„Septynios gražuolės“ Lietuvos rusų dramos teatre

Lapkričio 6, 8 d. Lietuvos rusų dramos teatre – Jono Vaitkaus premjera pagal viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140 – 1209 m.) eiliuotą kūrinį „Septynios gražuolės". Poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas, įvairių kraštų princeses. Kiekvienai iš savo mylimų žmonų šachas Bachramas surentė po rūmus, kurių grožyje slypėjo ir pasaulio sandaros filosofiniai ženklai bei alegorijos.
Anot režisieriaus, Bachramui pasakojamos septynių gražuolių  pasakos savyje turi tam tikrą moralinį užtaisą: „Kodėl būtent tos pasakos? Kodėl jos akcentuoja vienokį ar kitokį nusidėjimą, nuodėmę, kitokią gėrio pusę? Matyt, poetas Nizami buvo neįtikėtino jautrumo menininkas, suteikęs haremui ne kolektyvinį veidą, o išskyręs kiekvieno žmogaus individualumą, santykius, nuoskaudas, lūkesčius, problemas.  Labai svarbu yra kiekvienam pereiti vidinius slenksčius, prieštaravimus, kliūtis, kovą su savimi ir dar kažkuo.“ 
Spektakliui sukurti choreografinį paveikslą režisierius pakvietė vieną žymiausių Azerbaidžano choreografų Tahirą Eynullayevą, kuriam talkina ir teatro baletmeisterė Leokadija Dabužinskaitė.
Kartu su režisieriumi į Nizami išminties pasaulį žengia ir kompozitorius Algirdas Martinaitis, taip pat sukūręs muziką prieš keletą metų Azerbaidžano valstybiniame  Samedo Vurguno rusų dramos teatre pastatytame J. Vaitkaus spektaklyje  „Septynios gražuolės".  
Lietuvos rusų dramos teatro scenoje žiūrovai išvys „išrengtą“, tiksliau preparuotą pianiną, kurio stygomis gros džiazo muzikantas Dominykas Vyšniauskas. „Muzikinei šio pastatymo paletei reikėjo impulsyvesnės interpretacijos, džiazinės laisvės. O džiazo muzikantai turi platesnį mąstymo akiratį. Viena yra groti pagal užrašytas natas, visai kas kita – prisiderinti prie aktorių sceninio vyksmo.“ – teigia Algirdas Martinaitis. Jo nuomone, „išrengtas“ pianinas  teatro prožektorių šviesoje įgaus rytietiškos prabangos spindesį, o D. Vyšniausko užgautos jo stygos primins rytiečių instrumento – čango garsus.
Pasak „Septynių gražuolių“ scenografės ir kostiumų dailininkės Daivos Samajauskaitės, spektaklis turi kelias dalis – apčiuopiamą ir neapčiuopiamą. Būtent pastaroji, kurią sudaro idėjų paieškos, truko ilgai. Vienu iš pagrindinių simbolių, kurį išvysime ne tik scenografijoje, bet ir spektaklio plakate, menininkė pasirinko Kaabą  (arab. – kubas) — svarbiausią musulmonų šventyklą Mekoje, vidiniame Uždraustosios Mečetės kieme. 
Nizami Gandževi „Septynios gražuolės“ – tai pasakojimas apie persų šacho Bachramo ėjimą per nuodėmes, per sunkius sielos išbandymus iki suvokimo, kas  žmogaus gyvenime yra vertingiausia. „Būdamas  pasakiškai turtingas, jis staiga meta viską, visas jį supančias grožybes, ir pasirenka vienatvę, atsiskyrėlio lemtį... O kad jame įvyktų toks virsmas, pakako vieno išminčiaus išsakytos minties. Praėjęs visą žmogiškųjų nuopuolių kelią nuo jaunystės įsimylėjimų iki įmantraus fizinio bei dvasinio ištvirkimo, Šachas priėjo išvados, kad žmogaus paskirtis slypi ne malonumų pataluose. Jam atsiveria kitos, aukščiausios  prasmės ir erdvės“, – taip šio savo spektaklio sumanymo prasmę komentuoja jo režisierius Jonas Vaitkus.