Lapkričio 5 d. prasidėjusi „Scanorama“ žada ne vieną psichologinę dramą. Viena įsimintiniausių – britų režisieriaus Andrew Haigh filmas „45 metai“ („45 Years“). Jis prasideda banaliai: Keit ir Džefas rengiasi 45-ųjų santuokos metinių paminėjimui. Iš pat pradžių akivaizdu, kad priemiestyje gyvenanti inteligentų pora iš tikrųjų myli vienas kitą, o ne tik gyvena šalia vienas kito. Tačiau netrukus ateina laiškas, kuriame rašoma, kad Alpėse rastas prieš pusę amžiaus dingusios Džefo merginos kūnas. Mirusi moteris įsiveržia į poros gyvenimą ir pradeda griauti jos pamatus, skatina Keit susimąstyti, ką jai reiškia ryšys su Džefu. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrę Charlotte Rempling ir Tomas Courtney’us šiemet Berlyne buvo apdovanoti „Sidabriniais lokiais“ už geriausius moters ir vyro vaidmenis. Pateikiame Krzysztofo Kwiatkowskio pokalbio su režisieriumi fragmentus.
![]() | ![]() | ![]() |
Į parodą mane atviliojo šermukšnių trauktinės etiketė – tokia sodriai žalia su gelsvais lapais ir raudonomis uogomis, blizga storai užtepti spaustuvės dažai, net ištryškę per kraštus. Apačioje tarsi užantspauduoja kokybę „Stumbro“ ženklas – Kauno degtinės ir likerių gamykla. Toks daiktas skleidžia sluoksniuotą kvapą – ir dažų, ir trauktinės, ir šermukšnių, ir dar kažko nenusakomo... Gal konjako?
Mažytėje Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“ stovi Aurelija Maknytė ir pasakoja, kaip 1984 m. iš alkoholio fabriko į mažą miestelį atėjo pasiūlymas: jugoslaviškas velvetas už šermukšnio uogas (http://maknyte.com/deficitas/). Šermukšniai augo visur, jugoslaviškas velvetas buvo deficitas, o pati sąvoka „deficitas“ buvo „paslaptingas burtažodis, trumpam atveriantis vartelius į gražios ir patogios buities pasaulį“. Skanauju šiuos žodžius – konjakas, šermukšniai, velvetas, deficitas, kol pasigamina sprogstamasis vaikystės mišinys. „Deficitas“, pakeitęs lietuvišką „trūkumą“, tikriausiai buvo ir nepasiekiamo pasaulio pakaitalas. Dabar jau net ir tai patyrusiems sunku įsivaizduoti geismą, kurį keldavo bet kokios svetimos šalies paminėjimas šalia daikto. Toks daiktas, nepaprastai gaunamas, paskui visam laikui atsimenamas. Aš atsimenu Colleen McCullough romaną „Erškėčių paukščiai“ su tiksliai aprašytomis sekso scenomis Australijoje degant krūmynams, kurį 1985 m. gavau už keletą iš namų bibliotekėlės paslapčiomis išneštų Anri Periušo (Henri Perruchot) knygų apie dailininkus. Beveik tuo pat metu, sako Maknytė, miestelio vaikai, įskaitant ir ją pačią, nulaužė medžių šakas, nudraskė visus šermukšnius ir iškeitė juos į velvetą. Iš jo pasiūtą kostiumą brolio vestuvėms dabar šalia Aurelijos demonstruoja sūnus Kasparas (vėliau kostiumas dalimis tvarkingai kabės ant kėdžių atkalčių ir pakabo). Jiedu atrodo kaip brolis ir sesuo iš praeities – tikrovė susidvejina.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Voveraitės, kiškučiai, peliukai ir ežiukai atostogauja pajūryje, iškylauja gamtoje, geria alų lauko kavinėje, mokosi mokykloje. O kiti kiškučiai ir peliukai, juodais drabužiais ir kaukėtais snukučiais, su automatais ir peiliais rankose, iškėlę juodą vėliavą, grėsmingai artinasi prie jų. Šis meno kūrinys, pavadintas „ISIS grasina Silvanijai“, – tai septyni erdviniai vaizdeliai, sudėlioti iš ypač saldžios išvaizdos minkštų žaisliukų, plačiai žinomų bendru jų apgyvendintos žaislinės šalies Silvanijos vardu. Rugsėjo mėnesį jis turėjo dalyvauti parodoje „Aistra laisvei“ („Passion for Freedom“) Londono „Mall“ galerijoje. Tą parodą gal nedaug kas ir būtų pastebėjęs, jei Londono policija nebūtų sugalvojusi, kad šis kūrinys yra pernelyg įžeidžiamas ir kelia grėsmę karalienei bei visuomenei, dėl to kelių dienų parodos apsaugos kaina turėsianti išaugti keliasdešimčia tūstančių svarų. Parodos organizatoriai, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, kaip mat ištrynė iš savo plakatų ir tinklalapių pagrindinį reklaminį šūkį „necenzūruota“ ir pašalino eksponatą su peliukais ir kiškučiais iš parodos, o ši toliau veikė lyg niekur nieko, atseit skelbdama žodžio ir išraiškos laisvę. Tiesa, ir taip jau mirtiniems argumentams sutvirtinti policija dar leido sau kompetentingai įspirti gulinčiajam, teigdami, kad kūrinys „ISIS grasina Silvanijai“, girdi, „nėra tikras menas“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Žemdirbių partijos atstovas sako Nilsui Dikmanui: „Mums reikalingi tokie žmonės: juk tu imigrantas, sėkmingai integravęsis į mūsų visuomenę!“ Žodis „imigrantas“ netrukus Lietuvoje skambės daug dažniau, tad laikas prisiminti Hanso Petterio Molando juodąją komediją „Metų pilietis“ (LRT Kultūra, 11 d. 22.30). Iš kur į Norvegiją imigravo Nilsas (Stelan Skarsgård), nelabai aišku, bet „metų piliečio“ premija šiam sniego valytuvo vairuotojui akivaizdžiai kutena savimeilę. Tik neilgai. Kai jo miestelio policija atsisakys tirti esą nuo narkotikų perdozavimo mirusio Nilso sūnaus bylą, jis imsis šautuvo ir kruvino keršto. Tačiau „savų“ ir „svetimų“ tema liks filme.
Žiūrėdamas „Metų pilietį“ prisiminiau Norvegijon išvykusius lietuvius ir susimąsčiau, kada jie taps filmų veikėjais. Tik, matyt, godūs lietuviai norvegams ne tokie egzotiški kaip arti poliarinio rato atsidūrę albanų arba serbų gangsteriai, rimtai svarstantys, kodėl vietiniai renka šunų išmatas, ir nesiliaujantys stebėtis socialine parama imigrantams, kuri, jų galva, būtų neįmanoma šiltoje šalyje.
![]() | ![]() | ![]() |
Visada žavėjausi Kęstučio Lupeikio instaliacijomis su netikėtai kintančiais tapybiškai skulptūriškų objektų šviesos efektais. Iki šiol pamenu po kojomis linguojančią ir girgždančią grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų („Dugnas“, 1993), taip pat intriguojančias videoprojekcijas ant rausvo kubo („Hiperkubas“, 2004–2005), įspūdingą rudinto plieno „tunelį“ („Skylė“, 1995, kartu su Ričardu Nemeikšiu). Vaikščiodama po naujausią jo tapybos parodą supratau, kad šių instaliacijų, atskleidžiančių menininko universalumą, labai ilgiuosi.
Siekdama nors šiek tiek perprasti, kas dabar yra Lupeikio kūrybos akiratyje, norom nenorom gretinu dvi jo meninėje veikloje dominuojančias sritis – architektūrą ir tapybą. Pats menininkas ypatingų sąsajų čia nemato (nebent kalbėtume apie pastatų eskizus ar būtų rengiamas specialus projektas) ir vertina tai kaip vienas kitą papildančius, bet vis dėlto skirtingus kūrybos „kanalus“. O man gi rūpi paradoksai – emocingos tapybos atspindžiai minimalistinės architektūros sumanymuose ir konstruktyvus racionalumas labai jausminguose paveiksluose.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Rugsėjo 2 d. Rusų dramos teatre pristatyta Audriaus Pociaus kuruota jungtinė šiuolaikinio meno paroda „TapWater“. Parodos pavadinimas („čiaupo vanduo“) man priminė miegamųjų rajonų daugiabučių rūsiuose tvyrantį duslų kvapą ir mano santykį su čiaupo vandeniu. Kartais nedrįstu gerti vamzdynų vandens tiesiai iš čiaupo. Ilgas vandens kelias iki mano burnos kelia nepaaiškinamą baimę.
„Tap Water“– vienas įdomiausių rudens pradžios reiškinių Vilniaus meno lauke. Lokacijos, nuotaikų ir objektų santykiai atneša netikėtų atradimų. Paroda kaip ekskursija buvo tobulas formatas šiai ekspozicijai ir vietai. Žiūrovui tai yra reta proga patekti į neafišuojamus teatro kampus, pakvėpuoti orkestro duobės dulkėmis ir kitaip išgyventi erdvę.
Ekskursijos vadovas sufleruoja judėjimo trajektorijas. Taip vedamas imi skaityti kūrinius kaip ištisą pasakojimą. Nors nemažiau patraukli būtų ir savarankiška klajonė po parodą, toks pasivaikščiojimas gali tapti nuotykiu, jei tai tektų daryti be jokio plano...
Ant Žvėryno tilto kalbėjomės su Audriumi apie čiaupo vandenį.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Lapkričio 11 ir 12 d. Vilniaus mažajame teatre premjera – „Bedalis ir labdarys“. Spektaklis, kurį režisuoja Gabrielė Tuminaitė, statomas pagal Paulinos Pukytės dialogų ir monologų knygą tuo pačiu pavadinimu.
Nors knyga apie emigraciją, spektaklio režisierė mano, kad jos tema – globalesnė. „Bedalis ir labdarys“ – tai kodinis pavadinimas. Bedaliai – tai žmonės, kurie ne ten gimę, ne taip užaugę, palikti, nepalytėti sėkmės, praradę namus, savo pagrindus, šaknis. Labdariai yra geresnėse pozicijose. Vieni gyvena metro stotelėse, kiti – stikliniuose dangoraižiuose ir tai yra graži mūsų pasaulio harmonija“. Į bedalius ji prisipažįsta žiūrinti kaip į išdaigininkus, kaip į naminukus, gyvenančius dideliuose miestuose, didelėse schemose. „Jie sukuria daug darbo įvairioms institucijoms, komisijoms, o mes norime juos palaikyti, pateisinti ir džiaugiamės, kai jie ardo tvarkingą biurokratinę sistemą“.
![]() |
Lapkričio 6, 8 d. Lietuvos rusų dramos teatre – Jono Vaitkaus premjera pagal viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140 – 1209 m.) eiliuotą kūrinį „Septynios gražuolės". Poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas, įvairių kraštų princeses. Kiekvienai iš savo mylimų žmonų šachas Bachramas surentė po rūmus, kurių grožyje slypėjo ir pasaulio sandaros filosofiniai ženklai bei alegorijos.
Anot režisieriaus, Bachramui pasakojamos septynių gražuolių pasakos savyje turi tam tikrą moralinį užtaisą: „Kodėl būtent tos pasakos? Kodėl jos akcentuoja vienokį ar kitokį nusidėjimą, nuodėmę, kitokią gėrio pusę? Matyt, poetas Nizami buvo neįtikėtino jautrumo menininkas, suteikęs haremui ne kolektyvinį veidą, o išskyręs kiekvieno žmogaus individualumą, santykius, nuoskaudas, lūkesčius, problemas. Labai svarbu yra kiekvienam pereiti vidinius slenksčius, prieštaravimus, kliūtis, kovą su savimi ir dar kažkuo.“
![]() |
Šių metų „Gaidos“ festivalio motto – „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai. Global LT“ – toks abstraktus ir universalus, kad, ko gero, tiktų bet kokiam Lietuvoje rengiamam festivaliui, kurio repertuarą sudaro ir lietuviški, ir užsienio kompozitorių darbai. Pernelyg nesigilinant, kiek tema iš tiesų atskleidžia šiųmetę festivalio kryptį, galima paminėti, kad globalios Lietuvos gija ryškiai išniro bene vienintelį spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), kur vyko Lietuvos ansamblių tinklo (LAT) koncertas. Jame išgirdome penkių svetur gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozicijas.
LAT suburtas siekiant skleisti šiuolaikinę muziką, o kartu suteikti galimybę atlikėjams specializuotis būtent šioje sferoje. Ne vieną kolektyvą ir atskirus muzikantus jungiantis tinklas – lyg lankstus ir dinamiškas organizmas, prisitaikantis pagal koncerto programos instrumentarijų, taigi parankus ir atlikėjų tobulėjimui, jie įgauna patirties ne komfortiškai grodami savame ansamblyje, o muzikuodami su menkiau pažįstamais muzikantais. Šią atlikėjų platformą inicijavo kompozitorius Vykintas Baltakas, jis yra tinklo meno vadovas ir dirigentas. Puiku, kad šis kūrėjas, matydamas poreikį, suburia Lietuvos atlikėjus bendrai veiklai, nors pats nuo 1993 m. gyvena užsienyje. Džiugina ir tai, kad LAT jungia tokius brandžius kolektyvus kaip trio „Kaskados“, styginių kvartetas „Chordos“, Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetas. Minėtame koncerte turėjome galimybę išgirsti pastaruosius du ansamblius ir kitus atlikėjus, kurie parengė programą iš septynių lietuvių kompozitorių kūrinių. Bene labiausiai tą vakarą nudžiugino kokybiškos interpretacijos. Akivaizdu, kad koncertavusiems atlikėjams šiuolaikinė muzika jau yra tapusi savastimi. Skambėjo ne vienas kūrinys, kurio partitūrose užfiksuoti precizikos reikalaujantys puantilistiniai motyvų „dūriai“, poreikis įsiklausyti į kitą ir išgauti subtilų garsą. Muzikantai visa tai įgyvendino, paliudydami, kad ne veltui dauguma jų yra pripažinti kamerinės muzikos interpretatoriai.
![]() |
Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas spektaklis „Teritorija“, kuriuo kaip režisierė debiutuoja teatro aktorė Aušra Pukelytė, mėgina jungti teatrą ir kino meną. Dramaturginiu pagrindu A. Pukelytė pasirinko iš kunigaikščių Oginskių giminės kilusio diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“. Tokį laišką kunigaikštis rašė savo keturiolikmečiui sūnui Irenėjui, susiruošusiam vykti studijuoti į Italiją. Tai tėviški pamokymai, kaip reikėtų sūnui elgtis, kad taptų gerbiamu ir laimingu žmogumi. A. Pukelytė šiuos priesakus, kaip universalius, perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.
M.K. Oginskio tekste užrašyti ne tik konkretūs punktai „geriau (ne)daryk taip“, bet ir juos lydinčios filosofinės mintys mokslo, moralės, religijos ir kitais klausimais. Žodžiai jungiasi į jautrias, šiek tiek liūdesio palytėtas sakinių kompozicijas, tarsi tai būtų paskutiniai tėvo ištarti žodžiai. Spektaklyje lyriškąją priesakų plotmę, tėvišką meilę ir pagarbą sūnui perteikia kinematografinė pastatymo dalis. Ričardo Matačiaus režisuotose videoprojekcijose vaizduojamas jaunuolis (Augustas Gradauskas), su kuriuo tapatintis gali bet kuris jaunesnis spektaklio žiūrovas, susiduriantis su panašia tokio amžiaus žmogaus patirtimi – asmeninės teritorijos gynimu, savo išskirtinumo suvokimu, meile merginai, draugyste ir sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu į suaugusiųjų pasaulį.
![]() | ![]() | ![]() |