7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ta pati šviesa

Algimanto Kunčiaus „Vaizdaraščiai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 38 (1144), 2015-10-30
Fotografija Dailė
Algimantas Kunčius, „Mano mažasis princas“, konditerijos fabriko „Pergalė“ langas Latako g. 1967 m.
Algimantas Kunčius, „Mano mažasis princas“, konditerijos fabriko „Pergalė“ langas Latako g. 1967 m.

Atidarydama parodą kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė perspėjo, kad vieno karto jai apžiūrėti neužteks, nes pavyko sudėti apie 500 darbų. Iš tiesų – buvau jau dukart ir tikriausiai nueisiu dar. Liko kažko nepastebėto, neapčiuopto, nesuprasto, nematyto knietulys. Be to, noriu ir vėl patirti ten užkoduotą vidinio virsmo pojūtį.

 

O juk didžiąją dalį čia rodomų fotografijų ir filmų jau esu mačiusi, ir ne kartą. Tikriausiai apie jokį kitą menininką nesu rašiusi tiek daug kaip apie Algimantą Kunčių. Alfonsas Andriuškevičius mudu supažindino 1996 m., kai Lietuvos dailės muziejuje įkurtam fotografijos meno fondui prireikė saugotojos. Kunčius buvo to skyriaus vedėjas. Aš buvau Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Kunčių, aišku, jau žinojau kaip vieną didžiųjų Lietuvos fotografijos meistrų (šalia Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus). Man labai patiko jo ciklas „Reminiscencijos“ – tada maniau ir tebemanau, kad tai yra unikalus pasaulinio lygio kūrinys, mane suviliojęs tyrinėti ne ką kitą, o fotografiją. Taigi susitikome „Pas Erlicką“, trumpai pasikalbėjome ir išsitraukėme knygeles užsirašyti telefonų numerių. Abiejų knygelės buvo vienodos – aplenktos pilku viršeliu su įspausta rūtele. Gal tai ir buvo ženklas, bet jį suprasti nėra taip svarbu.

 

Svarbiau tai, kad nuo to laiko beveik kasdien susitikdavome menkai apšildomose LDM saugyklose – užmirštame pastate Operos ir baleto teatro papėdėje, kur dabar veikia Vytauto Kasiulio muziejus. Kitoje Neries pusėje dar buvo tik „univermagas“ ir apleistas Revoliucijos muziejaus pastatas – nebuvo nei stiklinių dangoraižių, nei Nacionalinės dailės galerijos, Žaliojo tilto skulptūros stovėjo savo vietose, o šiapus upės automobiliai, autobusai, sunkvežimiai ir troleibusai suko savo amžinąjį ratą. Buvome užsimoję surengti didžiulę pokario fotografijos parodą, kuri vienoje erdvėje sujungtų po visas pasaulio šalis išsisklaidžiusių lietuvių patirtis. Bet niekaip to darbo negalėjome pradėti, nes Kunčiui rūpėjo fotografuoti, o man – rašyti. Susitikę visas aštuonias darbo dienos valandas kalbėdavomės – dažniausiai apie fotografiją, bet ir apie sovietmečio gyvenimą, linksmus dabarties ir praeities nuotykius, muziką ir dailininkus, kultūrinę atmintį ir dar daug ką. Tomis kalbomis Kunčius mane išmokė matyti fotografiją. Kartais, atsinešęs kokį fotoaparatą, rodydavo, kaip jis piešia vaizdą – automobilių ratas imdavo nekasdieniškai blykčioti, siuntinėti sveikinimus Šv. Rapolo bažnyčiai, o debesys virsdavo kalnų peizažu. Kai Kunčius neateidavo, žinodavau: šiandien – fotografinė šviesa. Tomis dienomis, burzgiant į darbą atsineštam šildytuvui, rašydavau disertaciją apie nuobodulį.

 

Paskui, kai pradėjau rašyti tekstus Kunčiaus knygoms, kuruoti parodas ir kurti televizijos laidą apie jį, dalis pokalbių persikėlė į dirbtuvėlę Žvėryne. Tai daugiabučio rūsys, kuriame visas fotografinis turtas rizikuoja pamažu supelyti ar staiga paskęsti. Bet Kunčius visada pasitinka linksmai, užpliko kavos, o kol jis tai daro, apžiūrinėju pilnas dėžučių lentynas. Ten – negatyvai, viskas suregistruota: čia Vilniaus vaizdai, čia kultūros žmonės, čia „Reminiscencijos“, čia Palanga, čia... Mane itin intriguoja vienas užrašas: „Laisvi motyvai“. Tikriausiai ten slypi fotografijos esmė.

 

Bet nereikalauju tos dėžutės atidaryti – fotografijas Kunčius rodo pats: didžiuosius parodinius atspaudus ir mažuosius – kontrolinius. Kaskart pamatau kai ką netikėta – išbaigtus „Reminiscencijų“ paveikslus išjudina paraleliniai judančio žvilgsnio pagauti fragmentai, kuriuos Kunčius jungia į „armonikas“. Iškart užsigeidžiu visa tai paversti knygomis, tik neturiu patirties ir pinigų. Kartą, užėjusi į jo namus Kaštonų gatvėje, randu kambarį užgriozdinusį agregatą – birbiantį kino projektorių. Jame sukasi nespalvota 16 mm kino juosta, o ekrane Giedrė Kaukaitė kažką pasakoja operatoriui, žiūri į save veidrodyje, lipa ant stogo ir plevėsuoja suknia. Paskui priešais veidrodį Vaclovas Daunoras ruošia veidą vaidmeniui, ant Palangos tilto mirga žmonės, susirinkę palydėti saulės, Kaštonų gatvėje lyja dar tarybiniais laikais, o to paties buto, kur sėdime, virtuvėje prasideda tvinkčiojantis šviesos šokis. Šiam nebyliam kinui nereikia žodžių. Kartą, kad nustelbtų projektoriaus birbimą, Kunčius paleido groti Thelonious Monko improvizacijas pianinu. Kameros judesiai, stabčiojimai, šviesos pliūpsniai ir tikrovės pertrūkiai atitiko kampuotos melodijos užtempimus, virptelėjimus, disonansus ir pauzes, lyg filmuodamas jis būtų girdėjęs šią muziką.

 

Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad paroda paleidžia suktis laiko projektorių. Jos struktūra netipiška dabarčiai. Eidama į atidarymą bijojau pamatyti klasikinį klasiko pristatymą: štai toks dešimtmetis, toks ciklas, tokios kūrybos intencijos ir kontekstai. Ieva Mazūraitė-Novickienė pasielgė kitaip: leido vaizdams atsirasti, susigrupuoti į ciklų masyvus, būti pertrauktiems kažko kito, paskui vėl sugrįžti prie seno, bet jau kitaip, panirti į judantį vaizdą, artėti dabarties link, vėl nerti į praeitį, iš jos sugrįžti į breigeliškus dabarties paveikslus, kurie, pasukus už kampo, išsiskaido į praeities gatvių „mikrofilmus“, sudarytus iš keturių, penkių, šešių kadrų, kad paskui vėl atsirastum jau skaitmenine kamera nufilmuotame Gedimino prospekte, kur dar uždengtas stovi Vincas Kudirka. Galbūt kam nors ši gausa ir maršrutų raizgalynė kelia galvos skausmą, bet man šis sprendimas atrodo tobulas – juk tokia ir yra Kunčiaus kūryba, atsirandanti stebint savo ir pastebint kitų žmonių jausenas, kurių visuma ir sudaro dabarties laiką. Jo fotografija yra ne iš anksto sumanytų ir tikslingai įgyvendintų koncepcijų rinkinys, grynas ir pakylėtas nuo gyvenimo tikrovės, bet netikėti matymo įvykiai, kuriuos jis kaip muzikantas „skaito iš lapo“ čia ir dabar, pakeliui į darbus, susitikimus, parodas ar namo.

 

 

Knygų dailininkus ta įvairovė varo iš proto. Kai amžinatilsį Eugenijus Karpavičius leido Kunčiaus knygą „Vilnius 1960–1970. Senamiesčio kvadratai“ (2007), prie klasikinių Vilniaus vaizdų niekaip nederėjo trumpi fotopasakojimai iš to paties laiko: apie dieduką su pypke, apie eglutę galanterijos parduotuvės lange, apie verbų pardavėjus prie Aušros vartų, apie „mažąjį princą“, prilipusį prie konditerijos fabriko lango paragauti bent kvapo. Kai Giedrė Kadžiulytė leido „Reminiscencijas“, į knygą Jokūbui Jacovskiui nesutilpo viena fotografija iš diptiko, sukurto žiūrint pro langą į lietų Kaštonų gatvėje (1984). Vėliau Kunčius man padovanojo visą diptiką, paskolinau jį parodai – tarp šaligatvio ir dangaus per baliustrados bangelę dukart įtemptos lietaus stygos, viename kadre jas perbraukia pro suvargusią liepą prabėganti moteriškė, kitame jas tuoj palies į lauką išlindusios fotografo pėdos pirštai. Kunčius retai vaizde parodo save – prie kampuotos žydinčios obels Vilniaus senamiestyje aiškiai matosi jo šešėlis, jis pats su fotoaparatu atsispindi universalinės parduotuvės vitrinoje tarp „prabangos“ prekių. Ir beveik viskas. Paprastai fotografo kūnas susitraukia į akį, matančią sutapimus, žybsnius, akmeniškus balandžius, slapta stebinčias kates, atgijusius skulptūrinius reljefus, debesų kalnus...

 

Taigi einu per parodą didžiuoju ratu. Kai tiek daug vaizdų, tenka elgtis taip, tarsi būtum Kunčius – kažkuo susidomėti, nustebti, išsaugoti atmintyje, tapti savotiška parafotografe. Fiksuoju: virš „Dangaus balkono“ kyla įžūlus debesėlis; ant atverto medinio langelio pakabintas paltas tai artėja, tai tolsta, tarsi ateivis konstruktyvisto paveiksle, o kartu su juo – ir ant žemės paliktas žaislinis sunkvežimis, praradęs realybės mastelį; grėsme žvilgančio dangaus debesų dugne – juodos paukščių skylės...  Girdžiu, netoliese viena moteriškė sako kitai: „Negaliu nuo šitos atsitraukti, ir aš ten buvau.“ Ji žiūri į fotografiją iš ciklo „Prie jūros“ – žmonės pasipuošę kaip eidami pas Dievą, o smėlis ir vėjas tą rimtį išsklaido, juos paverčia keistai kostiumuotais vaikais – nusiavę batus jie stebisi, kai kojas apkabina jūros puta...

 

Apeinu į vaizdą įkritusią žiūrovę, pasilabinu su pažįstamais, matau, kaip nespalvotuose praeities filmuose su draugais atsisveikina Algimantas Švėgžda, gaudo baltą triušelį Marcelijus Martinaitis, Antanas Gudaitis tapo kruopščiai pasirinkęs teptukus, Valdas Ozarinskas kavinėje atrenka Kunčiaus fotografijas 10-ajai Baltijos meno trienalei Šiuolaikinio meno centre „Miesto istorijos“ (2009). Visi jie čia – ir tebesantys, ir jau nebesantys – gyvena jaukioje Kunčiaus judančių ir nejudančių fotografijų dabartyje, kone visa Lietuvos kultūros bendruomenė. O aplinkui – ir fotografijose, ir parodos erdvėje – daugybė neįvardytų žmonių, kuriuos Kunčius su vienoda pagarba deda į savo vaizdaraščių kolekciją. Kunčius juos mato kitaip nei Sutkus, Luckus ar Macijauskas – jis stebi iš toliau pats likdamas nepastebimas, nelenda į sielas, leidžia jiems lyg ir pasislėpti, lyg ir pasprukti, būti sau, atsipalaidavus nuo visų įtampų. Tiktai fotografas mato, kad jie – instrumentai šviesos orkestre. Taip kadras po kadro ima kartu groti visa Lietuva. Kartais ji sutelpa į seno žmogaus veidą – žinai, kad už jo slypi dar tarpukario kultūra, lėtas liaudies dainų ritmas.

 

Paskui prasideda „Reminiscencijos“. Nekrintantis į akis tekstas paaiškina, kad sulaukęs keturiasdešimties fotografas grįžo į tėviškę fotografuoti bendros praeities, kurią matė (kaip Marcelis Proustas) daiktuose, daržo kopūste, alyvinių obuolių krepšyje. Bet tai – tik įvardijimai, neišsakantys to, kas įvyksta fotografijose. Veši, skleidžiasi, virpa pavidalai, gamtos ir anapusybės energija teka žolių, šakų, šaknų raizgalynės gyslomis. Automobilio lange įstrižai atsispindi peizažas – preciziškai išpieštos horizonte augančio medžio šakelės. Prieinu būrelį fotografų, girdžiu: „Niekas negali Kunčiui prilygti sidabro spausdinimo technika – štai iš kur tas paslapčių šnarėjimas šešėliuose“, – sako Alvydas Lukys. Iš tiesų – kažką panašaus mačiau tiktai žiūrėdama Anselio Adamso originalų parodą Edinburge. Bet jo peizažai – dramatiški, verčiantys susigūžti. Kunčiaus „Tolių vaizdus“ žiūrėdamas tarsi įkvepi – visą tą begalybę žiedų, žolių, akmenukų, nuo čia iki pat horizonto. Šiose fotografijose nebėra „apšvietimo“, tik šviesos įsigėrusi žemė.

 

Paskui prasideda miestas. Fotografuodamas Kunčius, kaip jis pats sako, mėgina prisijaukinti svetimą aplinką. Iš pradžių, atvažiavęs iš Kauno, – Vilniaus senamiestį ir naujamiestį: fiksuoja šviesa gurgantį grindinį, balkono karūnėlę ant medžio galvos, autobuso armonikos melodiją gatvėje pūpsančiam balandžiui. Vėliau jau nebegali išvengti sovietinių statinių sulaužytos erdvės. Prisimenu, kaip Kunčius juos man rodė pirmą kartą – betonas šiurkščiai šaltas ir bukas, erdvę karpo kiaurymės, kuriose nieko nėra, net dangaus, tik užterštas oras. „Juos pamatęs, mano sūnus klausdavo: „kas čia buvo?“ – komentuodamas tas fotografijas vis prisimena Kunčius, – o juk čia dar tik bus!“ Būsimieji namai – šiurpūs apokaliptiniai griuvėsiai, o dešinįjį Neries krantą jau tada okupavo absurdo futurizmas. Jo ženklai veikė ne tik menininką. Štai Žaliuoju tiltu žygiuoja vyras blizgančiu odiniu paltu, veidą prisidengęs skrybėle – tarsi sprunka nukeltas nuo pjedestalo. „Dabar tai jau liko tik fotografijose“, – atsiduso panelė savo draugui. Ir gerai, pagalvojau.

 

Atėjus nepriklausomybei, teko jaukintis pačią Vilniaus kaitą. Fotoaparatas – ir ginklas, ir skydas, kuriuo gali prisidengti nuo didžiųjų aplinkybių griūties. Be to, fotografija turi misiją fiksuoti tai, kas tuoj išnyks. Nežinau kito fotografo, kuris taip sąmoningai ją vykdytų. Kunčius nuosekliai fotografavo rekonstrukcijas: iškastą Gedimino prospektą, kuriam trimitėlį pučia R. Paknio leidyklos angelas, už žydinčių sakurų iš būsimosios NDG griaučių styrančią armatūrą, lyg ateivių paliktą stadiono monolitą. Matau – dabar Kunčius jaukinasi eurostandartinį Vilnių dešiniajame Neries krante. Ir nors netikėjau, kad tai įmanoma, kažkas pasikeičia. Jis vis fotografuoja didžiąją pievą – žvilgančių bankų, savivaldybės, prekybos centrų papėdėje sėdi, stoviniuoja žmonės, po vieną ir grupelėmis. Kunčiaus fotografijose jie panašūs į anuos kaimiečius, kurie prieš kelis dešimtmečius nedrąsiai artėjo prie jūros. Pasikeitė tik „aprangos kodas“. Sutkus yra sakęs, kad anksčiau jo fotografuotų žmonių nebėra. Kunčius parodė – yra. Viskas atvirkščiai – laikini yra pastatai. „Ir tada, ir dabar visus apšviečia ta pati Kunčiaus šviesa; dangaus šviesa“, – sako man Gintaras Zinkevičius. „Jūs pataisėte man Vilnių“, – sako jis Kunčiui. O aš mintyse priduriu: „Parodėte, kaip savigraužos ir skandalų tikrovėje vėl mylėti žmones.“

 

Praėjo tiek dešimtmečių, tiek daug kas pasikeitė, o kažkas esminio išliko iš tos Lietuvos, kurioje gimė Kunčius – toks bendras parodos įspūdis. Nei gėris, nei blogis – tiesiog tikrumas, kurį galima pajusti tik būnant savo vietoje. Jaukioje parodos nišoje aplink dešiniojo Neries kranto panoramą sukasi keturi skaitmenine kamera sukurti nauji Kunčiaus filmai. Juos žiūrėdama jaučiu, kaip dabartis išsivalo nuo visais kanalais plūstančio purvo. Kovo 11-ąją ant Tauro kalno susirinkęs mitingėlis, rogutėmis čiuožia vaikai, ant sniego šoka moterys. Vienodu ritmu slydinėdamos žemyn leidžiasi poros blizgančiomis nugaromis – vėl kaip skulptūros. Vaikas nešasi trispalvių balionų kekę. Iš visų tų žmonių, o gal iš paties savęs Vilnius šaiposi reklaminiais šūkiais ir plakatais. Ties „Novotel“ viešbučiu mažas berniukas bučiuoja granitinius bumbulus vieną po kito, tarsi atlikdamas ritualą, kol pamato fotografą, susidrovi, o paskui dar energingiau bučiuoja kartu su iš kažkur atsiradusia mergaite. Klausantis „Vandens muzikos“, Kunčiaus kamera nukrypsta į Baltojo tilto voratinklius – ten šoka vorai. Man jie kažkuo panašūs į Kunčių – fotoaparatu griežiantį kasdienybės grožiui, nepaisant visko. „Gero matymo toliau!“ – girdžiu, menininkui linki žiūrovas. Prisidedu.

 

Paskui jau leidomės nuo kalnelio pro raudonai tviskančias sakuras kitaip matydami miestą. Iš tos pačios pievos, kurioje Kunčius fotografavo žmones, pakilo geltonas balionas. Vakaro šviesa paoranžino Žvėryno kampą, du mokslinių institutų langai degte degė. Fotografas paskleidė savo matymą, kurį laiką šį dangaus kūrinį atliksime ir mes.

 

Paroda veikia iki gruodžio 6 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais, trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais nuo 11 iki 19 val., ketvirtadieniais nuo 12 iki 20 val., sekmadieniais nuo 11 iki 17 val.

Algimantas Kunčius, „Mano mažasis princas“, konditerijos fabriko „Pergalė“ langas Latako g. 1967 m.
Algimantas Kunčius, „Mano mažasis princas“, konditerijos fabriko „Pergalė“ langas Latako g. 1967 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 54, Kaštonų g., Vilnius. 1984 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 54, Kaštonų g., Vilnius. 1984 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 55, Kaštonų g., Vilnius. 1984 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 55, Kaštonų g., Vilnius. 1984 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 76, „Pašilaičių blokai“ 1, Vilnius. 1986 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 76, „Pašilaičių blokai“ 1, Vilnius. 1986 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“, „Ukmergės kelio pašlaitėje“. 1977 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“, „Ukmergės kelio pašlaitėje“. 1977 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 30, Niūronys. 1984 m.
Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 30, Niūronys. 1984 m.