7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Čiaupo vanduo kaip metodas

Pokalbis su parodos „Tap Water“ kuratoriumi Audriumi Pociumi

Milda Dainovskytė
Nr. 39 (1145), 2015-11-06
Tarp disciplinų Dailė
Kęstutis Montvidas, „Kamertonas“. 2015 m. A. Pociaus nuotr.
Kęstutis Montvidas, „Kamertonas“. 2015 m. A. Pociaus nuotr.

Rugsėjo 2 dieną Rusų dramos teatre buvo pristatyta jungtinė šiuolaikinio meno paroda „Tap Water“. Po apsilankymo vienoje iš Audriaus Pociaus rengtų ekskursijų teko susitikti ir dar kartą. Nors prireikė šiek tiek laiko, kad mūsų pokalbis virstu tekstu, tačiau dabar tai pakankamai detalus pasakojimas apie autoriaus idėjinius principus bei strategijas. Parodos pavadinimas („čiaupo vanduo“) man priminė miegamųjų rajonų daugiabučių rūsiuose tvyrantį duslų kvapą ir mano santykį su krano vandeniu. Kartais nedrįstu gerti vamzdynų vandens tiesiai iš čiaupo. Ilgas vandens kelias iki mano burnos kelia nepaaiškinamą baimę.

 

„Tap Water“– vienas įdomiausių rudens pradžios reiškinių Vilniaus meno lauke. Lokacijos, nuotaikų ir objektų santykiai atneša netikėtų atradimų. Paroda kaip ekskursija buvo tobulas formatas šiai ekspozicijai ir vietai. Žiūrovui tai yra reta proga patekti į neafišuojamus teatro kampus, pakvėpuoti orkestro duobės dulkėmis ir kitaip išgyventi erdvę.

 

Ekskursijos vadovas sufleruoja judėjimo trajektorijas. Taip vedamas imi skaityti kūrinius kaip ištisą pasakojimą. Nors nemažiau patraukli būtų ir savarankiška klajonė po parodą, toks pasivaikščiojimas gali tapti nuotykiu, jei tai tektų daryti be jokio plano...

 

Ant Žvėryno tilto kalbėjomės su Audriumi apie čiaupo vandenį.

 

M. D.: Kaip ateina vietos?

 

A. P.: Atsitiktinai. Buvau Gastono Bachelard’o tekstų skaitytojas. Knygoje „Erdvės poetika“ jis kalba apie oneirinę topoanalizę – apie tai, kaip erdvės samprata neatsiejama nuo kalbos, kaip viena ar kita erdvė stimuliuoja vaizdinius, atsiveriančius takoskyroje tarp atminties ir vaizduotės. Kiek daugiau nei prieš metus kartu su Auridu Gajausku bei Monika Kalinauskaite ieškojome vietos parodai „Neatsakytasis Q“. Tuo metu dar nebuvo aišku, kad ši paroda atsidurs Šiuolaikinio meno centre. Kadangi gyvenau Basanavičiaus gatvėje, dažnai prisimindavau, kaip kartu su Balio Dvariono jaunimo simfoniniu orkestru grojome šio teatro orkestro duobėje: kaip buvo ankšta, kaip vieni per kitus žvalgėmės į tuo metu mums diriguojantį Modestą Pitrėną, kaip apie tai, kas vyksta ant scenos, galėjome spręsti tik iš krebždesių ir bildesių pilvotose šios duobės lubose. Vieną vidudienį nutariau vietos „Neatsakytajam Q“ paieškas panaudoti kaip pretekstą ten pasivaikščioti. Buvo keista orkestro duobę pamatyti be orkestro, regis, dar labiau susitraukusią, pridengusią savo sienas juodu aksomu, prikrautą teatrinių rakandų. Vienas iš pirmųjų įspūdžių buvo suvokimas, kaip atmintis yra susijusi su kūnu: kai šis mažesnis, erdvė atmintyje lieka kaip erdvesnė, ir sugrįžus po daugelio metų sunku ją atpažinti. Jautiesi lyg žiūrėtum į atvirutę, o ne iš tiesų ten tūnotum. Vėliau, bedirbant prie „Neatsakytojo Q“, ši „paroda orkestro duobėje“ tapo darbiniu pokštu.

 

Vis dėlto ši vieta tapo diskursyviu pagrindu atsirasti parodai „Tap Water“. Po to, kai iš pastato Basanavičiaus gatvėje išsikraustė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, ši orkestro duobė prarado savo paskirtį – iš jos nebeskamba muzika. Vietoje eilėmis susėdusių muzikų dabar joje svečiuojasi spektaklių rekvizitai, kartkartėmis iš jos į sceną spektaklio metu išlenda aktorius. Manau, erdvės, praradusios savo funkciją, patiria neišvengiamus identiteto pokyčius, utilitarines jų reikšmes sparčiai apipina folkloras. Tuo metu jau buvo gimęs „folklorinės geografijos“ terminas, tad Lietuvos rusų dramos teatras tapo puikia jos tyrimo pradžia – nuo pamatų, sienų ir logistikos iki bendruomenės, įvairių santykių, kalbos.

 

M. D.: Koks tavo santykis su dalyvaujančiais menininkais? Kokiais metodais jie tyrinėjo teatrą?

 

A. P.: Manau, kad santykis su kiekvienu iš dalyvavusiųjų buvo pirmiausia dialogiškas: stengtasi klausytis. Greičiausiai todėl visi, prisidėję prie parodos (ir čia kalbu ne tik apie menininkus bei menininkes, bet taip pat ir apie visus prisidėjusius) turėjo gana daug erdvės. Kita vertus, kiekvieno kūrinio genezė yra savitas procesas, pilnas atsitiktinumų, nuotykių, rūpesčio... Turbūt ir parodos erdvė, ir pokalbiai čia turėjo daug reikšmės: juk kažkur įžengdami su savimi atsinešame ir savo pasaulėvaizdį bei folklorą.

 

Pirmą kartą drauge su menininkais atvykome į teatrą ankstų pavasario rytą, vos prasidėjus gegužei. Tuomet ekskursiją po visus teatro užkaborius vedė scenos vadovas Kastytis Narmontas. Vėliau apsilankymai tik dažnėjo: iš Jono Vaitkaus pavyko gauti leidimą menininkams individualiai lankytis pastate (kas, artėjant parodai, kėlė teatro darbuotojų šypseną, o kartais atsirasdavo ir šiokia tokia trintis). Bedirbant ėmė ryškėti tam tikros negatyvios gairės: tai turėjo tapti paroda vaikščiojimui, tad nesinorėjo apsimesti, kad ši erdvė – parodinė. Svarbu buvo pamatyti erdvę su visais ten esančiais santykiais, istorija, gyvenimo ritmu, kaip ready-made’ą. Kūriniai tarsi pabrėžė vieną ar kitą šio jau esančio kūrinio aspektą nepiktnaudžiaudami erdve. Parodos išvaizda buvo daugybės susidūrimų tarp kiekvieno iš menininkų bei teatro bendruomenės rezultatas.

M. D.: Kaip sąveikauja ateiviai ir ilgamečiai teatro gyventojai, kada menas ima kliūti už kojos?

 

A. P: Kanoninis anekdotas apie tai, kaip valytoja susipainiojusi išmeta meno kūrinį į šiukšlių dėžę, išties atgijo parodos metu. Dažnai prieš ekskursijas turėdavau ateiti valandą anksčiau ir patikrinti, ar viskas vietose. Po koridorių keliaudavo plakatai, elektros saugikliai būdavo perjungiami taip, kad srovė nepasiekdavo kūrinių, kuriems ji reikalinga... Atsitiko net taip, kad kūrinys, kabojęs vienoje iš teatro stiklinių vitrinų, iš anksto net nepranešus buvo nuimtas kartu su parodos afišomis, nors buvo tartasi kitaip. Man labiausiai atmintin įstrigo tai, kaip kažkam netiko virvelė, ant kurios buvo pakabinta Augusto Serapino nuotrauka. Ją nuolat kažkas pakeisdavo kita – ilgesne, kitos spalvos, o kartą tiesiai ant „Kritiko kambarėlio“ buvo užkabintas evakuacijos planas. Vis dėlto manau, kad to nebuvo galima išvengti – tai natūralu, kai paroda atsiranda gyvoje institucijoje, kurioje metai iš metų žmonės turi savo įpročius, įsivaizdavimą apie meną, galų gale funkcijas, kurias turi atlikti. Tame name mes buvome svečiai, ypač jei žvelgtume iš folklorinės geografijos perspektyvos, tad džiaugiuosi, kad buvome priimti svetingai. Esu labai dėkingas daugeliui teatro žmonių, ypač ponui Vaitkui, už tai, kad pa(si)tikėjo mūsų sumanymu, Kastyčiui Narmontui, be kurio pagalbos ir entuziazmo paroda tiesiog techniškai nebūtų įvykusi, Valdui Latonui, kuris kantriai likdavo vakarais po darbų, kad padėtų menininkams dirbti su šviesomis, ir visiems kitiems.

 

M. D.: Koks įvietinto meno santykis su institucija, ar turi patirties iš anksčiau?

 

A. P.: Na, aš nemanau, kad verta kalbėti apie šią parodą institucinės kritikos šviesoje. Tai pirmiausia buvo veiksmas, turintis pasekmių dalyvavusiems menininkams ir šio teatro bendruomenei. Kalbant apie institucijas, visi, su kuriais teko susidurti, mielai prisidėjo ir palaikė šią iniciatyvą. Pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras paskolino konstrukcijas, reikalingas Kęstučio Montvido kūriniui „Kaip žuvis plaukia tingiai“, padėjo ir Prancūzų kultūros institutas,  ir SBA.

 

Kita vertus, peripatetika ir folklorinė geografija, kaip mąstymo bei darbo metodai, gali būti taikomi ne tik Lietuvos rusų dramos teatre, bet ir praktiškai bet kurioje kitoje vietoje. Dėl šios priežasties aš nesu tikras, ar tai tikrai „įvietintas“ menas. Tai didesnio tyrimo tikslai ir uždaviniai.

 

M. D.: Kiek įvykiui naudingas edukatyvumas?

 

A. P.: Pastaruosius metus praleidau kurdamas ir vykdydamas edukacines programas Šiuolaikinio meno centrui. Laikausi nuomonės, kad edukacija, kaip „informacijos perdavimas“, „žinių reprodukcija“, neveikia ir kad meno edukacijoje, gal net kaip niekur kitur, svarbu išlaikyti kritinį atstumą nuo bendrojo lavinimo sistemos. Menas yra žinojimo forma. Kūriniai atveria kontekstus, kviečia kalbėtis. Vis dėlto, manau, būtent „nauda“ mums čia kiša pagalius į ratus. Ji reikalinga siekiant ką nors užkariauti, pagaminti, didinti našumą. Tai kelia įtampą. Menas, suprastas kaip žinojimo forma, įsileidžia klaidas, įsitikinimus, nesėkmes. Gal to net nereikėtų vadinti edukacija?

 

Kalbant apie „Tap Water“, labai svarbi yra kalba. Su žodžiais ir sakiniais keičiasi ir pastato sienos. Pasiskolinsiu porą žodžių iš Gastono Bachelard’o ir pasakysiu, kad tokiu būdu mes „rašome“ erdvę. Manau, kad ir tie, kurie dalyvavo parodos atidaryme, ir vėlesni parodos lankytojai tai galėjo patirti.

 

M. D.: Nedalyvavau atidaryme, tačiau iki šios parodos pradžios turėjau susikūrusi savą viziją... Ypač paveikus buvo pavadinimas. Intriga neapleido ir laukiant ekskursijos po parodą prie teatro durų, ir šio pokalbio. Šventės metu žmonės galėjo judėti savomis kryptimis, atrasti kūrinius patys. Ekskursija veikė kitaip, lydėjai mus pasakojimais to vakaro maršrutu.

 

A. P.: Juokinga, bet pavadinimas „Tap Water“ buvo ne tiek sugalvotas, kiek susapnuotas. Kai dabar pagalvoju, keista sapnuoti ne vaizdinius, o tekstą. „Tap Water“ buvo susapnuotas savo grafine forma.

 

O pati paroda nebuvo vienalytė dėl daugelio priežasčių. Kaip jau minėjau, norėta visa namą kartu su žmonėmis ir santykiais pristatyti kaip ready-made. Atidarymo metu nusprendėme jį ne tiek „pristatyti“, kiek atiduoti – su visais užkaboriais, scena... Galbūt tik šį vakarą visiškai akivaizdžiai buvo įgyvendintas „parodos vaikščiojimui“ sumanymas. Pagal Valentino Klimašausko rašytą dešimties aktų scenarijų lankytojai buvo kviečiami vaikštinėti, pasiklysti, atrasti kūrinį po kūrinio. Atėjusysis buvo parodos dalis, dalyvis – kiekvieno kūnas tapdavo per teatro kolonėles tariamu vardu. Siekiant, kad vaikščiojimas įgautų savitą ritmiką, žingsniai buvo maišomi su Marijos Rasos Kudabaitės garso takeliu vaikščiojimui, blaškomi Artūro Bumšteino „Ventus ex Machina“ eilučių, skaitomų per kolonėles. Erdvė savo ruožtu irgi buvo susisukusi į kilpą – atidarymui galėjome sujungti orkestro duobę su scena, tad tai tapo tarsi „portalu“ praėjus pro Žilvino Landzbergo „Vėliau nei tu manai“. Tą vakarą senasis namas užsidėjo dailią kaukę.

 

Ekskursijos, kita vertus, buvo reikalingos kurti sintaksei. Manau, svarbu kalbinti ne tik parodos lankytojus, bet taip pat ir kūrinius, sienas, koridorius; buvo norima paversti juos burnomis, kurios galėtų kalbėti. Dabar, žvelgdamas vos vos retrospektyviai, negaliu pasakyti, kas man pačiam buvo „paveikiau“ – atidarymo vakaras ar tie pokalbiai. Jei parodos atidarymo vakaras buvo kaukė, tuomet ekskursijos ir pasivaikščiojimai tapo rūbu.

 

M. D.: Koks įvykio santykis su visuomene?

 

A. P.: Yra keli aspektai. Flirtas su „visuomenės“ samprata prasideda jau įžengus į teatrą. Šiaip ar taip, tai yra mūsų viešasis menas, kuris neša savitą ideologiją, gal netgi labiausiai yra susijęs su šios visuomenės kultūriniu identitetu. Taigi, bet kokia intervencija į tokią erdvę neišvengiamai turėjo užgauti keletą jautresnių stygų. Pavyzdys galėtų būti Jūratės Visockaitės recenzija „Atsiprašau“ „Literatūroje ir mene“. Ta recenzija nurodė į teatro sceną kaip į kokį „paskutinį bastioną“, kuriame dar galime atrasti „tikrų artistų“. Šitas „tikrumo“ momentas yra labai svarbus, jis išreiškia nostalgišką vox populi.

 

Kitas aspektas yra susijęs su folklorine geografija. Tokio pobūdžio tyrimai yra įdomūs, nes rodo tiriamos erdvės daugialypumą, jos reliatyvumą kalbos atžvilgiu, utilitarinio santykio nepakankamumą. Viešos istorijos, kalbos, identiteto interpretacijos yra įdomios, mat skiepija įprotį sveiku protu priimti jas kaip savaime suprantamas. Kaip pavyzdį galiu pateikti tai, kiek mažai žmonės yra linkę kalbėti apie tarpukario Vilnių, priklausiusį Lenkijai. Tai tarsi šešėlyje esanti laiko atkarpa, ir čia kalbu ne apie tekstus ar mokslo darbus, bet būtent „liaudies liežuvį“. Nors savo teiginių dabar negaliu moksliškai verifikuoti apklausomis ar statistika, tai vienas iš dalykų, kuriuos pastebėjome veikiant parodai.

 

 

Trečias aspektas yra šiuolaikinio meno „svetingumo“ klausimas. Neseniai Doxa.lt svetainėje skaičiau Tomo Taškausko straipsnį „Užprogramuotas modernistinio meno nepopuliarumas“. Šiame straipsnyje autorius rėmėsi Chose Ortegos y Gasseto mintimis apie meno dehumanizaciją ir baigė skatinimu menui „keistis“, maža to, „humanizuoti meno filosofiją ir praktiką“. Toks pasiūlymas iš tiesų man neatrodo geranoriškas. Menas, kaip žmonių užsiėmimas, kaip žinojimo praktika, ir yra įdomus tuo, kad (retkarčiais) sugeba tarsi išsivaduoti iš ideologinių tapetų. Menininkai, mano akimis, po truputėlį nusikrato savo romantinio mito, ir tai jiems leidžia kurti nauja, aktualia kalba. Šioje šviesoje svarbiausias yra ne meno produkcijos, jo turinio, bet vertimo klausimas. Į pastarąjį, manau, derėtų įdėti kur kas daugiau pastangų ir instituciniame, ir kritiniame, ir viešajame lygmenyse. Aš labai džiaugiuosi, kad apie „Tap Water“ Karolina Remeikaitė parašė puikų straipsnį lrytas.lt svetainėje („Sename teatro pastate svaigina ir tektoninis kokteilis“). Tai leido pasiekti naujas auditorijas, su kuriomis buvo labai įdomu dirbti. Žmonės yra smalsūs.

 

M. D.: Ar „Tap Water“ gali kartotis kitose erdvėse, kitose bendruomenėse?

 

A. P.: „Tap Water“ nurodo daugiau į metodą, o ne į konkrečią parodą ar erdvę. Taigi atitinkamai jis gali būti taikomas ir toliau. Juolab kad folkloro sąvokos taip lengvai neišsemsi: mūsų pasaulis yra apgyvendintas kalba. Šis metodas nuolat plėtojasi, ir randu vis naujų vietų, kur jis būtų produktyvus. Manau, jis pasitarnaus iniciatyvoms, kurias plėtojame kartu su Robertu Narkumi Vilniaus patafizikos institute, taip pat labai džiaugiuosi EHU kritinio urbanizmo laboratorijos projektu „Mapping Visaginas“. Vis dėlto abejoju, ar artimiausiu metu galima galvoti apie dar vieną „Tap Water“. Manau, kad šį metodą kurį laiką geriausia taikyti raštui – apie jį daugiausia mąstau.

 

M. D.: Paroda jau yra pasibaigusi, ar visi kūriniai iškeliavo iš teatro?

 

A. P.: Na, dauguma kūrinių jau iškeliavo, tačiau man smagu, kaip kai kurie teatro bendruomenės nariai šią parodą prisijaukino. Gal ne visą, bet vieną ar kitą kūrinį. Šie žmonės patys yra neatsiejama parodos dalis, nes daug prisidėjo, kad ji įvyktų. Ši paroda yra daugelio santykių rezultatas. Taigi, manau, ir kūriniai, pavyzdžiui, Beatričės Mockevičiūtės „Intact“, Kęstučio Montvido „Kamertonas“ ir visi kiti, dar ilgai veiks to pastato ir jo gyventojų atmintyje kaip vaizdinys, patirtis, galų gale kaip pokštas ar prietaras.

Kęstutis Montvidas, „Kamertonas“. 2015 m. A. Pociaus nuotr.
Kęstutis Montvidas, „Kamertonas“. 2015 m. A. Pociaus nuotr.
Darius Mikšys, „Alfo atmosferinis teatras“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Darius Mikšys, „Alfo atmosferinis teatras“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
LD Garnier, „DO NOT OPEN“. 2015m. R. Valiaugos nuotr.
LD Garnier, „DO NOT OPEN“. 2015m. R. Valiaugos nuotr.
Gintautė Skvernytė, „Pedalas“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Gintautė Skvernytė, „Pedalas“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Nicholas Matranga, instaliacija. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Nicholas Matranga, instaliacija. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Lina Zavedskytė, „Sąsaga“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Lina Zavedskytė, „Sąsaga“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Vėliau nei tu manai“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Vėliau nei tu manai“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Monika Kalinauskaitė, „Čiaupo vanduo ir proto fragmentai“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Monika Kalinauskaitė, „Čiaupo vanduo ir proto fragmentai“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Robertas Narkus, „Tunaroll oranut u“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Robertas Narkus, „Tunaroll oranut u“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Robertas Narkus, „Tunaroll oranut u“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Robertas Narkus, „Tunaroll oranut u“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Augustas Serapinas, „Kritiko kambarėlis“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Augustas Serapinas, „Kritiko kambarėlis“. 2015 m. R. Valiaugos nuotr.
Atidarymo vakaras. T. Kliukoit nuotr.
Atidarymo vakaras. T. Kliukoit nuotr.