Tikiuosi, nedarau didelio nusikaltimo atskleisdamas kai kurias šio teksto atsiradimo detales. Viena vertus, atėjęs darbuotis į viliojančias ir įpareigojančias Vilniaus dailės akademijos parodų erdves „Titanikas“ nuo pat pirmos dienos mąsčiau apie būtinybę rašyti apžvalginius straipsnius, skirtus bent jau tam, kas vyks šiose nemažose, net du aukštus, šimtus kvadratinių metrų užimančiose erdvėse. Taip jau atsitiko, kad pirmoji man pradėjus dirbti atidaryta paroda – tai 7-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė „ERROR“, kuruojama jos ilgamečio ir nenuilstančio organizatoriaus profesoriaus Kęstučio Vasiliūno. „7 meno dienų“ redaktorė, sutikta gotikiniame Akademijos koridoriuje, maloniai sutiko laukti teksto, paragindama padiskutuoti su neseniai publikuotu Jolitos Liškevičienės straipsniu apie knygos meno parodą „Arkos“ galerijoje (7 meno dienos, Nr. 37, 2015 10 23). Mintyse skatinau ir netgi pajutau kovinio šuns dvasią laukdamas galimybės ginčytis, diskutuoti, o tik paskui svarstyti.
Juolab kad ir „Arkoje“, ir „Titanike“ įvykę knygos meno renginiai turi nusistovėjusius, iš dalies labai tradicinius formatus, nemažus dalyvių skaičius, o tai jau savaime rodo diskusijų būtinybę. Galop ir pats Vasiliūnas dar parodos rengimo metu puse lūpų užsimindavo apie tam tikras kolizijas, nuoskaudas, replikas, jausmų pliūpsnius, su kuriais jam nuolat teko, tenka ir turbūt teks (tokia jau tų kuratorių bei organizatorių lemtis!) susidurti. Tai natūralu, nes vieni kandidatai ir pretendentai nepateko, kiti aplenkė žiuri bei kvietimų barjerus. Viskas kaip toje dainoje: „...kažkam žirgas, kažkam tik kamanos...“. Būtent šioje vietoje dera paminėti (tą labai akcentavo ir pats Vasiliūnas), kad į dailininko knygos projektą kūrinius atrinko (teigiamo verdikto sulaukė 78 menininkai iš daugelio pasaulio šalių – nuo Aliaskos iki Japonijos) tarptautinė komisija, tačiau kai kurie dalyviai (netgi trisdešimt septyni) buvo tiesiog pakviesti. Ir, kaip sakė šiek tiek nusivylęs ar netgi pasipiktinęs kuratorius, a priori taisyklė nesuveikė, nes iš anksto pakviestieji menininkai nuvylė pateikdami ne pačius geriausius kūrinius...
![]() | |||||
Intensyvus, šiemet jau po du koncertus beveik kasdien siūlęs festivalis „Gaida“ (spalio 23–30 d.) nori nenori Lietuvos šiuolaikinės muzikos įvykių sūkuryje prilygsta didesniam ar mažesniam sprogimui. Premjerų sankaupa, platus šiuolaikinės muzikos atlikėjų spektras, sezoninis naujų idėjų ir atradimų troškulys, galiausiai ir vieši susitikimai prieš koncertus bei neformalūs pokoncertiniai pokalbiai – visas tas šurmulys, užpildantis festivalio erdvę ir laiką, kibirkščiuoja ir sproginėja kaip pabudęs ugnikalnis.
Jei, atsižvelgiant į ryškiausius įspūdžius ir gausias inspiracijas sukėlusias programas, reiktų apibrėžti šių metų „Gaidos“ kryptis, viena jų greičiausiai būtų nukreipta į Italiją, kita – į minimalizmą. Italijos išskyrimas šįkart atrodo labai logiškas, turint galvoje, kad vienas iš dviejų šių metų „Gaidos“ kviestinių kompozitorių – vos 40-metį peržengęs, bet jau atvirai naujuoju italų šiuolaikinės muzikos talentu vadinamas Francesco Filidei. Šia proga skirtinguose koncertuose, pradedant pirmuoju ir baigiant paskutiniuoju, buvo atliktos 5 jo kompozicijos, sukėlusios išties nemažą publikos susidomėjimą. Negana to, vieną įspūdingiausių koncerto programų festivalyje surengė įdomus milaniečių ansamblis „Repertorio Zero“, pristatęs išimtinai italų kūrėjų opusus, tarp jų ir žymųjį Fausto Romitelli ciklą „Professor Bad Trip“, įkvėptą psichodelinio roko ir haliucinogeninių narkotikų paveiktos poezijos. Taip pat reiktų nepamiršti ir itin muzikalaus solisto violončelininko Francesco Dillono, atlikusio jau minėto savo bendraamžio Filidei Koncertą violončelei ir orkestrui, bei italų elektroninės muzikos menininkų Michele Taddini ir Antonello Raggi, prisidėjusių prie dar vieno įspūdingo Italijoje gyvenančios Justės Janulytės premjerinio opuso „Švytėjimas / Radiance“ elektroninės partijos sukūrimo ir atlikimo.
![]() | ![]() | ![]() |
Keistą visuomenės išbandymą tarsi lakmuso popierėliu atliko Lietuvos nacionalinės ir Vyriausybinės premijų laureatas, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius, kompozitorius Vytautas Laurušas. Ėmė ir surengė savo 85-mečio sukakčiai skirtą vakarą ne gegužę, kaip derėjo, bet lapkričio 6 dieną. Gal iškiliausi jo muzikos atlikėjai – tarptautinių konkursų laureatas violončelininkas Vytautas Sondeckis ir buvęs jo pedagogas, dabar ir dirigentas, Lietuvos nacionalinės ir įvairių tarptautinių premijų laureatas David Geringas ar Šv. Kristoforo orkestras pavasariop buvo labai užimti? O gal kompozitorius vėlokai pamatė jį įkvėpusį išgąstingą vabalą (apie jį vėliau) – nespėjo situacijos reflektuoti?
Pilna Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžioji salė, rožių aromatas, prieš pasaulines premjeras neramūs atlikėjai. V. Laurušas taip pat jaudinosi. Koncertą vedė muzikologė Laimutė Ligeikaitė. Skambėjo pagarbūs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus profesoriaus Zbignevo Ibelhaupto sveikinimo žodžiai. Jie liudijo, kad ir šiandien svarbūs tie kadaise išsvajoti, dar nepasiekti Lietuvos muzikinės kultūros puoselėtojų horizontai. Buvo perskaityti gražūs premjero Algirdo Butkevičiaus palinkėjimai. Kaip jau tapo įprasta, menininko „nepastebėjo“ Kultūros ministerija, Respublikos Seimo „kultūros specialistai“ ir kitos pretenzingai menininkų vardu veikiančios institucijos, taip pat istorijos nevertinantis jaunimas. Tai ir fiksuosime kaip pirmąjį besiritančios kultūros simptomą. Tik klausimas: ar jį inspiravo kūrėjo amžius, ar prasta veikiančiųjų asmenų orientacija kultūros gyvenime?
![]() | ![]() |
Gal dar kas nors prisimena banalią 9-ojo dešimtmečio amerikietišką fantastinę komediją „Trumpasis jungimas“ (1986) apie sužmogėjusį robotą ir jo nuotykius žmonių pasaulyje: žaibo iškrova pataiko į karinį robotą, šis staiga stebuklingai atgyja ir virsta protinga, miela būtybe... Mano atmintyje ji sušmėžavo todėl, kad kokio nors „trumpo jungimo“ – įdomios temos, „užkabinančio“ vaizdo, minties eigos dažnai labai reikia ir dailės pamokose. Nes ir čia besimokantys vaikai, paaugliai dažnai jau turi tvirtą virtualios realybės šarvą, kurį pramušti ir pažadinti kitą juose glūdinčią esybę ne taip lengva. Be to, įprasta mokinio diena yra kupina mechaniškos rutinos: pamokos, „popamokinė“ veikla, namai, namų darbai, o kitą rytą vėl ima suktis tas pats ratas. Kartais mokiniai atvirai sako, kad tingi piešti ar tapyti, arba žiūri abejingomis ir pavargusiomis akimis, o mokytojui nusisukus maigo savo išmanųjį... Užtat šiuo metu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje veikianti šios mokyklos mokytojo Arūno Gudaičio mokinių ir sostinės vaikų darželio-lopšelio „Pagrandukas“ auklėtojos Romualdos Jankevičiūtės auklėtinių, priešmokyklinės grupės darželinukų bendra paroda „Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“, skirta nacionalinei Lietuvos valiutai litui, kaip tik ir yra tas atvejis, kai mokytojo mintis išjudina inertišką mąstymą, perjungia nuovargio ir kasdienės rutinos „bloką“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Laukdama savo 90-ojo jubiliejaus ir šia proga suplanuotų renginių, Lietuvos baleto trupė pastebimai atsinaujino – šį sezoną baleto spektaklių afišose matysime dešimt naujų vardų.
Pirmiausia tai M.K. Čiurlionio mokyklos auklėtiniai, jau anksčiau matyti LNOBT arba Šokio teatro scenose. Keturi iš jų turi ne tik svarbiausios Lietuvoje meno mokyklos, bet ir Ženevos šokio centro, kur tobulinosi paskutiniais metais, diplomus. Eimantė Šeškutė (g. 1995 06 26 Vilniuje) – muzikali, plastiška, išraiškingų linijų šokėja – yra parengusi Pelenės vaidmenį, taip pat ir keletą klasikinių duetų, šiuolaikinio šokio kompozicijų, visus juos atlieka su bendramoksliu Jonu Lauciumi (g. 1996 01 19 Vilniuje); Karolis Šemetas (g. 1992 12 20 Šiauliuose) ir jo bendramokslis Jeronimas Krivickas (g. 1993 10 16 Vilniuje) jau matyti keliuose šio sezono spektakliuose.
Nedidelių vaidmenų parengė ir jauniausi trupės šokėjai, šių metų Baleto skyriaus absolventai – Vasara Visockaitė (g. 1995 04 13 Vilniuje) ir Aistis Kavaliauskas (g. 1995 12 24 Druskininkuose), pažįstami iš Baleto skyriaus spektaklių.
![]() | ![]() |
„Kosmosas“ – vienas originaliausių ir jaunatviškiausių šiųmetės „Scanoramos“ filmų. Po 15 metų į kiną sugrįžęs Andrzejus Żuławskis, kuriam lapkričio 22 d. sukaks septyniasdešimt penkeri, perkėlė į ekraną paskutinį Witoldo Gombrowicziaus romaną. Gombrowicziui kine iki šiol nesisekė: jo prozos originalumo nepavyko perteikti nei „Ferdydurkę“ ekranizavusiam Jerzy Skolimowskiui, nei „Pornografiją“ į ekraną perkėlusiam Janui Jakubui Kolskiui. Pateikiame šių metų rugpjūtį savaitraštyje „Newsweek“ išspausdinto Żuławskio interviu fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Małgorzata Sadowska.
![]() | ![]() |
„Mūsų kolektyvo požiūris į darbą, muziką, klausytoją, kultūros procesus yra labai dinamiškas“, – viename interviu teigė violončelininkas ir Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) meno vadovas Mindaugas Bačkus. Klaipėdos koncertų salėje reziduojantis kolektyvas sostinėje nėra dažnas svečias, tačiau neseniai turėjome galimybę net du kartus Vilniuje išgirsti šį kolektyvą, atliekantį kardinaliai skirtingų stilistikų programas. Spalio 26 d. Šiuolaikinio meno centre jis atliko šiuolaikinės muzikos programą „Gaidos“ festivalyje, o lapkričio 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje griežė baroko ir ankstyvojo klasicizmo kompozicijas. Tokios repertuaro priešybės suteikė šansą pademonstruoti nepaprastą dinamiką chameleoniškai keičiant stilistinį rūbą.
Koncertas Filharmonijoje – tai priešpriešų plotmė: tėvas vs sūnus (Johannas Sebastianas Bachas prieš Carlą Philippą Emanuelį Bachą), barokas vs klasicizmas, solistai vs orkestras. Pastaroji priešybė tą vakarą raiškiausiai formavo KKO įvaizdį, ir apie šią antitezę kalbėti vertėtų plačiąja prasme: tiek apie orkestro ir solistų sąveiką, tiek apie santykį tarp kūrinių su solistais ir kompozicijų, skirtų vien orkestrui. Koncertą pradėjusiam J.S. Bacho Contrapunctus I iš „Fugos meno“ pasirinktas santūrus ir švelniai dainingas skambesys, sklandžiai jungiant temos garsus į tekančią vienovę. C.Ph.E. Bacho Simfonija styginiams Nr. 5 h-moll, priešingai, atskleidė veržlią kolektyvo energiją ir gebėjimą tiksliai išartikuliuoti „rokokiškai“ vingrius smulkios ritmikos bei įmantrios melizmatikos kupinus pasažus, tad ši išpuošta, tačiau harmoniškai ir faktūriškai skaidri muzika nuskambėjo lengvai. Tiesa, retkarčiais sinchroniškumo visgi pritrūkdavo. J.S. Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 3 G-dur buvo jaunatviško polėkio apraiška, neapleidžiant baroko stilistikos pajautos. Klausantis J.S. Bacho Koncerto dviem smuikams, styginiams ir basso continuo d-moll, taip pat C.Ph.E. Bacho Koncerto violončelei a-moll, priešingai, lengvumo pojūčio nebeliko – jį abiem atvejais eliminavo prie orkestro prisijungęs solistų matmuo. Didžiausias Koncerto dviem smuikams kliuvinys, manyčiau, buvo solistų nesurastas bendras skambesio vardiklis – Lino Valicko ir Aido Strimaičio smuikai griežė pernelyg skirtingai garso artikuliavimo ir gilumo, spalvos ir net intonavimo aspektais. O klausantis Mindaugo Bačkaus, atliekančio Koncerto violončelei solo partiją, kliuvo vietomis grubokas garsas ir dėl pasirinkto itin gyvo tempo neretai kiek suvelti pasažai, apsunkinę kūrinio įspūdį. Tad solistų ir orkestro akistatoje šiuo atveju „laimėjo“ pastarasis.
![]() | ![]() |
Komunikacijos modelis pagal Claude’ą E. Shannoną ir Warreną Weaverį teigia, jog žinios perdavimui yra būtini keli elementai: siuntėjas, pats signalas, kanalas ir gavėjas; be to, tarp siuntėjo ir gavėjo įsiterpia barjeras arba triukšmas. Šį procesą vizualiniu ir garsiniu būdu savaip perteikia Vilniaus Dailės Akademijos eskperimentinėje ekspozicijų erdvėje „5 malūnai“ veikianti paroda „Komunikacija“. Jos ekspoziciją sukūrė grafikos magistrantė Anastasija Sosunova, o atidarymo metu Dominykas Digimas ir Edmundas Seilius, kaip teigia patys menininkai, perteikė savo elektroakustines garsines patirtis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Sevilijos kino festivalyje šeštadienį paskelbti šių metų Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai. Juos išrinko daugiau nei 3 tūkstančiai balsavusių akademijos narių. Į šias nominacijas pretendavo 52 europietiški filmai, tarp jų buvo Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“ ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Laureatai paaiškės gruodžio 12 d. per iškilmingą apdovanojimų teikimo ceremoniją, kuri šiemet vyks Berlyne.
Geriausio 2015 m. Europos filmo apdovanojimui nominuoti šie filmai: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Andersson, Švedija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija, Vokietija, Turkija), „Avinai“ („Rams“, „Hrutar“, rež. Grímur Hákonarson, Islandija, Danija), „Omaras“ („The Lobster“, rež. Yorgos Lanthimos, D. Britanija, Airija, Graikija, Prancūzija, Olandija), „Viktorija“ (rež. Sebastian Schipper, Vokietija), „Jaunystė“ (rež. Paolo Sorrentino, Italija, Prancūzija, D. Britanija, Šveicarija).
Geriausios Europos komedijos apdovanojimui nominuoti filmai: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, „Beljė šeima“ („La Famille Belier“, rež. Eric Lartigau, Prancūzija), „Visai naujas testamentas“ („Le Tout nouveau testament“, rež. Jaco Van Dormael, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atidaroma nauja erdvė – Balkono teatras. Kartu pradedamas ir naujasis akademijos teatro sezonas.
Lapkričio 11 d. 18 val. vyks oficialus Balkono teatro, įsikūrusio centriniuose LMTA rūmuose Gedimino prospekte, atidarymas. Vakaro metu bus pristatyta teatro veiklos programa, taip pat prisiminta jo istorija. Balkono teatras įsikūrė vietoje tuometinėje Lietuvos konservatorijoje įsteigto Mokomojo teatro, apipinto legendomis ir įkvepiančiais kūrybos pavyzdžiais. Čia savo profesinį kelią pradėjo daug garsių Lietuvos teatro kūrėjų. Po rekonstrukcijos teatre įrengta nauja scena, 120 sėdimų vietų žiūrovų salė, įsigyta vaizdo, šviesos, garso aparatūra.
![]() |