Naujos lietuviškos komedijos „Kunigo naudą velniai gaudo“ (2015) anonsas kvietė į filmo premjerą „tikrus bachūrus“. Kitądien po premjeros kažkuriame interneto šiukšlyne perskaičiau, kad į ją buvo kviesta tik rinktinė publika. Pagalvojau, kad tarp šių dviejų žiūrovų grupių, matyt, nėra skirtumo. Panašiai jo nėra tarp lietuviškų serialų, kurie gali stebinti nebent išskirtinai kvailais pavadinimais, ir naujojo filmo. Ne todėl, kad ir serialų, ir šio filmo titruose kartojasi tos pačios pavardės. Tiesiog kokybės ar išradingumo, originalumo požiūriu visiškai nesiskiria jų dramaturgija, režisūra, vaidyba ar net kostiumai. Žiūrint filmą sunkiausia buvo patikėti, kad dabar galima kurti tokį primityvų, archajišką kiną už profesionalumo ribų ir kad jį noriai žiūri lietuviai. „Kunigo naudą velniai gaudo“ – tikra visuotinio provincialumo apoteozė ir tai net suprantama, nes tauta nori žiūrėti filmus apie save.
![]() | ![]() | ![]() |
Fotografijos istorijos paskaitos metu kalbėjome, kad neįmanoma objektyviai paaiškinti, ką reiškia abstrakti fotografija. Bet koks bandymas bus subjektyvus tekstas, veikiantis pats savaime. Tačiau kiekviena individuali įžvalga turėtų paskatinti norą skaitytojui pačiam pamatyti tai, apie ką kalbama, palyginti savas interpretacijas su fotografo bei rašytojo mintimis.
Niekada pernelyg giliai nesidomėjau fotografija, tačiau kai ji taip smarkiai priartėja prie tapybos, nebelieka kur trauktis ir padrikas mintis tenka sudėlioti į vientisą tekstą. Turiu omenyje„Prospekto“ galerijoje veikiančią fotografo Sauliaus Saladūno (g. 1950) parodą „Plokštumos“. Apie pavadinimą nekalbėsiu ‒ tai jau padaryta pačioje parodoje. Užteks pasakyti, kad pats autorius jį aiškina taip: „visada žvelgiant į fotografiją atsimuši į plokštumą ir tik vaizduotėje suvoki jos reljefiškumą. Fotografinio vaizdo tikrovės iliuzija yra sustiprinama priduodant jai lyg trimatės erdvės suvokimą.“ Tai bandoma perteikti įvairiomis fotovizualinėmis priemonėmis.
![]() |
Florencijos centre, tarp Senojo tilto ir įspūdingos katedros, turistų magistralėje stūksantys Strozzi rūmai lankytojų nestokoja. Jie patys yra vienas ryškesnių renesanso architektūros pavyzdžių, o ir gatvės prašmatnumas neleis nukrypti nuo kurso. „Omega“, „Gucci“, „Montblanc“, „Louis Vuitton“ ir panašios vitrinos diktuoja toną, kuris, regis, paveikė ir Strozzi rūmuose veikiančios parodos logiką. Visas miestas mėlynuoja nuo parodos „Dieviškas grožis. Nuo Van Gogho iki Chagallo ir Fontanos“ („Divine Beauty from Van Gogh to Chagall and Fontana“) plakatų. Jame – Van Gogho auksaplaukis Kristus, toks panašus į jį patį, Marijos motiniškai glaudžiamas po Nukryžiavimo. Lengva nudžiugti, kad pažinai vieno populiariausių pasaulio dailininkų manierą, bet parodoje kūrinį sunku aptikti. Nepatikėtumėt, kokio jis mažumo. Jei ne lankytojų tirštumas, būčiau garantuotai praėjusi. Mano galva, sukurti įspūdį, kad rūmuose laukia kone Van Gogho paroda, nėra labai sąžininga. Lygiai kaip ir „Omega“ laikrodžių parduotuvėje tikinti, kad tapsi unikalus kaip Danielio Crage’o vaidinamas Džeimsas Bondas. Kaip ir žadėti dideles nuolaidas, nors tik bandoma atsikratyti per brangiu ir nepopuliariu drabužiu. Tai tik rinkodara. Teisėta melagystė – reklama.
Vis dėlto į parodą susigundžiau ne dėl Van Gogho, jis Florencijos, t. y. renesansinio miesto, kontekste kažkoks truputį ne į temą, o dėl pavadinimo – „Dieviškas grožis“. Nuo jo mano menotyrinė fantazija pašėlo, juk čia užkoduotas paradoksas – tai, kas dieviška, turi būti tarsi ir nepavojinga, o grožis juk – gundymo, kaltės ir kančių brolis. Ten galėtų būti parodyta grožio sampratos kaita ir interpretacijos, svyravimas tarp blogio ir gėrio, visokios keistos jos emanacijos. Štai iš lietuviškų pavyzdžių puikiai tiktų prieš gerą dešimtmetį per Dailės akademijos praktiką matyti Šiluvos angelai jaunų moterų pavidalu, taip išdažytais veidais ir papurentomis šukuosenomis, kad močiutė į šokius taip atrodančios anūkės neišleistų (bandžiau išvengti žodžio „pornografija“). Kitaip tariant, tokia tema galėtų būti vaizdų kontekstų ir keisto jų susikryžminimo puota.
![]() | ![]() | ![]() |
Pastaruoju metu teatras vis kalba, užsimena apie laisvę: žodžiais, ženklais, eilėmis, erdvėmis. Šios dažnos, bet ganėtinai smulkios apraiškos beveik visada atrodo labai dviprasmiškai, o tai norom nenorom skatina susimąstyti. Gal ne tiek apie laisvę ar ėjimą į ją, kiek apie kažin kokią ne visai apčiuopiamą beprasmybę. Kiek apskritai laisvas žmogus norėtų sėdėti teatre ir kartu su vaidmenyse įkalintais aktoriais mąstyti apie laisvės ir nelaisvės išraiškas?
Noras išsiveržti iš uždaros teritorijos, kambario, tėvynės ar scenos, ieškant naujų erdvių ir žiūrovų, perkelia neramų ieškotoją kartu su visais jo kompleksais kur nors ne čia. Tas ne čia laimės ieškančiam herojui suteikia ne tik naujų progų ir galimybių, bet ir leidžia pasinerti į išlaisvinantį, nuo atsakomybės atleidžiantį nesusipratimą, tampantį likimu. Dažniausiai toks individo patekimas į nelaisvės pinkles ir yra būdas suvokti, kas yra laisvė, nes ji, kol lengvai pasiekiama, yra ne apmąstymų šaltinis, o tik buvimo dalis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lietuviai – teatro tauta. Lyg patvirtinant šį jau folkloru tapusį teiginį, pastaruoju metu galima (pa) stebėti susidomėjimą teatru lietuvių filmuose: per „Sirenų“ festivalį žiūrovams pristatyti Miko Žukausko „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę“, Juozo Javaičio ir Audronio Liugos „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“. Dvi „Scanoramos“ lietuviškos premjeros – taip pat apie teatrą. Tai Akvilės Gelažiūtės „Deminas: dvi tvirtovės“ ir Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Apie Joną“. Kas lietuvių kino kūrėjams yra teatras ir ko jame ieškoma?
„Apie Joną“ – antrasis pilnametražis dokumentinis J. V. Tūro filmas „Scanoramoje“. Pokalbyje su žiūrovais Tūras sakė, kad kurti filmą apie teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų jį paskatino vadinamoji režisieriaus legenda ir spalvinga asmenybė, jo vitališkumas. Filmu jis bandė įminti Vaitkaus mįslę. Pavadinimas iškart nurodo familiarų santykį su filmo protagonistu. Tūras filmuoja režisieriaus kasdienybę: Vaitkus vairuoja automobilį, geria kavą, klausosi radijo – Lietuvos bei regiono aktualijų ir rusiško „popso“, pjauna žolę, bendrauja su žmona. Žinoma, rodo ir profesinę erdvę – teatrą, paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartais Vaitkus pasisako vienu ar kitu aktualiu klausimu: švietimo sistemos, aktoriaus pašaukimo, dvasinio gyvenimo, kalba apie savo „tremtį“ Rusų dramos teatre ir tautinius supriešinimus. Taip tarsi siūloma pažinti kitokį, „nelegendinį“ Vaitkų.
![]() |
Lapkričio mėnesį muzikos gerbėjai gali gėrėtis puikia fortepijono muzika, kurią Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje atlieka Lietuvoje jau koncertavę ir mums dar nežinomi pasaulinio garso muzikai. Juos į IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalį „Tandemai“ pakvietė už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir aktyvią koncertinę veiklą daugybe apdovanojimų pagerbta, Vilniuje, Paryžiuje ir Ženevoje gyvenanti pianistė, profesorė Mūza Rubackytė. Ji yra šio tarptautinio festivalio meno vadovė ir įkūrėja, taip pat tarptautinių Ferenco Liszto asociacijų biuro narė, F. Liszto draugijos Lietuvoje „LiSZtuania“ prezidentė, ilgametė tarptautinio F. Liszto pianistų konkurso Utrechte žiuri narė. Už F. Liszto kūrybos ir vengrų kultūros sklaidą pasaulyje 2012 m. M. Rubackytei įteiktas Vengrijos kultūros ministerijos prizas „Pro Hungarica“.
Ketvirtasis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis pristato muzikų tandemus. Kaip žinia, viena šio žodžio prasmių – „darnus žaidėjų dvejetas“. Kaip per spaudos konferenciją sakė profesorė, šiuo metu pasaulyje vyksta daug dramatiškų įvykių, o tai savaip siejasi ir su pianisto profesija. „Vienišumas man pasirodė labai dramatiška ir opi tema. Vienišumas yra pianisto profesijos dalis. Mes dirbame vieni, keliaujame vieni, grojame scenoje vieni. Esame solistai. Fortepijonas – instrumentų karalius (tenesupyksta vargonininkai) – mums leidžia būti vieniems. O kai sakome „vienatvė“, tai galime suprasti kaip atsiskyrimą nuo pasaulio, egocentriškumą. Todėl šiandien man atrodo labai aktualu būti pasaulio dalimi, jausti ne konkurencijos dvasią, o dalijimosi, tarpusavio pagalbos, gerumo dvasią. Ta mintis labai svarbi. Nelengva tai įvykdyti. Laukiame, kad ši pozityvi idėja suskambės harmoningu akordu ir duos harmoningą rezultatą.“
![]() | ![]() | ![]() |
Tragiški įvykiai, sukrėtę Paryžių lapkričio 13 d. vakarą, labai paveikė vienos iš pasaulio sostinių kultūrinį gyvenimą. Teroristinių išpuolių pasekmė – dėl gedulo kuriam laikui uždaryti muziejai, atšaukti spektakliai, koncertai. Nevyko ir vieno svarbiausių muzikos ir šokio kultūros centrų – Nacionalinės Paryžiaus operos (Opéra national de Paris) – afišose skelbti pasirodymai: Bastilijos operoje (Opéra Bastille) šeštadienį nebuvo vaidinama Gaetano Donizetti opera „Meilės eliksyras“, visi kiti muzikiniai savaitgalio renginiai, lankytojų nepriėmė istorinė Paryžiaus operos scena – Le Palais Garnier.
Būtent su Paryžiaus opera, tiksliau, jos baleto istorija ir nūdiena, susiję įspūdžiai, likę po lapkričio 6 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodyto romantinio Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“.
„Facebook“ paskyrų vaizdus dengiant prancūzų spalvomis, rašant ir tariant žodžius Je suis Paris, atmintyje iškyla šio prancūzų baleto šedevro, kuris Lietuvoje rodomas nuo 1931 metų, prancūziški štrichai. Lietuvoje spektakliuose „Žizel“ yra šokusios kelios Paryžiaus operos baleto žvaigždės: jau daugiau kaip prieš pusšimtį metų – Yvette Chauviré ir Youly Algaroffas (dar senajame teatre Jono Basanavičiaus gatvėje), vėliau – Francesca Zumbo ir Patrice’as Bartas, o visai neseniai kartu su Jurgita Dronina – Mathias Heymannas.
Labai mėgstu visokius muziejus ir galerijas. Baisiai mėgstu patį vaikščiojimą, lyg iškritus iš laiko, lyg be tikslo. Mėgstu slankioti ir žiūrėti aplinkui, sustoti prie kūrinio, kuris patraukia dėmesį tik dėl jam vienam žinomų priežasčių. Bet kas man labiausiai patinka apie muziejus ir galerijas – tai laisvė. Nori eini, nori ne. Ir, tiesą sakant, man dažnai nesinori. Nepakanka jėgų. Nes dažnai vos išėjus iš namų, visą dėmesį pavergia Vilniaus muziejus.
![]() | ![]() | ![]() |
„Scanoramoje“ lankėsi Antonythasanas Jesuthasanas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Kanų „Auksine palmės šakele“ šiemet apdovanotame Jacques’o Audiard’o filme „Dypanas“. Jesuthasanas – ne profesionalus aktorius, o rašytojas. Iš Šri Lankos kilęs tamilas dabar gyvena Prancūzijoje. Jesuthasano knygos – ne tik grožinė literatūra, bet ir eseistika, pagrindinės kūrybos temos – Šri Lankos situacija, politika, imigrantų problemos, LGBT teisės, kastų sistemos kritika. Jesuthasanas rašo gimtąja tamilų kalba, jo knygos išverstos į kitas kalbas.
![]() | ![]() |
Lapkričio 20 ir 21 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyksianti Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera žada intrigą ir šokio, ir muzikos gerbėjams. Pastaruosius turėtų patraukti galimybė vėl gyvai išgirsti XX a. klasika laikomą E. Balsio partitūrą ir prie dirigento pulto išvysti įvairiapusį mūsų dienų muziką – dirigentą ir violončelininką David Geringą. Premjeros proga apie sceninę veiklą ir lietuvių muziką su maestro D. Geringu kalbasi Beata Baublinskienė.
![]() |