1996-aisiais sukūrusi pirmąjį spektaklį – baletą „Medėja“ pagal Antano Rekašiaus muziką, 2015-aisiais choreografė ir režisierė Anželika Cholina švenčia savo kūrybinės veiklos dvidešimtpenkmetį. Tad jos kūrybinių ambicijų pradžia glūdi giliau, vos pabaigus Vilniaus baleto mokyklą ir įstojus mokytis į Valstybinį teatro institutą Maskvoje, kai beveik savo bendramoksliams ji pradėjo kurti choreografines miniatiūras, kartu su beveik bendraamžiais ieškodama savo kalbos ir savo temų. Į teatrą atėjusi kartu su scenografu Marijumi Jacovskiu („Medėja“ buvo jo diplominis darbas) bei kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi, choreografė liko jiems iki šiol ištikima.
To negali neprisiminti stovėdamas prieš vieną iš daugelio Vilniaus reklaminių stendų: iš jo įdėmiai žvelgia įspūdinga moteris su žiedu, ant kurio išgraviruotos raidės ACH – choreografės inicialai ir jos teatro pavadinimas. Šiandien choreografė reziduoja Maskvoje, o didžiausia jos jubiliejaus intriga – trys šokio spektakliai, pastatyti Jevgenijaus Vachtangovo teatre ir parodyti Lietuvos žiūrovams.
![]() | ![]() | ![]() |
Lapkričio 5 d. Vilniuje prasidės „Scanorama“. Iki lapkričio 22 d. kelių Lietuvos miestų gyventojai galės pasižiūrėti svarbiausiuose festivaliuose šiemet rodytus ir apdovanotus filmus, naujus Skandinavijos šalių kino kūrėjų darbus, konkurse dalyvaujančius jaunųjų Baltijos šalių kinematografininkų filmus, Dereko Jarmano, Jano Nemeco, Raimondo Vabalo kūrybos retrospektyvas. Programa įdomi ir gausi, todėl neišvengiamai teks rinktis. Savo skaitytojams, kuriuos norėtume vadinti rafinuotais estetais ir jausmingais intelektualais, siūlome nepražiopsoti šių devynių įmantrios kino formos bei ištarmės filmų (apie kitus priminsime jau festivaliui prasidėjus).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Niūrią šeštadienio popietę bandydamas pabėgti nuo rudens, užeinu į Pamėnkalnio galeriją, kurioje vyksta keramikos paroda „Mes / Redukcija 2015“. Visgi šiek tiek nusiviliu, kai tuščioje salėje išgirstu tik savo paties žingsnių aidą, – atrodo, keramikos menas nieko nedomina. Su karčia ironija prisimenu ir savo giminaičių bei draugų požiūrį į keramiką, kuris apsiriboja Kaziuko muge, mielais buitiniais niekučiais ir keliomis šukėmis Valdovų rūmuose. Tenka pripažinti, kad ir ši paroda greičiausiai nesugebės pakeisti tokios padėties – neįžvelgiu aiškios ekspozicijos koncepcijos, galinčios įtraukti, sudominti net ir atsitiktinai užklydusį lankytoją. Ne, išoriškai paroda visiškai nepatraukli, atrodo, kad darbai išdėlioti be jokios aiškios logikos, o ir vienintelis jos aprašymas palieka nemažai neatsakytų klausimų keramika mažiau besidominčiam žiūrovui. Sakysite – natūralu, kad niekas čia neužsuka, bet aš nenoriu, tiesiog negaliu su tuo sutikti ir vis tiek jus kviečiu iš arčiau susipažinti su menine keramika.
Parodoje taip pat viešpatauja tylus, neišraiškingas ruduo, tačiau čia jis – visai kitoks nei mieste. Senovine redukcijos technika atlikti darbai įtraukia į subtilų savo pasaulį. Gyvenimas čia santūrus, visko yra tik tiek, kiek reikia, o ir patys eksponatai – visiškai nebylūs, tačiau lengvai leidžiasi prakalbinami.
Šiais greitos informacijos laikais savotiškai paradoksalu beveik įpusėjus festivaliui rašyti apie jo pradžią ir žinoti, kad skaitytojus šis tekstas pasieks festivaliui besibaigiant. Kita vertus, ir pats festivalis su tradiciniais koncertais, kaip reiškinys, yra vis dar senoviškai lėtas, palyginus su nekantriu „jutubiniu“ muzikos klausymusi, kai po minutės kitos „pelės“ nepaleidžiantis pirštas nevalingai siekia „peršokti“ jei ne prie kito kūrinio, tai bent jau šiek tiek į priekį ir čia pat sužinoti, kas bus toliau. Dabar gi, susirinkus ir susėdus salėje, tarsi ir įsipareigoji valandai ar dviem susikoncentruoti ir ramiai įsiklausyti, nesvarbu, ar koncertas virs komfortabiliu malonumu, ar kietoje kėdėje įkalinta kančia.
Turbūt visiškai normalu, kad ir šių metų „Gaidoje“ yra galimybių patirti ir vieną, ir kitą būseną. Pirmojo „Gaidos“ koncerto Nacionalinėje filharmonijoje spalio 23 d. pusiausvyrą kūrė pirmosios dalies naujienos (Mariaus Baranausko bei Onutės Narbutaitės kūrinių premjeros) ir atradimai (susipažinimas su šių metų kviestinio „Gaidos“ kompozitoriaus Francesco Filidei kūryba) bei antrojoje dalyje sužibėti turėjusios Jameso Dillono „Andromedos“ blankumas.
![]() | ![]() |
Šeštadienį mirė amerikiečių kino aktorė ir dainininkė Maureen O’Hara, pernai gavusi „Oskarą“ už gyvenimo nuopelnus.
Maureen O’Hara (Maureen FitzSimons) gimė 1920 metais. Pirmą svarbų vaidmenį aktorė sukūrė 1939 m. Alfredo Hitchcocko filme „Jamaikos“ smuklė“ („Jamaica Inn“), kur jos partneris buvo Charlesas Laughtonas. Sužavėtas merginos talento, Laughtonas padėjo jai patekti į Holivudą, kur abu suvaidino pagrindinius vaidmenis Williamo Dieterle’s filme „Paryžiaus katedros kuprius“ („The Hunchback of Notre Dame“).
1941 m. O’Hara sukūrė pagrindinį moters vaidmenį Johno Fordo filme „Žalioji lyguma“ („How Green Was My Valley“). Šis filmas atnešė Fordui trečią „Oskarą“ už režisūrą ir tapo geriausiu metų filmu.
Aktorė aktyviai vaidino dar kelis dešimtmečius, bet 8-ojo pradžioje nusprendė pasitraukti iš kino. Į ekranus ji sugrįžo po 20 metų ir 1991-aisiais suvaidino Chriso Colambuso komedijoje „Tik vieniši“ („Only the Lonely“).
![]() | ![]() | ![]() |
Naujausias Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ (Lietuva, Prancūzija, 2015) – dvilypis ir gana apgaulingas. Jame rasime visus elementus, kurie tapo „firminiais“ Barto kino ženklais, bet „Ramybėje...“ jie taip supaprastinti, kad kartais režisierius net priartėja prie autoparodijos. Kita vertus, Bartas, ko gero, dar niekad iki šiol nebandė pasižiūrėti į savo kuriamą kiną iš šalies.
Bartas nepasakoja istorijos – filmo naratyvu tampa būsenos (vienatvė, melancholija, abejonės, susvetimėjimas...), kurias ekrane išgyvena visi „Ramybės mūsų sapnuose“ veikėjai. Tradiciška Barto filmų kelionė čia visai trumpa. Veikėjai viso labo vyksta į Lietuvos kaimą: idiliška Eitvydo Doškaus nufilmuota tik prasidėjusio rudens gamta, nusvirusios, obuoliais apkibusios medžių šakos, tamsus ežeras, kuriame stinga tik baltų gulbių. Tai nėra įprastas Barto filmų peizažas, anksčiau buvęs minčių, nuojautų atspindžiu. Gamta čia – lyg materializavęsis sapnas, į kurį kelių ieško, bet niekaip neranda pavargęs vyras (Šarūnas Bartas), jo duktė (Ina Marija Bartaitė) ir mylimoji (Lora Kmieliauskaitė). Jie visi trys yra bėgliai – smuikininkė bėga nuo nepavykusių pastangų įrodyti, kad ji menininkė, duktė – nuo pernelyg skausmingų klausimų, vyras – nuo praeities. Bėga, kad atsidurtų savotiškuose likimo spąstuose, nes lieka vieni su savimi, savo baimėmis, prisiminimais ir kompleksais. Iš pirmo žvilgsnio saldus ir idiliškas nieko neveikimas tampa dar vienais veikėjų spąstais.
![]() | ![]() | ![]() |
Vien tik ištarus dviejų žodžių kombinaciją „knygų menas“, daugeliui mintyse sukirba svajonių knyga – tarsi kažkokia neapčiuopiama įsivaizduojamybė. Kyla klausimas, kas ta įsivaizduojamybė ir ką žmonės sieja su šiuo žodžių junginiu? Tą žodžių magiją puikiai iliustruoja Nacionalinėje dailės galerijoje surengta konferencija „6pt“, skirta tai pačiai temai – knygų grafikai. Paskelbus dalyvių registraciją, ją teko uždaryti lygiai po 2 val., nes salė, kurioje telpa iki 200 klausytojų, jau buvo pilna norinčiųjų.
Pasvarstyti šia tema man suteikė progą paroda, veikusi „Arkos“ dailės galerijoje, pavadinimu „Knygos meno paroda: nuo iliustracijos iki knygos“ (2015 09 15–10 03, Alytaus kraštotyros muziejuje 2015 11 10–12 05). Jos rengėjos – Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos skyriaus dailininkės Ieva Babilaitė ir Nijolė Šaltenytė. Ši knygos meno paroda konkursinė, jos ekspozicijai buvo atrinkti knygos dailininkai, pristatantys naujausius per pastaruosius trejus metus sukurtus kūrinius. Iliustracijas vertino profesionalių dailininkų ir dailėtyrininkų komisija, šiemet paskyrusi 3 pinigines premijas, vardinę dailininko Algirdo Steponavičiaus premiją ir du diplomus. Vertinant iliustracijas, buvo atsižvelgta į menininko išmonę, meninę iliustracijų kokybę, originalų žvilgsnį, atidų teksto perskaitymą, autentišką stilių, profesionalų atlikimą.
![]() | ![]() |
Jeigu vėlų spalio 13-osios vakarą Gedimino prospekte praeiviai prasilenkė su originaliai apsirengusiu pagyvenusiu vyriškiu, nešančiu didelę gėlių puokštę, vargu ar pagalvojo, kad šis santūrus žilaplaukis ilgabarzdis senolis yra minimalistinės muzikos pradininkas Terry Riley. Maža to, niekam tikriausiai net į galvą nešovė, kad gyvąja JAV legenda pristatomas kompozitorius ramiai vaikštinėjo Vilniaus centre ką tik su savo kolegomis – sūnumi Gyanu Riley ir švedų duetu „The Gothenburg Combo“ – daugiau nei tris valandas koncertavęs Kongresų rūmuose. Šis pasirodymas buvo specialių gastrolių Europoje, skirtų Terry Riley 80-mečiui, dalis ir tapo jau 25 kartą vykstančio aktualios muzikos festivalio „Gaida“ įžanginiu akordu.
Nors Lietuvoje kompozitorius Terry Riley yra kur kas mažiau žinomas nei pernai tame pačiame festivalyje koncertavęs Philipas Glassas, gera reklama ir nepernelyg aukštos bilietų kainos lėmė, kad Kongresų rūmų salė buvo sausakimša. Nesunku pastebėti, kad šį kartą į koncertą atėjo daugiausia tie, kurie išties domisi kompozitoriaus muzika, o ne tiesiog nori pasipuikuoti prieš žurnalistų fotoaparatus. Apskritai mūsų publika pasirodė ganėtinai kultūringa, tik santūroka, tačiau juk mes, lietuviai, nemokame garsiai reikšti teigiamų emocijų. Kadangi šis koncertas buvo vienintelis Baltijos šalyse, įtariu, kad jame apsilankė ir kompozitoriaus kūryba besidomintys smalsuoliai iš kaimyninių šalių (tai išdavė ne tik lietuviškas, bet ir angliškas koncerto vedėjos įžanginis žodis). Tiesa, nesuprantu, kam tokio pobūdžio koncertams reikalingi vedėjai? Kaip ir buvo galima tikėtis, beveik visas jos pasakytas tekstas buvo skrajučių informacijos pakartojimas, o į sceną išėję atlikėjai puikiausiai prisistatė patys ir apie kūrinius trumpai papasakodavo prieš arba po atlikimo. Jie laisvai keitė numatytų kūrinių eigą, be to, atliko ir keletą į programą neįtrauktų kompozicijų. Manau, kad ypač tokiuose šiuolaikinės muzikos renginiuose vertėtų paieškoti naujų informacijos pateikimo būdų. O pasveikinti susirinkusius bei paskelbti festivalio pradžią galėtų ir pats festivalio vadovas.
![]() | ![]() | ![]() |
Mano namai primena tuos, kuriuose gyvena Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (LRT Kultūra, 28 d. 22.30) vampyrai: Eva (Tilda Swinton) – Tanžere ir Adamas (Tom Hiddleston) –griuvėsiais virstančiame Detroite. Juose daug knygų, iškarpų, visokių senų daiktų, vinilinių plokštelių. Nors maniesiems stinga gitarų ir mėgstamų rašytojų nuotraukų ant sienų, juntamas bibliotekos dulkių kvapas, ypač kai saulė spigina į lentynas, sugrąžina belaikės erdvės jausmą. Todėl ir aš kartais pasijuntu lyg vampyras, išgyvenantis nostalgiją niekad nematytam Tanžerui, kuriame vis dar gali sutikti Christopherį Marlow (John Hurt), taip ir neatleidusį Shakespeare’ui jo šlovės. Tanžeras iškart sukelia daugybę asociacijų, bet pirmiausia, žinoma, su keista rašytojų pora – Jane ir Paulu Bowlesais, su juos Tanžere lankiusiais Tennessee Williamsu, Williamu S. Burroughsu, Trumanu Capote, Susan Sontag. Panašiai ir Jarmuschas žingsnis po žingsnio iš įvairiausių asociacijų, užuominų, svetimų prisiminimų kuria savo filmą, todėl kiekvienas jame pamatys tai, kas svarbu jam. Tai filmas, persmelktas melancholiškos atmosferos ir sapno poetikos. Todėl visai nesvarbu, ar Jarmuschas sukūrė blogą, ar gerą filmą, ar tik kartoja save. „Išgyvena tik mylintys“ – lyg tiltas į tikrąjį gyvenimą, kuris atsidūrė tarp tų dulkančių knygų ir portretų. Tą, kuris anksčiau ar vėliau atsiranda kartu su knygomis, filmais, muzikos įrašais, paveikslais. Dabar jam lieka vis mažiau vietos greitai nykstančioje dabartyje, kur kuičiasi žmonės, vampyrų niekinamai vadinami „zombiais“. Jų sostinė – Los Andželas.
![]() | ![]() | ![]() |
Apie muzikos edukacijos padėtį mūsų šalyje (neskaitant muzikos mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų) nėra smagu kalbėti – vieša paslaptis, kaip vyksta muzikos pamokos vidurinėse mokyklose. Požiūris, kad ši meno šaka nėra verta pastangų ją giliau pažinti ir, kaip ir kitos meno šakos, nėra vertas dėmesio rimtas mokslas, lemia ir tolesnį muzikinį neraštingumą. Natūraliai atmetama ir šiuolaikinė muzika kaip „nesuprantama“ (nes nėra teorinių pagrindų ją suvokti) ir svetima (nes pažintis su akademine muzika chronologiškai dažniausiai baigiasi romantizmu). Todėl visuomet džiugina konceptualūs projektai, siekiantys patraukliai šviesti platesnę auditoriją.
Projektas „Skambantys kūnai“ orientuotas ir į nevienakryptį švietimą, ir į meninį rezultatą. Spalio 2 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ įvyko šio projekto kūrybinių rezultatų „ataskaita“ – koncertas, kuriame pristatytos šešios lietuvių kompozitorių premjeros. Čia muzika jungiama su vizualiaisiais menais ir medicina: kūriniai atspindėjo skirtingų žmogaus organų veiklą. Pastarasis aspektas, viena vertus, kuria netikėtą tarpdiscipliniškumą ir skatina bendradarbiauti tolimomis laikomų sričių atstovus; kita vertus – tai dar viena švietėjiška šio projekto misija, ne mažiau svarbi ugdant ne tik meniškai sąmoningą, dvasingą, bet ir fiziškai sveiką visuomenę. Svarbu paminėti, kad koncertas nebuvo baigtinis projekto produktas – artimiausiais mėnesiais numatomos skambėjusių kūrinių audiovizualinių versijų instaliacijos medicinos bei švietimo įstaigose. Smalsu, kaip ši idėja bus įgyvendinta, nes tam, ko gero, reikėtų erdvių, atskirtų nuo aplinkos triukšmo, idant muzikai ir supančiam fonui nereikėtų konkuruoti trukdant vienas kitam. Dar vienas dalykas – koncerte prieš kiekvieną kūrinį buvo rodomas trumpas videofilmas su kompozitorių konsultavusio mediko komentarais apie pasirinkto žmogaus organo veiklą ir reikšmę. Man regis, švietimo aspektu tai esminis informacijos šaltinis, nes jau vėliau kūrinys skamba su vizualizacija, kuri be medicininio konteksto nėra pakankamai pajėgi ištransliuoti ir menines, ir sveikatinimo intencijas. Todėl veikiausiai vietoje videofilmo, spėju, turėtų būti parengti konkretaus kūno organo veiklos ir audiovizualinės kompozicijos sąsajų komentarai.
![]() | ![]() |