Žemdirbių partijos atstovas sako Nilsui Dikmanui: „Mums reikalingi tokie žmonės: juk tu imigrantas, sėkmingai integravęsis į mūsų visuomenę!“ Žodis „imigrantas“ netrukus Lietuvoje skambės daug dažniau, tad laikas prisiminti Hanso Petterio Molando juodąją komediją „Metų pilietis“ (LRT Kultūra, 11 d. 22.30). Iš kur į Norvegiją imigravo Nilsas (Stelan Skarsgård), nelabai aišku, bet „metų piliečio“ premija šiam sniego valytuvo vairuotojui akivaizdžiai kutena savimeilę. Tik neilgai. Kai jo miestelio policija atsisakys tirti esą nuo narkotikų perdozavimo mirusio Nilso sūnaus bylą, jis imsis šautuvo ir kruvino keršto. Tačiau „savų“ ir „svetimų“ tema liks filme.
Žiūrėdamas „Metų pilietį“ prisiminiau Norvegijon išvykusius lietuvius ir susimąsčiau, kada jie taps filmų veikėjais. Tik, matyt, godūs lietuviai norvegams ne tokie egzotiški kaip arti poliarinio rato atsidūrę albanų arba serbų gangsteriai, rimtai svarstantys, kodėl vietiniai renka šunų išmatas, ir nesiliaujantys stebėtis socialine parama imigrantams, kuri, jų galva, būtų neįmanoma šiltoje šalyje.
Suvyniotas į metalinį tinklą savo aukas Nilsas meta į vandenį, kad jomis pasimaitintų žuvys. Daktaras Hanibalas Lekteris (Anthony Hopkins) aukomis maitinasi pats, bet jam stinga intelektualių žaidimų. Todėl jis rašo laišką FTB agentei Klarisei Sterling (Julianne Moore), kuriai padėjo sugauti žudiką filme „Avinėlių tylėjimas“. Ridley Scotto pasakojimo apie serijinį žudiką tęsinys „Hanibalas“ (LRT, 6 d. 23 val.) pavyko ne iki galo, nors intelektualus žaidimas filme nuves net į kultūros pritvinkusią Florenciją, o kanibalas pavojingai priartės prie Klarisės ir net pakvies ją egzotiškos vakarienės.
Nesu psichoanalitikas, bet jau seniai supratau, kad norą žiūrėti filmus apie žudikus man skatina lietuvių televizijos, ypač laidos, kurių dalyviai – politikai ir politologai – tiesiog didžiuojasi savo neišprusimu. Žiūrėdamas į šiuos personažus kartais pagalvoju, kaip būtų puiku, jei studijoje, tarp tų savimi besigrožinčių žmonių, staiga atsirastų intelektualas ir eruditas Lekteris. Jis mokėtų diskutuoti ir turėtų tikrų, o ne viešųjų ryšių specialistų sugalvotų minčių bei idėjų. Tai, kas atsitiktų pasibaigus laidai, taip pat būtų į naudą lietuvių politiniam gyvenimui.
Žudikai – ne tik rašytojų ar scenaristų prasimanymas. Arielio Vromeno filmas „Ledo žmogus“ (TV1, 9 d. 23.05) pasakoja apie tikrą žudiką Richardą Kuklinskį, kuris per beveik keturiasdešimt metų nužudė apie šimtą žmonių (nors pats sakė, kad 250) ir mirė kalėjime 2006-aisiais. Dauguma žmogžudysčių buvo mafijos vadeivos užsakymas. Kuklinskio pravardė „Ledo žmogus“ kilo iš jo sugalvoto aukų šalinimo būdo: jis jas išdarydavo, kūno dalis dėdavo į maišus ir juos užšaldydavo, kad policija negalėtų nustatyti mirties datos. Tačiau nežinantiems tikrojo „amato“, Kuklinskis buvo pavyzdingas mylintis vyras ir dviejų katalikų mokyklą lankančių dukterų tėvas.
Vromenas susiejo gangsterių ir biografinio filmo žanrus, todėl monotoniškai rodo, kaip „iškilo“ filmo veikėjas, kaip klostėsi jo likimas. „Ledo žmogus“ paneigia tradicinį požiūrį, esą samdomas žudikas yra vienišas vilkas, kartais, regis, režisierius net grožisi Kuklinskio sugebėjimu kelis dešimtmečius virtuoziškai derinti abu gyvenimo vaidmenis. Filmas būtų banalus, jei ne žudiką suvaidinęs Michaelas Shannonas, kurio padėręs žvilgsnis, specifiška eisena ir galinga figūra paneigia režisieriaus požiūrį į personažą.
Vienoje filmo scenoje Kuklinskis sako dukteriai: „Pasaulyje per daug žmonių, kad Dievas suspėtų jais visais pasirūpinti.“ Kitų šios savaitės filmų veikėjai tą supranta ir patys. Ypač 2014 m. pasirodžiusio gana antrinio Rogerio Donaldsono filmo „Lapkričio žmogus“ (TV3, 7 d. 21 val.) herojus – buvęs CŽV agentas Piteris Devero (buvęs Bondas – Pierce’as Brosnanas), vėl atsidūręs tarptautinės intrigos centre. Piteris palieka savo restoranėlį Lozanoje ir skrenda į Maskvą „dirbti Bondu“. Jis turi išvežti iš Rusijos agentę, kuri surinko daug informacijos ir pavojingai priartėjo prie niekšo – Dūmos deputato ir kandidato į Rusijos prezidentus, „prisidirbusio“ Čečėnijoje.
Natalija Ulanova (Mediha Musliovic) – buvusi Piterio mylimoji. Jam padeda dabartinė mylimoji Elis, kurią suvaidinusi Olga Kurylenko, beje, viename filme buvo Bondo mergina, bet kliudo kitas agentas Meisonas. Piterio ir Meisono santykių vingiai tarsi sprendžia pagrindinį filmo klausimą, kuris keliamas ir žiūrovams: ar galima turėti teisę žudyti, bet kartu išsaugoti žmogiškumą? Ar vis dėlto teisus Piteris, sakantis, kad „galima būti žmogumi arba žmogžudžiu, tik ne vienu ir kitu iškart, nes vienas būtinai sunaikins kitą“?
Jūsų –
Jonas Ūbis
