Nenušlifuotų deimantų beieškant

Šių metų „Gaidos“ festivalio motto – „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai. Global LT“ – toks abstraktus ir universalus, kad, ko gero, tiktų bet kokiam Lietuvoje rengiamam festivaliui, kurio repertuarą sudaro ir lietuviški, ir užsienio kompozitorių darbai. Pernelyg nesigilinant, kiek tema iš tiesų atskleidžia šiųmetę festivalio kryptį, galima paminėti, kad globalios Lietuvos gija ryškiai išniro bene vienintelį spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), kur vyko Lietuvos ansamblių tinklo (LAT) koncertas. Jame išgirdome penkių svetur gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozicijas.

LAT suburtas siekiant skleisti šiuolaikinę muziką, o kartu suteikti galimybę atlikėjams specializuotis būtent šioje sferoje. Ne vieną kolektyvą ir atskirus muzikantus jungiantis tinklas – lyg lankstus ir dinamiškas organizmas, prisitaikantis pagal koncerto programos instrumentarijų, taigi parankus ir atlikėjų tobulėjimui, jie įgauna patirties ne komfortiškai grodami savame ansamblyje, o muzikuodami su menkiau pažįstamais muzikantais. Šią atlikėjų platformą inicijavo kompozitorius Vykintas Baltakas, jis yra tinklo meno vadovas ir dirigentas. Puiku, kad šis kūrėjas, matydamas poreikį, suburia Lietuvos atlikėjus bendrai veiklai, nors pats nuo 1993 m. gyvena užsienyje. Džiugina ir tai, kad LAT jungia tokius brandžius kolektyvus kaip trio „Kaskados“, styginių kvartetas „Chordos“, Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetas. Minėtame koncerte turėjome galimybę išgirsti pastaruosius du ansamblius ir kitus atlikėjus, kurie parengė programą iš septynių lietuvių kompozitorių kūrinių. Bene labiausiai tą vakarą nudžiugino kokybiškos interpretacijos. Akivaizdu, kad koncertavusiems atlikėjams šiuolaikinė muzika jau yra tapusi savastimi. Skambėjo ne vienas kūrinys, kurio partitūrose užfiksuoti precizikos reikalaujantys puantilistiniai motyvų „dūriai“, poreikis įsiklausyti į kitą ir išgauti subtilų garsą. Muzikantai visa tai įgyvendino, paliudydami, kad ne veltui dauguma jų yra pripažinti kamerinės muzikos interpretatoriai.

Deja, pačios muzikos atžvilgiu buvo daugiau nusivylimo nei pozityvių įspūdžių. Tiesa, spindulių būta: koncertą pradėjęs Justinos Repečkaitės „Tapisserie“ („Gobelenas“, 2014) pagaviai įtraukė į fleitos, klarneto, fortepijono, smuiko ir violončelės garsais audžiamą gobeleną. Jaunos Paryžiuje gyvenančios kompozitorės kūryboje tai ne pirmas atvejis, kai muzikinė medžiaga yra inspiruota ar turinti aiškias nuorodas į išorinius patyrimus: tai ir kūno pojūčiai kūrinyje „Accupuncture“ (2014), ir mokslinė teorija apie Žemės litosferos plokščių judėjimą „Plate tectonics“ (2013), ir vizualūs įspūdžiai – Šartro katedros rozetės muzikinė refleksija „Chartres“ (2012). Klausant „Tapisserie“ buvo įdomu sekti susipinančias ir tarpusavyje persidengiančias tembrų linijas, dominuojant vis kitam instrumentui, o fortepijonui aštriais dūriais dygsniuojant besiformuojantį audinį. Kūrinio proceso dinamika grįsta tembriniu ir ritminiu intensyvėjimu (besiplėtojanti poliritmika) bei dinaminiais niuansais – nelyg spalvų, raštų ir ryškumo žaisme, o harmoninis skambesys išlieka statiškas, atliepdamas vizualiojo meno darbams būdingą vieną, vientisą emocinį įvaizdį bei medžiagišką tvirtumą. Dar viena koncerte kiek vėliau skambėjusi autorės kompozicija „Rapid Eye Movements“ (2014) altinei fleitai, valtornai, smuikui ir violončelei įkvėpta fizinių procesų – greito akių judėjimo miegant. Tarp kitų vakaro kūrinių tai vėlgi buvo gaivesnis atokvėpis. Įdomu, kad J. Repečkaitės kūrinių anotacijos byloja apie griežtai struktūruotą komponavimo būdą, pasitelkiant matematines priemones, akustikos žinias (operuojama intervalų dažnių santykiais, mikrotonais ir kt.), tačiau kompozitorės muzika yra inspiruota konkrečių išorinių, fizinio pasaulio reiškinių ar objektų, tarp jų ir estetinių. Ir nors klausant šios kūrėjos darbų jaučiamas tam tikras emocinis neutralumas (veikiausiai dėl mėgstamos harmoninės statikos), visgi įgarsinami konkretūs įvaizdžiai atriboja šią muziką nuo grynai racionalaus, struktūrinio grožio patyrimo ir jausminio indiferentiškumo galimybės. Tai muzika, apeliuojanti ne tik į intelektą, bet ir į jutimines patirtis.

Kadaise porą metų taip pat stažavęsis Paryžiuje, o šiuo metu dėstantis Briuselyje ir Mastrichte, V. Baltakas irgi labai svarbia laiko tvirtą kompozicijos struktūrą. Koncerte klausėmės dviejų šio autoriaus kūrinių – „Redditio“ (2010) ir „Redditio 2“ (2013) – nepaisant pavadinimų giminystės, pirmasis yra antrajam tik išeities taškas komponuojant, minties prasme tai savarankiški darbai. „Redditio 2“ medinių pučiamųjų kvintetui yra gana trapios, prancūziškai subtilios faktūros kūrinys, kuriame mėginama įveiklinti šių instrumentų tembrines, sonorines galimybes, o „Redditio“ didesniam ansambliui esminiu savitumu tampa erdvinis atlikėjų išsidėstymas skirtingose salės vietose. Jei nebūčiau žinojusi, ko gero, pastarąjį kūrinį laikyčiau vėlesniu, nes kaip tik jis atrodo natūraliai labiau išplėtotas tembriškai ir spalviškai dėl įvairesnės instrumentinės sudėties (spalvinę skalę labai praplečia styginių kvartetas, perkusija, trimitas, trombonas), taip pat čia pasitelktas akustinio eksperimentavimo momentas (erdviškumas). Tačiau pastarasis veiksnys nepasirodė labai motyvuotas ir neišgelbėjo kūrinio nuo klausant atsiradusios monotonijos ir „pilkoko“ įspūdžio, panašiai kaip ir „Redditio 2“ atveju – net ir griežtai struktūruojant kūrinius, regis, ne visuomet pavyksta perteikti architektonines idėjas, nes abiem atvejais pritrūko ir dramaturginės dinamikos, ir formos aiškumo.

Dar vienas paryžietiškos kultūros paragavęs ir ten beįsitvirtinantis kompozitorius Albertas Navickas šiuo metu atsidėjęs darbui visai ne muzikinėje sferoje. Tačiau prieš ketverius metus jo parašytas kūrinys „accidental“ („atsitiktinis“, 2011) sulaukė keleto aukštų įvertinimų Lietuvoje ir užsienyje. Vis dėlto smuikui, fortepijonui, elektronikai ir videoprojekcijai skirta kompozicija man užminė mįslę, kokiais kriterijais remiantis muzika buvo vertinama. Esminis krūvis teko videoprojekcijai, instrumentinės partijos atitarė nufilmuotos merginos judesiams ir žodžių ritmui, tačiau taip ir liko nepakankamai išplėtotos, o merginos tariami skiemenys, palaipsniui išaugantys į žodžius ir rišlius sakinius, ilgainiui privertė nuobodžiauti ne tik dėl dominuojančios garsinės monotonijos, bet ir dėl pernelyg saldžios teksto idėjos (atsitiktinai susitikus įsižiebęs susižavėjimas). Mintis, bandoma perteikti žodžiais, netrukus prarado intrigos krislą, buvo gana tiesmuka ir banaloka.

Osle gyvenančio Igno Krunglevičiaus „Gradients“ (2012) iš pradžių galėjo intriguoti, tačiau robotizuotas dviejų skaitovų dialogas (žmogaus ir dirbtinio intelekto pokalbis), kukliai akompanuojant ansambliui, greitai tiesiog atbukino dėmesį dėl stagnuojančios instrumentinės medžiagos (daugiausia simultaniškai su skaitovų tariamais žodžiais buvo atlikti įvairūs motyvai) ir niekur nevedančio pokalbio teksto. Be kita ko, neretai teksto nesimatė ir ekrane, nes jį užstojo sėdintys muzikantai. Apskritai mintis įdomi, deja, šiuo atveju ji pasirodė savitikslė ir neišauginta.

Paskutinė kompozicija, atrodo, galėjo galutinai pribaigti: ir dėl ilgos trukmės, ir dėl dramaturgiškai neišgryninto muzikinio vyksmo. JAV gyvenančios Veronikos Krausas kūrinio „analemma“ (2011) idėjiškai komplikuota ir sentimentali anotacija iš esmės taikliai atspindėjo ir patį kūrinį: jis vedė neaišku kur, neaišku kaip ir kodėl, nors moksliškai neoromantiškos inspiracijos iš gamtos (analema – su saulės pozicija danguje susijęs astronominis reiškinys, anotacijoje autorės simboliškai sudvasintas) pagal idėją turėjo būti išnaudotos kaip formos pagrindas. Tačiau klausant viso to nebuvo justi, kaip ir saulės šviesa nenutvieskė kūrinio skambesio, kuris nepasižymėjo stilistiniu savitumu bei įdomesniais tembriniais, garsiniais sprendimais.

Nors originalių idėjų kūriniuose būta, visgi dauguma jų stokojo arba dinamiškesnės plėtros, arba saiko eksponuojant medžiagą ir stipresnės koncentracijos laike, arba apčiuopiamesnės formos, jos trūkumas tikrai nepalengvino tą vakarą jau antro koncerto klausymosi. Tačiau dauguma šių autorių dar gana jauni, nebijantys eksperimentuoti ir turintys savitų meninių minčių, tad belieka tikėtis, kad jas išplėtos kur kas raiškiau ir konceptualiau, o globalios Lietuvos tinklo gijos bus ryškiai įaustos į pasaulio muzikos gobeleną. 

Apie kitus „Gaidos“ koncertus skaitykite kitame numeryje.