Tiltai tarp universalumo ir lokalumo

Šių metų rugsėjo 28–30 d. Slovėnijos sostinės Liublianos universitete vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Tarp universalaus ir lokalaus: nuo modernizmo prie postmodernizmo“ („Between Universal and Local: From Modernism to Postmodernism“). Renginys, dedikuotas žymių Slovėnijos kompozitorių Vinko Globokaro ir Lojze Lebičiaus gimimo 80-osioms metinėms, buvo tuo metu Liublianoje vykusių Pasaulio muzikos dienų, surengtų rugsėjo 26 – spalio 2 d., dalis. Plačiai suformuluota konferencijos tema leido dalyviams pristatyti įvairius jos aspektus – tarp konferencijos potemių buvo modernizmo ir postmodernizmo muzikos technikos, estetikos, semantikos, tematikos, suvokimo ir kiti klausimai, konferencijoje skatinta dalyvauti tarpdisciplinių tyrimų autorius. Konferencijos formatas buvo kamerinis, be paralelinių sesijų, leidžiantis visiems dalyviams aprėpti visų temų panoramą ir dalyvauti bendrose diskusijose. Toks formatas labai patrauklus, nes didelėse konferencijose, kuriose darbas vyksta skirtinguose teminiuose pogrupiuose, būna neįmanoma susidaryti visumos vaizdo, problematikos aprėpties. Konferencijoje dalyvavo muzikologų iš Airijos, Makedonijos, Turkijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Lenkijos, Norvegijos, Australijos.

Nemažai pranešimų autorių, ypač pagrindiniai lektoriai (keynote speakers), daug dėmesio skyrė postmodernizmo apibrėžimui. Plačia erudicija pasižymintis Kroatijos muzikologas Nikša Gligo pradėjo konferenciją paskaita apie „globalizaciją ir (arba) pliuralizmą, apie muzikas, jų stilius, technikas ir muzikologiją“. XX a. muzikos, jos terminologijos, estetikos ir semiologijos specialistas, Zagrebo universiteto Muzikos akademijos muzikologijos katedros profesorius N. Gligo teigia, kad šiandien mes esame pačių įvairiausių priešingų muzikinių kategorijų liudininkai, todėl turėtume kalbėti ne apie muziką vienaskaitos forma, bet apie muzikas ir muzikinių verčių kintamumą. Iškilusios naujos kategorijos, kaip antai, „negirdimasis garsų menas“, „vizualioji muzika“, ar „skaitoma muzika“, ir komplikuotos terminologijos klasifikacijos skatina muzikologus iš esmės permąstyti muziką, arba muzikas, ir pradėti galvoti apie muzikologijų neišvengiamumą. Pasak N. Gligo, muzikologija labiau turėtų tapti norminamoji, o ne aprašomoji. „Bet kokia muzika turi pasikliauti muzikinio pasaulio kintamumu / permainingumu“, – dar viena mąstyti verčianti pranešėjo mintis. Kita vertus, N. Gligo paskaita sukėlė minčių ir apie tai, kad muzikos reiškinių pasaulyje, net ir postmoderniuoju laikotarpiu, iškylančių naujovių šaknys yra senosiose muzikinėse kultūrose – juk koncepcijos apie „regimą muziką“ arba apie tai, kad garso šaltinio nebūtina matyti, o svarbiausia jį girdėti, yra užfiksuotos dar Šventajame Rašte, taip pat aborigenų kultūrų pasaulėvokoje.

Rugsėjo 29 d. tribūna dalinęsi du pagrindiniai lektoriai vėlgi atkreipė dėmesį į modernizmo ir postmodernizmo santykį. Kardifo universiteto profesorius Kennethas Gloagas pabrėžė, kad postmodernizmas nenaudoja vienos kompozicinės technikos, tai veikiau kompozicinė charakteristika, arba „sampling“, o žymus vokiečių muzikologas Helmutas Loosas, labai aiškiai ir suprantamai išdėstęs muzikinio mąstymo pagrindų kontroversiją tarp modernizmo ir postmodernizmo, aiškiai supriešino šias kategorijas.

Paskutinę konferencijos dieną nuo muzikinių diskusijų apie modernizmą ir postmodernizmą šiek tiek atitraukė dr. Petra Čeferin, pateikusi įdomią paskaitą apie architektūros objektus kaip esančius „tarp“ („in between“) universalumo ir lokalumo. Anot P. Čeferin, architektūros objektas negali būti priskirtas nei universalumo, nei lokalumo kategorijai; kiekvienas toks objektas yra kažkuo unikalus, bet tas unikalumas vis tiek turi ir ką nors universalaus. Tokią interpretaciją architektūros istorikė siūlo taikyti ir kitoms kūrybinėms praktikoms, tarp jų ir muzikai.

Norisi išskirti Latvijos muzikologės, J. Vituolio Latvijos muzikos akademijos dėstytojos Jūlijos Jonāne pranešimą, skirtą „sakraliųjų minimalistų“ kūrybai. J. Jonāne kalbėjo apie modernizmo ir postmodernizmo moduliaciją ir koreliaciją sakraliųjų minimalistų muzikos kontekste. Įdomiai A. Zemlinskio operą „Karalius Kandaulis“ moderniojo vyriškumo aspektu analizavo Londono muzikos tyrimų instituto mokslinis bendradarbis Marcas Brooksas. Norvegų muzikologo Kjello Skyllstado pranešimas apie inovatyvaus norvegų kompozitoriaus Arne Nordheimo (1931–2010) kūrybos santykį su italų poeto Salvatore Quasimodo tekstais turėjo asmeninio konteksto atspalvį. Itin garbaus amžiaus muzikologas, Tailando Chulalongkorno universiteto vizituojantis profesorius, pats asmeniškai pažinojo daugelį XX a. muzikos modernistų – žymių kūrėjų, 1955 m. pats mokėsi garsiuosiuose tarptautiniuose Darmštato naujosios muzikos vasaros kursuose, tad savo pranešime vis pasidalindavo bendravimo su K. Stockhausenu, P. Boulezu ir kitais didžiaisiais modernistais patirtimi.

Lietuvos muzikologams atstovavo LMTA profesorė, habil. dr. Gražina Daunoravičienė, pateikusi pranešimą „M. K. Čiurlionio muzikinė kūryba kaip periferinio Europos muzikinio modernizmo ankstyvojoje stadijoje pavyzdys“, ir LMTA docentė dr. Kamilė Rupeikaitė, pristačiusi temą „Anatolijaus Šenderovo muzikos semantika“. Pristatytų Lietuvos kūrėjų muzika konferencijos dalyviams ir svečiams pasirodė įdomi, sulaukta klausimų. Pranešime apie M. K. Čiurlionį daug dėmesio skirta Čiurlionio modernizmo principams – jo kompozicinio proceso analizei ir individualaus kompozicinio braižo, atsispindinčio jo rankraščiuose, eskizuose, piešiniuose, paveiksluose, charakteristikai. Pristatydama A. Šenderovo muzikos semantiką, K. Rupeikaitė, pasitelkusi gausius įvairių žanrų kompozitoriaus kūrinių pavyzdžius, akcentavo daugiasluoksnes prasmes, Šenderovo muzikinės kalbos simboliškumą. Pranešimas apie M. K. Čiurlionį sulaukė gyvos reakcijos, klausimų apie jo muzikos santykį su daile, apie kompozitoriaus santykį su F. Chopino muzika, o po gausiai muzikiniais pavyzdžiais iliustruoto pranešimo apie A. Šenderovo muzikos semantiką buvo aktyviai susidomėta jo muzika, sulaukta N. Gligo komentaro, kad tokio kompozitoriaus kaip A. Šenderovas kūrybą išties sudėtinga priskirti kokiai nors vienai komponavimo kategorijai.

Pabaigoje – keletas žodžių apie rugsėjo 29 d. Slovėnijos filharmonijoje vykusį Pasaulio muzikos dienų koncertą, kuriame įvairių šalių kompozitorių šiuolaikinę muziką griežė Slovėnijos filharmonijos kamerinis styginių orkestras, diriguojamas Simono Krečičiaus. Beje, Slovėnijos filharmonijoje stovintis Gustavo Mahlerio biustas primena, kad Liublianoje garsusis muzikas pradėjo savo, kaip dirigento, karjerą – atvykęs į Liublianą 21-ų, jis pusę metų pagal kontraktą intensyviai dirigavo nedidelėje, tačiau ambicingoje operos kompanijoje – ji buvo toje vietoje, kur dabar stovi Slovėnijos filharmonija. Deja, teatras 1887 m. sudegė, o kartu su juo – ir archyvinė medžiaga apie G. Mahlerį. Dabartinę Slovėnijos filharmoniją 1892 m. neorenesansiniu stiliumi suprojektavo architektas Adolfas Wagneris.

Minėtame Pasaulio muzikos dienų koncerte pristatyti septyni kūriniai inspiruoti labai skirtingų potyrių – svirplių griežimo, sakralios erdvės dekoro, siekio eksperimentuoti su tembrais, gamtos atšiaurumo ir kt. Labai džiugu, kad koncertą efektingai pradėjo jaunos lietuvių kompozitorės Justinos Repečkaitės kūrinys „Chartres“ (2012), prieš keletą metų pelnęs autorei Lietuvos kompozitorių sąjungos Debiuto premiją ir rekomendaciją Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje (2013). Kompozitorei, po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavusiai Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje, artima viduramžių meno estetika. „Chartres“ – grakštus, išgryninta estetika persmelktas kūrinys. Taikliai pasirinktomis muzikinėmis priemonėmis J. Repečkaitė interpretuoja pasirinktą įspūdingos Šartro katedros vitražą, tiesiog apčiuopiamai perteikdama ir šviesos bei stiklo žaismą, ir tamsokus, „sunkius“ vitražo tonus. Bendras potyris (vitražo „vaizdas“) kūrinio pabaigoje išsiskaido į mažyčius, trapius, skaidrius stiklo gabalėlius...

Minčių apie tai, kad muzika turi turėti sielą, antraip ji bus sausa ir neįdomi, tegu ir eksperimentinė, sukėlė vokiečių kompozitoriaus Ansgaro Beste’s kūrinys preparuotam styginių orkestrui „Rituel Bizarre“ (2010), kuriame, be įdomaus skambesio ir styginių naudojimo mušamųjų instrumentų amplua, nieko daugiau nepavyko apčiuopti. Jautrus, talpus, su siela ir spalva skambėjęs kūrinys – islandų kompozitoriaus Pallo Ragnaro Palssono „Supremacy of Peace“ (2012). Kompozitoriaus interesų lauke – XVII a. islandų psalmės, tačiau nemažą įtaką jo kūrybai turi Estijos, kurios Muzikos ir teatro akademijoje jis studijavo, gamta. Kompozicijoje „Supremacy of Peace“ susilieja ir atšiaurios gamtos, ir giedamų psalmių grožis. Turiningai ir spalvingai suskambėjo paskutinis koncerto kūrinys – slovėnų kompozitoriaus Urošo Kreko (1922–2008) kompozicija „Inventiones Ferales“ smuikui ir styginių orkestrui (1963), tapęs puikia viso koncerto kulminacija. U. Krekas daugelį metų buvo Slovėnijos kompozitorių sąjungos prezidentas, jis laikytas vienu svarbiausių šiuolaikinių Slovėnijos kompozitorių. „Inventiones Ferales“, viename sėkmingiausių šio kompozitoriaus kūrinių, persipina ir dodekafoninė kompozicinė technika, ir charakteringi slovėnų liaudies melodijų elementai.

Pasaulio muzikos dienų, dedikuotų Slovėnijos kompozitorių sąjungos 70-mečiui, pavadinimą „Trys tiltai – trys kryptys“ inspiravo vienas ryškiausių Slovėnijos sostinės simbolių – trys tiltai vienas šalia kito per Liublianicos upę, suprojektuoti garsiojo Slovėnijos architekto Jože Plečniko ir sujungiantys istorinę Liublianą su moderniąja miesto dalimi; tokia jungtis simbolizuoja ir festivalio motto aprėpti ir modernią, ir postmodernią įvairių pasaulio šalių muziką, pačias skirtingiausias menines idėjas.