7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Solidu ir jausminga

Kęstučio Lupeikio tapybos paroda „Come Together“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Rita Mikučionytė
Nr. 39 (1145), 2015-11-06
Dailė
Kęstutis Lupeikis, „Planet Caravan“. 2013 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Planet Caravan“. 2013 m. Autoriaus nuotr.

Visada žavėjausi Kęstučio Lupeikio instaliacijomis su netikėtai kintančiais tapybiškai skulptūriškų objektų šviesos efektais. Iki šiol pamenu po kojomis linguojančią ir girgždančią grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų („Dugnas“, 1993), taip pat intriguojančias videoprojekcijas ant rausvo kubo („Hiperkubas“, 2004–2005), įspūdingą rudinto plieno „tunelį“ („Skylė“, 1995, kartu su Ričardu Nemeikšiu). Vaikščiodama po naujausią jo tapybos parodą supratau, kad šių instaliacijų, atskleidžiančių menininko universalumą, labai ilgiuosi.

 

Siekdama nors šiek tiek perprasti, kas dabar yra Lupeikio kūrybos akiratyje, norom nenorom gretinu dvi jo meninėje veikloje dominuojančias sritis – architektūrą ir tapybą. Pats menininkas ypatingų sąsajų čia nemato (nebent kalbėtume apie pastatų eskizus ar būtų rengiamas specialus projektas) ir vertina tai kaip vienas kitą papildančius, bet vis dėlto skirtingus kūrybos „kanalus“. O man gi rūpi paradoksai – emocingos tapybos atspindžiai minimalistinės architektūros sumanymuose ir konstruktyvus racionalumas labai jausminguose paveiksluose.

 

Kad Lupeikio projektuotas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pastato kubas yra vienas tapybiškiausių Vilniaus architektūros panoramoje, puikiai įrodė Marta Vosyliūtė, kurios paveiksluose ir monotipijose ne kartą eksploatuojami grėsmingo masyvo ir švytinčių įkypų langų motyvai. Kita vertus, jei nagrinėsime Lupeikio tapybą remdamiesi architekto patirtimi, įžvelgsime solidžią visų kompozicijų architektoniką ar net įsivaizduosime, kad čia nutapytos brutalios statinių konfigūracijos.

 

Ieškodama Lupeikio kūrybos paralelių, jungčių tarp architektūros ir tapybos, grįžtu prie autoriui iki šiol aktualių vertybinių nuostatų, konkrečiai – minimalizmo, kur svarbi išgryninta forma ir pagrindinių jos elementų dėlionės. Dar 2007 m. pasirodė Lupeikio monografija „Minimalizmo galia“ (Vilnius: „Technika“), kur autorius išsamiai apžvelgė šios krypties meninius principus ir stilistines apraiškas, pirmiausia architektūroje. Taigi bandau į Lupeikio paveikslus pažvelgti per minimalizmo prizmę: iš tikrųjų kompozicijos požiūriu visko nedaug – šviesiame fone išryškėja tamsi forma ar struktūrinė dėmė, kurią a priori suvokiame kaip statinio plastinį siluetą.

 

Ši Lupeikio tapybos paroda skatina dar kartą permąstyti ir tam tikrus abstrakčiojo ekspresionizmo istorinius pjūvius, nes ekspozicija įtraukia ieškoti tiek autoriaus plastinio braižo raidos pokyčių, tiek stilistinių bendrumų su pasaulio ir vietos pavyzdžiais.

 

Manau, Lupeikis yra pakankamai nuoseklus ir kryptingas, tad jo tapybos principai dešimtmečiais iš esmės nekinta. Šalia daugelio 2013–2015 m. sukurtų paveikslų, rodomas ir 1992 m. nutapytas darbas „Mississippi Kid“. Be abejo, ir pačiam autoriui, ir žiūrovams smagu lyginant įvertinti, kiek pakito menininko tapybinis mąstymas. Akivaizdu, kad išliko ekspresyvumas, dėmesys ženklui, tačiau per dvidešimtmetį gerokai išaugo paveikslų formatai (beje, kai kurie jų specialiai taikyti konkrečiai galerijos erdvei), visiškai įsigalėjo abstraktus pasaulio matymas, sustiprėjo gesto tapybos energija.

 

Bandydama aiškintis, kuo gi savita – man ji labai kūniška – Lupeikio tapymo maniera, prisimenu amerikiečių abstrakčiojo ekspresionizmo klasikus Franzą Kline’ą ir Marką Rothko. Kline’o gesto tapybos veržlumas Lupeikio paveiksluose gerokai santūresnis, kita vertus, tekančio dažo nuvarvėjimai meistriškai ištobulinami. Dingsta Rothko dėmių sakralumas ir daikto idėjų filosofija – ją keičia tvirto pagrindo samprata, sakyčiau, lietuviško prisirišimo prie vietos ir žemės iliuzija.

 

Lietuvių tapybos kontekste Lupeikio kūryba, be abejo, neatsiejama nuo „Angies“ ideologijos. Būdamas šios grupės nariu, jis tarsi paklūsta senų tapybos baikerių aplinkai – jie vis dar bohemiški, laisvi ir atviri, rodos, visada nostalgiškai besiklausantys roko klasikos, mylintys gyvenimą ir moteris... tokie užsikonservavę bitlai, nazaretai, rolingai... senstelėję ozbornai, džageriai, makartniai... tokie mieli, savi, vis dar su ugnele...

 

„The Beatles“ „Come Together“, „Nazareth“ „Whisky Drinking Woman“, Ozzy Osbourne’o „Dreamer“, „Soundgarden“ „Black Hole Sun“ ir kt. muzikos kūrinių įkvėpta Lupeikio tapyba (paveikslų pavadinimai „muzikiniai“), mano manymu, artimiausia Henriko Čerapo ir Vytauto Dubausko kūrybai. Man jų visų širdys tarsi plaka bosų ritmu... Apskritai, visu garsu klausoma muzika labai paveiki – gali rėkti kartu ir išrėkti tai, ką jauti: ritmika ir žodžiai įkrauna, o šią įkrovą tavo rankos judesys tiesiogiai perkelia į drobę.

 

Kitas Lupeikio prieraišumą klasikinėms tradicijoms liudijantis dalykas – tapoma tik aliejiniais dažais ir tik ant drobės. Menininkui ypač svarbus aliejinio dažo klampumas, kibumas, slydimas, paviršiaus blizgesys ir... net tvyrantis ekspozicijoje kvapas tarsi patvirtina, jog kai kurie darbai baigti visiškai neseniai. Matyti, kad autoriaus nuostatos tvirtos, neišjudinamos, jis užsispyręs ir kategoriškas, ypač teigdamas, kas yra tikra tapyba, tikra muzika ir tikras gyvenimas.

 

Pasitelkdamas tirštų faktūrų ir neužtapytų plotų kontrastus, Lupeikis puikiai suvaldo drobės paviršiaus pulsavimą. Vis dėlto savaisiais parodos atradimais vadinčiau pertapytus senesnius darbus (pvz., „Mercedes Benz“, 1993–2015 m.), kur paveikslo jausmingumas sustiprėja dėl atsiveriančių kadaise susluoksniuotų erdvių. Be to, ekspozicijoje su tiesiai į drobę krentančia stipria šviesa išryškėjo labai netikėti matinių ir blizgių plotų atsivėrimai („Sleeping Village“, 2015).

 

Manau, paroda „Come Together“ yra keleriopai prasminga. Viena vertus, ji aktualizuoja pasvarstymus apie lietuviškojo neoekpresionizmo atmainas ir perspektyvas, kita vertus, tai puiki galimybė autoriui peržiūrėti visus paskutinių metų paveikslus vienoje erdvėje, kurią jis, kaip architektas, puikiai jaučia. Abu apkalbėjom, kad ateityje didelių pokyčių greičiausiai nebus, juk nuo savęs nepabėgsi, o ir amžius (ypač jei tau per penkiasdešimt) leidžia daryti tai, ką nori.

 

Paroda veikia iki lapkričio 13 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 10 – 18 val., šeštadieniais 10 – 16 val.

Kęstutis Lupeikis, „Planet Caravan“. 2013 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Planet Caravan“. 2013 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Hair of the Dog“. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Hair of the Dog“. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „The Wizard“. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „The Wizard“. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Whisky Drinking Woman“. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Whisky Drinking Woman“. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Woke up this Morning“. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Woke up this Morning“. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Woman“. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Lupeikis, „Woman“. 2014 m. Autoriaus nuotr.