7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasakoju apie jausmus

Pokalbis su filmo „45 metai“ režisieriumi Andrew Haigh

Nr. 39 (1145), 2015-11-06
Kinas
„45 metai“
„45 metai“

Lapkričio 5 d. prasidėjusi „Scanorama“ žada ne vieną psichologinę dramą. Viena įsimintiniausių – britų režisieriaus Andrew Haigh filmas „45 metai“ („45 Years“). Jis prasideda banaliai: Keit ir Džefas rengiasi 45-ųjų santuokos metinių paminėjimui. Iš pat pradžių akivaizdu, kad priemiestyje gyvenanti inteligentų pora iš tikrųjų myli vienas kitą, o ne tik gyvena šalia vienas kito. Tačiau netrukus ateina laiškas, kuriame rašoma, kad Alpėse rastas prieš pusę amžiaus dingusios Džefo merginos kūnas. Mirusi moteris įsiveržia į poros gyvenimą ir pradeda griauti jos pamatus, skatina Keit susimąstyti, ką jai reiškia ryšys su Džefu. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrę Charlotte Rempling ir Tomas Courtney’us šiemet Berlyne buvo apdovanoti „Sidabriniais lokiais“ už geriausius moters ir vyro vaidmenis. Pateikiame Krzysztofo Kwiatkowskio pokalbio su režisieriumi fragmentus.

 

Ar filmą „45 metai“ kūrėte brandaus amžiaus žiūrovams?

Priešingai, net keliolika metų pajauninau savo personažus. Mane įkvėpusio Davido Constantine’o apsakymo veiksmas vyko 10-ajame dešimtmetyje, tarp aštuoniasdešimtmečių, kurie mintimis grįždavo į Antrąjį pasaulinį karą. Norėjau, kad žiūrovai per seansą galvotų ne apie savo senelius, bet tik apie save. Man patiko sumanymas, kad po 45 šeimyninio gyvenimo metų dienos švieson iškyla tai, ko vyras nepasakė prieš penkis dešimtmečius. Būtent tai leidžia įsižiūrėti į ryšį, jo mechanizmus, nuoširdumo problemą. Mano herojė turi iš naujo įvertinti savo gyvenimą, susimąstyti, kas ji yra, kaip praleis ateinančius metus, ką jai reiškia šeima.

 

Debiutinis Jūsų filmas „Savaitgalis“ („Weekend“, 2011) pasakojo apie akimirką, kai žmonės susipažįsta. Dabar portretuojate šeimą, kuri kartu praleido beveik pusę amžiaus.

Kartais galvoju apie šiuos filmus kaip apie diptiką. Akimirka, kai žmonės susitinka ir susieina, labai svarbi. Tada nustatomos taisyklės, kurios padiktuos likusią santykių scenarijaus dalį. „Savaitgalio“ herojai visiškai atviri. Ir net jei tas ryšys nenusiseks, man imponuoja sugebėjimas atsiverti kitam žmogui. „45 metų“ veikėjai neturėjo tiek jėgų. Santykinai jiems viskas gerai klojasi. Tačiau galiausiai stoja valanda, kai jie turi susigrumti su nutylėta tema. Juk ji visąlaik buvo tarp jų kaip vos pastebima rakštis.

 

Kine jus domina moterų dvejonės?

Ne visada reikia žiūrėti, ką jaučia senstelėję vyrai, arba gaudyti akimirką, kai jie pradeda abejoti, ką nori veikti gyvenime. Egzistuoja šimtai pasakojimų apie vyrų egzistencinę krizę, kad ir Philipo Rotho knygos. Tačiau kultūra, regis, nepastebi, kad moterys taip pat tai patiria, o aš visada ieškojau naujų pasaulio matymo perspektyvų.

 

Stebite pasaulį daug patyrusios moters akimis?

Dažnai režisieriai, užuot atskleidę sudėtingus, mąstančius, jautrius žmones, rodo vyresnius tik dėl komedinio efekto. Pagyvenę žmonės kine turi būti saldūs, žavūs ir juokingi. Kartais jie gali sušokti arba papasakoti kvailą anekdotą apie seksą. Bet juk už tų žmonių dažnai yra nuostabus gyvenimas. Dabar galima pasakoti apie jų patirtį. Jauni rečiau vaikšto į kiną, žiūri filmus per televiziją arba internete, tad prodiuseriai ieško naujų personažų, kad paskatintų pirkti bilietus vis kitas žiūrovų grupes. Kartais iš viso to išlošia net menas.

 

Pagrindinius vaidmenis filme „45 metai“ sukūrė 7-ojo dešimtmečio simboliai Charlotte Rampling ir Tomas Courtney’us. Sensta net maištininkai?

Kartais grįžtu prie tų laikų filmų, kad ir prie „Ilgų distancijų bėgiko“, kuris vis dar pilnas gyvybės. Tačiau šiose sentimentaliose kelionėse mane dažnai lydi atodūsis: „Praėjo tiek daug laiko.“ Ir nusivylimas, nes daugelio žmonių, kurie anais laikais žiūrėjo tuos filmus, likimas susiklostė ne taip, kaip jie planavo. Jie dažnai ėjo į kompromisus su savimi ir su kitais. Galiausiai suprato, kad gyvenimas susiklostė vidutiniškas.

 

Abu Jūsų filmai – pasakojimas būtent apie tokius žmones. Abiejuose svarbiausi yra pustoniai.

Nemėgstu, kai režisierius aiškina pernelyg daug. Man geriau, kai filmas veikia žiūrovą nepastebimai, kai jis to poveikio iki galo nesupranta. „45 metuose“ norėjau, kad būtų aišku, jog su heroje vyksta kažkas labai svarbaus, bet tai nebūtų pasakyta iki galo. Todėl daug dėmesio skiriu detalėms, menkiems gestams, niuansams. Iš jų kuriu didesnes istorijas. Dažnai jas atrandu tik filmavimo aikštelėje. Todėl nerepetuoju, mažai ką užsirašau, mažai karpau montuodamas.

Dabar atsiranda vis daugiau iš pirmo žvilgsnio banalių istorijų apie paprastus žmones. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais kine buvo daug tiesiog iš gyvenimo paimtų istorijų. Paskui kažkas pasikeitė ir paaiškėjo, kad istorija turi būti išraiškinga, garsi. Tačiau man patinka, kai ekrane atsispindi kasdienis gyvenimas.

 

Po „Savaitgalio“ sukūrėte HBO serialą „Žvilgsniai“ („Looking“, 2014–2015). Tai buvo pasakojimai apie homoseksualus. „45 valandomis“ norėjote nusikrapštyti gėjų kino režisieriaus etiketę?

Po šio filmo peržiūros manęs vis klausinėjo, kodėl nekuriu filmo apie gėjus. Nes nekuriu. Nes sukūriau pasakojimą apie seną heteroseksualią porą. Man seksualiniai personažų prioritetai neturi reikšmės: pasakoju apie jausmus, troškimus. Be to, kiekvienas ryšys yra kitoks. Tik tai mane ir domina.

 

Parengė Kora Ročkienė

„45 metai“
„45 metai“
„45 metai“
„45 metai“
„45 metai“
„45 metai“