7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Abstrakti fotografija ir subjektyvios įžvalgos

Sauliaus Saladūno fotografijų paroda „Plokštumos“

Aurelija Kavaliauskaitė
Nr. 42 (1148), 2015-11-27
Dailė
Saulius Saladūnas, iš ciklo „Plokštumos“
Saulius Saladūnas, iš ciklo „Plokštumos“

Fotografijos istorijos paskaitos metu kalbėjome, kad neįmanoma objektyviai paaiškinti, ką reiškia abstrakti fotografija. Bet koks bandymas bus subjektyvus tekstas, veikiantis pats savaime. Tačiau kiekviena individuali įžvalga turėtų paskatinti norą skaitytojui pačiam pamatyti tai, apie ką kalbama, palyginti savas interpretacijas su fotografo bei rašytojo mintimis.

Niekada pernelyg giliai nesidomėjau fotografija, tačiau kai ji taip smarkiai priartėja prie tapybos, nebelieka kur trauktis ir padrikas mintis tenka sudėlioti į vientisą tekstą. Turiu omenyje„Prospekto“ galerijoje veikiančią fotografo Sauliaus Saladūno (g. 1950) parodą „Plokštumos“. Apie pavadinimą nekalbėsiu ‒ tai jau padaryta pačioje parodoje. Užteks pasakyti, kad pats autorius jį aiškina taip: „visada žvelgiant į fotografiją atsimuši į plokštumą  ir tik vaizduotėje suvoki jos reljefiškumą. Fotografinio vaizdo tikrovės iliuzija yra sustiprinama priduodant jai lyg trimatės erdvės suvokimą.“ Tai bandoma perteikti įvairiomis fotovizualinėmis priemonėmis.

Pačiose fotografijose matomi Vilniaus vaizdai, o tiksliau ‒ jo sienų fragmentai, daugiasluoksnių dažų atplaišos. Tos dažų dėmės transformuojasi į subjektyvų matymą. Per menininko gestą žiūrovo tinklainėje kuriasi pasąmoniniai vaizdiniai. Pasąmonės sukurtos asociacijos paaiškina anksčiau iškeltą mintį, jog abstrakčios fotografijos neįmanoma aiškinti objektyviai, visi ją suvoks skirtingai. Tą subjektyvumą kuria fragmentiškumas, kuris neleidžia identifikuoti konkretaus matomo objekto (tik kur ne kur gali aiškiai matyti, jog tai siena, su savais užrašais, kadaise ten buvusių nuotekų vamzdžių paliktomis skylėmis ir ištrupėjusio betono korėtais paviršiais) bei jau anksčiau mano minėtas tapybiškumas. Žiūrint net ir iš nedidelio atstumo, lengva apsigauti, jog tai – meistriškai apgalvota bei tobulai sukomponuota tapyba. Sodrios geltonos spalvos, variu tviskanti ir rūdimis apsinešusi ruda, apsiblausęs sidabras ir vėl ryški mėlyna ‒ tokie spalviniai ornamentai labai primena Gustave’o Klimto koloritą. Jau ankstesnis Saladūno darbų ciklas „Europa“ (2004) priminė puantilistinę tapybą, kai smarkiai išpikseliuodamas ir fragmentiškai pateikdamas moterų aktus, jis įvaizdino kiekvieną Europos valstybę.

Toks fotografijos vizualinis susimaišymas su tapyba, sakyčiau, yra normali šiuolaikinė praktika ‒ nenubrėžti meno kalbos ribų. Tai nėra susiję su renesansiškuoju dailininko-genijaus vaidmeniu, kuomet kūrėjas buvo meistriškai įvaldęs tapybos, skulptūros, architektūros ir kitas meno sritis. Dabartinė praktika rodo, kad skulptoriai kuria skulptūrines instaliacijas, tapytojai vietoje meno akims pateikia tekstus, kurie pereina į literatūriškumą bei filosofavimą ir panašiai. Taigi šiuo atveju atrodo, kad fotografas kuria tapybą. Tačiau anaiptol. Tai pati tikriausia fotografija tiek technine, tiek idėjine prasmėmis. Algimantas Kunčius pastebi, kad Saladūnas fotografinę mintį audžia ilgai, viską iš anksto apgalvoja. „Tai šimtaprocentinė fotografija, jokio kito išsigalvojimo.“ Fotografas nieko nepalieka atsitiktinumui, pilnai realizuoja idėją, kruopščiai priartina ir sufokusuoja vaizdą, išryškina būtent tai, ką nori pateikti. Atspaudas pasižymi ypatinga kokybe, naudojama aukštos rezoliucijos spauda ant akvarelinio popieriaus.

Grįžtant prie subjektyvių įžvalgų, Virginijus Kinčinaitis parodos anotacijoje „Plokštumų“ fotografijas prilygina Marso paviršiaus atvaizdams. Man kilo mintis, kad fotografuodamas senas miesto sienas, jau turinčias savas istorijas, Saladūnas kuria naujus vaizdinius, kadangi ten galima įžvelgti miesto peizažą, tekančią upę su horizonte dūmų kamuolius leidžiančiais kaminais, besibučiuojančius veidus, o nubėgę balti dažai primena plikus medžius su po jais besidriekiančiu rudo purvo slėniu... Jaučiamas ir tam tikras grafiškumas: linijos atrodo lyg skruzdžių išvaikščioti tuneliai arba korozijos išėsti labirintai.

Tai tik mano vaizduotės konstruktas, tačiau abstrakcijos privalumas tas, kad gali matyti tai, ką nori.  O tekstas apie abstrakčią fotografiją egzistuoja atskirai nuo jos ir, tikiuosi, kelia skaitytojo norą pačiam aplankyti parodą bei sugretinti savas interpretacijas su rašytojo ir fotografo mintimis.

Paroda veikia iki gruodžio 5 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Saulius Saladūnas, iš ciklo „Plokštumos“
Saulius Saladūnas, iš ciklo „Plokštumos“