsio golfo klube. Bet įžvalgus amerikiečių visuomenės stebėtojas Richardas Altmanas (1925– 2006) sukūrė filmą „Daktaras T. ir moterys“ (TV1, 2 d. 21 val.) ne norėdamas mums papasakoti tradicinę istoriją apie tai, kad kartais keičiasi net numylėtinių likimas. Garsėjantis tuo, kad ne kartą laužė Holivudo taisykles, Altmanas, be abejo, sumanė satyrą apie amerikiečių buržuaziją, tačiau buvo apkaltintas mizoginija, nes sukūrė neapykantos moterims persmelktą filmą. Moterų filme daug ir jos visos kaip iš mizoginijos tvinkte pritvinkusių lietuviškų serialų – kvailos, keistos, vartojančios daug alkoholio, mechaniškai besimylinčios, isterikės, valdingos etc. Vis dėlto vadinti Altmaną mizoginu pernelyg paprasta. Gal „Daktaras T. ir moterys“ – filmas apie vyriškumo sunykimą, negalią būti vyru?
Jei panašūs klausimai nedomina, drįstu rekomenduoti tikrai neįprastą filmą. Tai Davido O. Russello „Kovotojas“ (TV3, 5 d. 22.30). Kad ir kaip keista, jis apie sportą ir net grįstas tikra istorija. Tai filmas apie Mikį Wordą (Mark Wahlberg), kuris yra boksininkas, bet verčiasi tuo, kad valo kelius. Niekas nežada jam šviesios ateities ar didelių pergalių. Yra tik kasdienybė, kuri atrodo neatšaukiama: bjaurus darbas, barniai su buvusia žmona dėl galimybės pamatyti vaiką, treniruotės ir kartais – beprasmiškos kovos ringe už juokingus pinigus. Bet staiga Mikio gyvenimas pasikeičia, nes jis suranda žmogų, kuriuo gali pasitikėti. Mikis mokosi laimėti...
Seną kaip pasaulis istoriją apie sportininką Russellas pasakoja pasitelkdamas kolektyvinį Mikio šeimos portretą: despotišką motiną, isteriškas septynias seseris, ekscentrišką narkomaną brolį (Christian Bale) – Mikio trenerį. Šeimos institucija filme daugiau nei destruktyvi, ji naikina – iš jos reikia išsilaisvinti, kad gyvenime galėtum ko nors pasiekti. Tai ir filmas apie Mikio merginą Šarlyn (Amy Adams) – buvusią sportininkę, kuri svajoja pabėgti iš juos abu žlugdančios aplinkos. Aptriušusių namų ir tokių pat bjaurių sporto salių bei mums gerai pažįstamo sportinio kičo fone Russellas rodo ne tik Mikį, bet ir kitus kovotojus bei kovotojas, kurių kiekvienas savaip mušasi už save.
Man regis, šių dienų kine Russellas labiausiai primena maištingąjį Altmaną. Jis taip pat renkasi originalius aktorius, rodo labai amerikietiškas istorijas ir taip pat jas išverčia į kitą pusę, analizuodamas tautiečių mentalitetą, papročius ir įpročius. Todėl jo filmuose „Optimisto dienoraštis“ ir „Amerikietiška afera“ toks tikslus tos visuomenės portretas.
Kai Jūsų artimieji ir draugai sakys, kad šią savaitę būtinai reikia žiūrėti Paolo Sorrentino „Didį grožį“ (LRT, spalio 31 d. 23.05, LRT Kultūra, 2 d., 22.30) ar Wong Kar-wai „Mano vaivorų naktis“ (TV1, šįvakar, 30 d. 22.50), neprieštaraukite ir leiskite jiems grožėtis tais filmais, nes grožėtis kinu – taip pat laimės forma.
Jūsų –
Jonas Ūbis
